„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.

Visi žinom, kad krizė, ir jei ne patys tai bent pažįstami liko be darbo. Tai papasakosiu kaip mūsų vyriausybė taupo pinigus, padeda bedarbiams ir kaip jiems dar reikia mažinti išmokas.

Pirmiausia tampi bedarbiu, sužinai šitą malonumą iš darbdavio. Kokie jau ten santykiai susiklostė, manau, labai priklauso nuo abiejų pusių. Susitvarkai reikalus darbovietėj ir kitą dieną iš paties ryto pasipuošęs ir laimingas trauki į darbo biržą. Vistik įstaiga įkurta žmogui padėti, suinteresuota kuo greičiau įdarbinti, kad nebūtų švaistomi pinigėliai iš biudžeto.

Ateini ir sužinai, kad darbo birža nepriklauso E.valdžios sistemai. Vadinasi jokio bendravimo internetu, viskas tet-a-tet. Pateiki darbo sutartį, kurioje parašyta kokios išeitinės buvo sumokėtos, pagal kokį įstatymą atleistas ir kuri paskutinė Tavo darbo diena. Tada sužinai, kad čia ne dokumentas (oho!). Darbdavys pasirodo turėjo užpildyti kažkokią XXX formą. Įsiregistruoji darbo biržoj, bet dar ne kaip bedarbis, o kaip tuoj neteksiantis darbo. Keliauji pas darbdavį. Jei skyrybos nebuvo iš gražiausių, tai išvis ne į temą pas jį rodytis…. Na, bet ką padarysi. Susitvarkai. Kitą dieną vėl į darbo biržą. Kodėl kitą dieną? Nes tą pačią nebespėsi. Darbo birža yra biudžetinė įstaiga, per didelis greitis gali sudaryti įspūdį, kad kiti per lėtai dirba.

Galų gale užsiregistruoji, kad esi bedarbis. Nuostabu, nuo šiandien pradės skaičiuoti išmoką. Jei buvai nors kiek kvalifikuotas darbuotojas ir gavai algą didesnę nei minimumas, tai gauni išmokos maksimumą 1040Lt. Iš karto sužinai, koks esi niekam tikęs, kad tiek daug uždirbai, nes dabar reikės mokėti didelę išmoką. Kažkodėl Tavo minčių apie tai, kiek metų mokėjai mokesčius, niekas nesiklauso. Tada siunčia į kitą kabinetą. Ten išrašo knygutę. Joje vardas pavardė ir parašas, data, kada turėsi ateiti vėl. Dar privalai ateiti į valandos paskaitą, kurioje papasakoja, kad esi bedarbis ir darbo birža Tau labai padės.

Tai štai, tada kas mėnesį eini į darbo biržą. Ten nepriklausomai nuo Tau paskirto laiko bent valandą lauki kol Tave priims. Jei neateini, iš Tavęs atima išmoką. Jei ateini, klausia gal kartais buvai kokiam darbo pokalbį. Pasakai kur buvai.  Moteriškė apie kiekvieną darbo pokalbį parašo trumpą rašinėlį, atspausdina, duoda pasirašyti ir įsega į segtuvą.

Rašyčiau dar, bet atsibodo…. Kodėl negali Sodra pranešti darbo biržai apie tai, kad žmogus atleistas? Kodėl Darbo birža nebendrauja su VMI ir nežino, ar žmogus gauna atlygį pagal autorines sutartis? Koks skirtumas kokioj formoj surašyti duomenys, jei jie įvardinti aiškiai ir tiksliai? Anspaudas juk tas pats ant abiejų dokumentų. Kodėl darbo birža vis dar nėra prijungta prie E.valdžios ir negalima pateikti prašymo išmokai per ten? Gal tegu darbo birža būna pagalbininkė žmonėms, kurie nesugeba naudotis internetu? Ateini, sakai, kad nesugebu ir pamokina, kartu užregistruoja ir t.t. Kodėl darbo birža nėra ta sistema, kurioje kiekvienas darbdavys suinteresuotas paskelbti savo darbuotojo paieškos skelbimą? Kodėl tai nėra lankomiausias darbo paieškos puslapis? Kokia prasmė popieriukų spausdinimo, kad buvai darbo pokalbiuose? Gal statistiką iš segtuvų su kalkuliatorium skaičiuoja, į kiek pokalbių reikia nueiti, kad darbą gautum? O gal tiesiog labai naudinga turėti milžinišką aparatą, kuris pats sau prigalvoja funkcijų, nors realiai jos tik trukdo kitiems gyventi? Man įtarimas kyla, kad tokių institucijų ne viena ir ne dvi.

