Urbokida

Per šių naujųjų šventimą su draugais diskutavom įvairiom temom, kol pamiršę krizes prisiminėm teisėsaugą. Apie tai, kad žmonės, turintys daug pinigų, išsisuka nuo bausmės dėl netobulos teisėsaugos sistemos – tiesa. Liūdna, bet tiesa. Tačiau kaip pagerinti sistemą? Bet kuri lazda turi du galus… Draugas pasiūlė, kad reiktų žmogaus, kuris būtų … pavadinkim „Dievo pirštas“. Jis imtų ir nurodytų – šitas kaltas. Ir tada tyliai tyliai įvykdom teisingumą be teismo. Kaltasis nubaustas. Auka, jei dar gali, džiaugiasi įvykdytu teisingumu. Tačiau „Dievo pirštas“ tik žmogus. Kas jei jis suklys?

Esu labai arši kovotoja už žmogaus teises. Mano manymu, geriau nenubausti kalto, negu nuteisti visiškai nekaltą. Žinoma iškart stojau prieš. Jei kas matėt „Deivido Geilo gyvenimą“, manau sutiksit. O šiandien perskaičiau verslo žiniose straipsnį apie tai, kad britų teisėsauga jau galės skaityti savo gyventojų kompiuteriuose esančią informaciją, el. laiškus, pokalbius ir pan.  Natūralu, kad visuomenė negerbia žmogaus teisių, nes išmoksta to iš mažens. Jei valstybė gali perskaityt mano laiškus, kaip galiu sakyt kitiems, kad nelystų į mano asmeninį gyvenimą? Kad gerbtų kitą žmogų? Jo nuomonę ir požiūrį? Maniau, kad demokratija – ne ribojimas, o savo paties laisvės ribų pažinimas, dalinimasis laisve.

Manau, kad daugumai valstybių reiktų pasiredaguoti savo santvarkos apibrėžimą.