Urbokida

Susiradau puikų motyvacijos filmukų rinkinį. Peržiūrėjau ir taip patiko. Labai daug idėjų pasisėmiau. Galvoju su kitais reikia pasidalinti. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Žmonės išsigąsta, kai jiems pasiūlai sėkmės. Gal jie mano, kad atrodo nelaimingi? Man jie atrodo kaip žmonės, kurie ieško.

Pernai per olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie laimėtojus. Kaip psichologiškai leisti sau laimėti? Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio, bet paskutiniu metu pastebiu, jog labai dažnai kai žmogui tiesiai į rankas įkrenta galimybė, jis bėga nuo jos kuo toliau. Tiek ilgai buvo laukta ir svajota, gal net siekta, kad svajonė (noras) išsipildytų ir kai jau atėjo metas nusiimti derlių, žmogus deda į kojas. Kas gi atsitiko?

Netikiu mistikomis. Viską stengiuos paaiškinti logika. Iš kur ta baimė? Manau, iš inercijos. Kaip bekalbėtumėm, kad norim permainų, jas priimam labai atsargiai. Galbūt nauja šukuosena ar automobilis – taip. Tačiau jeigu kartu pasikeičia gyvenamoji vieta, darbas, pareigos….. tuomet aplinka tampa nepažįstama. Atsiranda pavojaus signalas „Nežinau kaip elgtis“ ir žmogus traukiasi atgal, juk autopiloto neįjungsi nepažįstamoje aplinkoje. Psichologai tokias atvejais siūlo keistis ar keisti po truputi. Pvz.: pradžioj tik automobilis ir tik prie jo pripratus, keisti darbą. Čia kaip mažam šuniukui į guolį duoda šeimininko daiktą, kad šuniukas jaustų kvapą ir būtų ramus, kad turi „naują mamą“ :]

Ir atvirkščia situacija, kai žmogus gyvena nuolatinių permainų sukūryje. Tuomet rami aplinka erzina ir žmogus automatiškai ieškos judresnės aplinkos. Žmogus nenori keistis. Bet po truputi – galima.

Tuomet, kaip gi keistis? Kaip pasiekti savo tikslus, leisti jiems tapti realybe? Mokintis po truputi. Išmokti priimti komplimentus, tada išmokti priimti dovanas. Ir t.t. kol užaugsim iki milžiniškų dalykų, kurių atėjimas džiugins :]