Urbokida

Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]