Urbokida

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.