Kubiliau, nežinau kaip Tau sumažinti biudžetą. Ko gero ir vėl teks kelti mokesčius, mažinti išmokas. Paskaičiuokim, ką turim piniginėj. Dar turim, vadinasi galim ir atiduoti :]

Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.

Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.

Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.

Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus.  Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.

Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.

Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]

Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]

Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?

Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.

Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.

Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?

Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.

Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.

Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]

Perskaičiau neįtikėtiną dalyką: verslo tikslas yra ne pelnas, o klientų rato didinimas.  „Pelnas yra tik rezultatas“. Ar taip gali būti?

Ar tikrai yra svarbu, kiek aš turiu klientų, jei iš jų gaunu pelną, kurį vos galiu suvaldyti. Juk su kiekvienu pinigų kiekiu atitinkamai reikia mokėti elgtis. Ir klientus reikia sugebėti aptarnauti. Atitinkamai plėstis kosminiu greičiu irgi nėra gerai, nes personalas gali tapti nevaldomas ir t.t. Skaitant straipsnį peršasi mintis, kad turėdama nuostolingą verslą su 100 000 klientų, turėčiau jaustis gerai.

Dėl ko darbuotojas eina į darbą? Savęs realizacijai? Na jei jis turi pajamas, kurios užtikrina jam tam tikrą tenkinantį pragyvenimo lygį, tuomet tikrai darbas gali lengvai tapti hobiu. Kartais darbas, kuris ir yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, gali tapti hobiu, tačiau iš jo vis tiek uždirbami pinigai. Kai pastarieji baigiasi, baigiasi ir hobiai.

Kodėl tuomet įmonės nesikuria kaip pelno nesiekiančios? Jos skirtos arba hobiui, arba pinigams plauti. Čia jau kiekvienas pats sprendžia, ko nori ir kiek atsakomybės prisiimti žada.

Sutinku, kad įmonė turi savo vertybes, kuriomis vadovaujasi versle. Palyginkit Pizza Jazz ir Čili picą, Sonex ir Alna Intelligence, begalę kitų. Vertybės kuria įmonės patrauklumą ir padeda pasiekti pelną, bet jos nėra tikslas.

O gal puiki komanda yra tikslas? Tuomet mano dabartinė darbovietė turėtų likviduotis, ji jau pasiekė savo tikslą. Čia dirba puiki ir labai stipri komanda. Tačiau įmonė vis dar siekia didesnio pelno, su kuo ją sveikinu ir noriu prie to prisidėti :]

Kiekvienas pradedantis verslą pasakys. Noriu pinigų. Noriu padėties visuomenėje. Taigi – noriu pelno :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Vyriausybė sugalvojo duoti verslui pinigų.

Visada palaikau verslą, pati noriu galėti uždirbti. Būtų dar geriau, jei pinigais lytų ir mokesčių mokėti nereiktų. Bet ką darysi :] Kita vertus, jei jau mokesčius moku, tai labai noriu žinoti kaip tie pinigėliai yra panaudojami. Kelis galimus variantus jau esu aprašius.

Labai bijau, kad šitaip bus ir su pinigais, kuriuos vyriausybė „atiduos“ verslui. Gal geriau tegu savivaldybės susimoka už kelių tiesimą? Šilumą? Vandenį ir kitas savo išlaidas? Prasidės dalybos. Jei Jonas gaus, o Petras – ne, tuomet paaiškės, kad Petras labai pyksta. Paduos į teismą. Teismas areštuos sąskaitas kol bus nagrinėjama…. Ir niekas negalės naudotis pinigais, kurie bus tiesiog užšaldyti.

