Urbokida

Ar nėra buvę tokio jausmo, kad klausimas aiškus, bet niekur nėra atsakymo? Ir staiga gyvenimas susidėlioja taip, kad būtent tuomet, kai aiškiausiai suvoki, ko nežinai, atrandi atsakymą? Gal atrandi pats. Gal susipažįsti su žmogum, kuris pateikia atsakymą. Tiesiog, po ilgų ieškojimų atrandi. Svarbu, nesėdėti užsidarius.

O kartais būna, leki leki ir esi priverstas stipriai pakeisti savo aplinką. Tiesiog, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom (tarkim būdamas darboholiku, netenki darbo…). Tai, ką turėjai, prarandi. Atrandi visiškai naują. Turi visą savo kasdienybę susidėlioti naujai. Oi, kaip iš tikrųjų žmonės nenori keistis… Ateina momentas kai gali naujai pažvelgti į savo ansktesnes galimybes, įvertinti pasiekimus. Gali vakar dienos motyvus ir tikslus palyginti su tuo, ką gali šiandien, ko norisi šiandien. Ankstesni siekiai atrodo visiškai kitokie. Sustojimas suteikia galimybę išsikelti naujus tikslus. Ne visada toks virsmas yra malonus, tačiau tai visada yra stipri patirtis, brandinanti asmenybę. (PS: dar mokykloj sakė, geriau nevartoti „visada/niekada“… per stipru ).

Lėkiau lėkiau. Sustojau. Pastovėjau. Ir akys atsivėrė. Gal reikia iš naujo vienuolio istoriją perskaityt? Išsimiegot per penkias-šešias valandas išmokau (čia vienas iš penkių gyvenimo tikslų, ir D.Mockus taip gali, ir Napaleonas galėjo ), gal galima pasiekti dar daugiau?

Skaitau beveik kasdien naujienas, žiūriu žinias bent per vieną TV kanalą, perverčiu blogus , kartais net randu laiko knygoms (gaila, kad tiek ne daug). Tuščia. Mintys, idėjos kyla, tačiau jomis nesinori dalintis. Gal tai tik etapas? O gal tiesiog sugriuvo rutina, kurioje blogo rašymas buvo gardus kaip rytinė kava?

PS: po kiekvieno įrašo sulaukiu pažįstamų reakcijos. Visus raminu – nesugalvojau keisti vyro, nesugalvojau tapti budiste ar etc, aš sveika kaip niekada, vis dar dirbu ten pat. Tik į gyvenimą sugrįžo įdomūs laikai :]