O kaip dėl garantijų? Va žiūrėkit, pirkau butą. Ėmiau paskolą. Liepė padengti bent šimta procentų visos imamos sumos. Padengiau. Investavau į butą. Daviau darbo statybininkams, langininkams, parduotuvės IKi konditerijos skyriui (eidavom ten pusryčių nusipirkt, kol remontavomės), dar ir perkraustymo firmai sumokėjom. Net ir šiukšlynui pinigų davėm, kad buvusių šeimininkų turtą priimtų. Dabar buto vertė padengta gerokai daugiau nei 100proc net ir sprogus NT burbului. Valstybė negarantuoja paskolos nė cento. Verslui garantuoja iki 80 proc.

Labai puiku duoti verslui pinigų, bet visgi gal reiktų skolinti? Ką reiškia, kad 80proc skolos garantuoja valstybė? Tai reiškia, kad bankui tenka tik 20proc. rizikos. Jei verslas žlugtų, valstybė turėtų apmokėti 80procentų įsiskolinimo.  Ar Lietuva tikrai tokia turtinga, kad mėtytųsi šitaip pinigais. Ar mes, kurie mokam mokesčius, tikrai su tuo sutinkam? Ar taip elgtis valstybei yra teisinga?

Smagi idėja: tokius valstybės veiksmus suprantu kaip neatsakomybės skatinimą. Galvokit verslo planą ir pasiimkit tuos 80proc sau :]

PS: fizinis asmuo niekada neturės tokios laisvės, kokia turi juridinis. Svarbi pastaba atmintinėje ;]

Tyčia nedėjau kabučių.

Vakarykštė LRT laida „Teisė žinoti“ kiek šokiravo, lyg ir žinojau, kad situacija yra tokia, bet kažkodėl atrodė, kad bent tiesiai į akis biurokratija nesugebės tokių teiginių išrėžti. Po replikos, kad vadovą, kuris nesugeba sumokėti skolų, bet išmoka premijas, verslas paprasčiausiai atleistų, mūsų finansų ministras puolė gintis: „Valstybė neskolinga niekam.“. Ar savivaldybė į valstybės sąvoką įeina? Tai gal tegu ministras pasidomi bent Vilniaus savivaldybės skolomis už šildymą…..

Kaip šiandiena gyvena verslas? Vieni normaliai. Čia aš ne apie augimą. Jie turi labai sumažėjusių užsakymų, bet turi ir gal net pusei metų. Tikėsimės užsakovai iki to laiko išliks mokūs. Kiti gyvena nelabai gerai. Atleidžia žmones, mažina atlyginimus. Vis dar gyvena. Treti išvis nesijaudina ir skelbia bankrotus. Vieni iš reikalo, kiti nes taip naudingiau. Bet visi kažkaip sukasi.

Ką daro biudžetininkai? Jie irgi taupo ar bent stengiasi sutaupyti. Pažįstamas dirba vyr. specialistu, kur tiksliai nesakysiu. To departamento skyrius turi 7 naujus automobilius. Vairuotojo pažymėjimus turi 2 žmonės skyriuje. Likę net nenori jų įsigyti, o ir vairuotojo priimti nežada. Nėra nei už ką, nei dėl ko.  Kiek pamenu kiekvienas automobilis Lietuvoje privalo būti draustas. Civilinį draudimą galima kuriam laikui sustabdyti, bet tai vis tiek kainuoja. Kadangi automobiliai nauji, jie ko gero ir kasko apdrausti. Ir šiaip automobilis sensta net stovėdamas. Ar čia taupymas? Parduoti, išnuomoti – tokių idėjų nekyla?

Darbo biržoj naujai registruotam asmeniui duoda knygelę, t.y. tokį kieto popieriaus A5 formato lapelį. Jis per pusę lenkiamas kaip atvirutė. Kai užsakinėjo spaustuvėj, tai ta įlenkimo linija kainavo, storesnis popierius kainavo, atvežimas kainavo. Prekė kainuoja.  Tai jei žmogus registruojasi kaip dirbantis, jam tokią knygutę išduoda su X darbutojo duomenis (kontaktais ir pan). O jei vėliau tas pats žmogus ateina  pranešti, kad yra bedarbis, jo senosios knygutės turinys perrašomas į kitą knygutę, tik nurodomas naujas atsakingas Y darbutojas ir senoji knygelė suplėšoma. Paskaičiuokit kiek per dieną į darbo biržą ateina žmonių….. Ar čia būdas sutaupyti? Kam tokia darbo birža kaip šiandien yra reikalinga? Ji neatlieka savo funkcijų ir kas baisiausia – nenori keistis. Gal užtektų parašyt pavardę ir laiką ant paprasto lapelio, bet geriau susikurti normalų internetinį puslapį su prisijungimu? Kodėl negalima darbo biržoje registruotis taip kaip deklaruoti VMI? Kas nemoka naudotis kompiuteriu, tas ateis ir salėj su moteriškėm pasikalbės. Gal geriau tegu darbo birža tokių dalykų išmokina, o ne veda 2 valandų kursus apie tai kas yra bedarbis….. Kažkodėl manau, kad ten atėję žmonės ir taip jau žino.

Jei kam neteko išregistruot ne save iš gyvenamųjų patalpų, galiu papasakoti kaip vyksta proccesas. Elektroniniu būdu negalima. Turi atvažiuoti. Atvažiuoji, tada labai ilgai lauki kol priims (kai paskui pati pradėjau pildyti formas, supratau kodėl). Galų gale priima. Duoda užpildyti formas. Kadangi savininkai esam du, tai pildyt ir atvažiuot irgi reikia abiem. Formas skaitėm ir kartu, ir po vieną, ir su darbuotoja. Šiaip ne taip užpildėm. Labai keista, bet aukštojo išsilavinimo neužteko, kad suvokti kaip užpildyti blankus. Toks įspūdis, kad blankai kurti japoniškai, o paskui google išversti. Pabaigėm, darbuotoja užregistravo prašymus ir praneša: „Neišsigąskit, Jūsų adresu ateis keli laiškai žmonėms, kurie dabar yra išregistruojami, nes pagal įstatymą, mes juos turim informuoti. Vėliau Jūs gausit atsakymą, kad šie žmonės buvo išregistruoti. Procesas trunka apie mėnesį.“ Ta prasme išregistruojam 3 žmones ir gausim 5 laiškus, nes nėra galimybės du žmones gyvenančius ir deklaruojančius savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute informuoti vienu laišku net jų prašymu.

Tokių pavyzdžių pririnkti galima begales. Tiek kad visas biurokratinis aparatas apsikroves bereikalingom funkcijom, kurios ne tik nepadeda bet dar ir trukdo. Gal pradėti taupyti reiktų nuo čia?

PS:  kol kas dar LRT neįdėjo laidos į arcyhą, tai palieku bendrą nuorodą. Vakarykštė laida puiki (2009-02-26). Verslo pusė taip lengvai ir noriai sprendžia problemas, va tik biurokratams viską labai sudėtinga padaryti. Ieškai problemų? Jas ir rasi.

Atkreipėt dėmesį į reklamas? Kiekviena skelbia – NAUJA. Mes pristatom Jums naujieną. To dar nebuvo. Jūs to dar nematėt….

Mums perša naujoves taip, tarsi kaip tik to pirkėjas norėtų labiausiai. Kita vertus, kiek laiko reikėjo, kad Edisono lemputė taptų plačiai naudojama buityje? Tam žinoma reikia techninių galimybių. O per kiek laiko nuo pramoninės pjaustymo mašinos sukūrimo buvo pradėta pardavinėti raikyta duona? Tam reikėjo 20 metų, nes mašina buvo sukurta 1912m, o į rinką realiai pateko tik apie 1930-35 metus. Kada pasirodė Lietuvoje, atskira kalba…..

O kaip dėl pasipriešinimo IT darbo vietose? Jei tik sugalvojama diegti naują sistemą, darbuotojai jai priešinasi. Jie bijo naujų sistemų, bijo naujos konkurencijos. Dažniausiai įmonėj (priklausomai nuo bendro darbutojų skaičiaus) yra po kelis „naujienų mėgėjus“, o visi kiti, jei nesipriešina, tai labai pasyviai priima naujoves.

Man asmeniškai netgi nepatinka dizaino pakeitimai, jeigu tai nėra funkcionalu. Pvz. jei mano šampūno buteliukas pasikeis taip, jog negalėsiu jo pastatyti dangteliu žemyn, ieškosiu kito šampūno. Manau, kad abzoliuti dauguma pirkėjų turi vienokias ar kitokias savo fobijas ar tiesiog „patogumus“, kurių nenori keisti. Pakeitimai kartais tikrai į naudą, bet jie sukuria nepatogumų: sunkiau rasti prekę lentynoj, ji kartais praranda savybes, kurios buvo privalumu dėl ko prekė buvo pasirinkta.

Nepaisant problemų gamyboje, įvedimo į rinką sunkumų ir pan., kodėl pirkėjui per jėgą peršamos naujienos? Kaip Jūs apsipirkinėjat kasdienių prekių parduotuvėse? Kiekvieną kartą ieškot naujo indų ploviklio ar imat tą patį kaip visada? Tuomet kodėl marketingas paremtas „naujienų“ kalimu?

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Labai senai, dar būdamos studentės su draugę skaitydavom nesustodamos. Be visa ko, dar labai mėgom sėdėt kavinėse. Gerdavom kavą neįmanomais kiekiais. Ir taip kartą besedėdamos sumąstėm – o kas, jei ateini į kavinę ir gali pasiimti iš lentynos knygą? Idėja paprasta, už abonementinį mokestį skaitai knygas (aktualias realiu laiku) ir jei nori nusiperki kavos. Tada ši verslo idėja net buvo suvokta kaip galima verslo idėja ir išmesta, nes susigadins knygos! Mes taip nusprendėm net nepasitarę nei su viena leidykla ar knygynu, net su draugais nepasvarstėm….

Kvailiausia, kad tokią pačią idėją dabar įgyvendino CoffeeInn ir Pegaso knygynas. Linkiu jiems kuo geriausio pasisekimo!

Bet tai pamoka visam gyvenimui. Visos verslo GEROS idėjos yra paprastos. Tai kas atrodo visiškai šalia ir savaime suprantama gali tapti puikia verslo idėja!

Reikia pavyzdžio? Amerikoj iki šiol gatvėje dirba batų valytojai ;) O mažos cukrainės, kur nėra itin smagu pasėdėti, bet galima nusipirkti saldumyną išsinešimui. O maistas į namus? Ar tai genialu? O knygos internetu? Žinoma, nes tai elementaru.

Todėl idėjos siūlau pradėti ieškoti tame, ką jau žinot. Jums kažko reikia ir nerandat? Net nusipirkti nerandat? O brangiai? Ir vistiek nerandat? Paieškokit ar yra daugiau tokių žmonių, kurie sumokėtų už tai. Jei „produkto gamyba“ nesuvalgo viso uždarbio ir paklausa didesnė nei trys žmonės, siūlau rimtai pradėt skaičiuot :]

PS: viena verslo idėja nemokamai ;] nenoriu su veterinarijos tarnyba reikalų turėt:] sumokėčiau net 20-30Lt už atvežimą, jei galėčiau visus maisto produktus nusipirkti internetu ir man juos atvežtu į namus. Net ir greitai gendančius. Tačiau jei galiojimo laikas būtų pasibaigęs arba likus 3 dienom iki pasibaigimo, atsisakyčiau paslaugos vienareikšmiškai. Gal iššūkis ir didelis, bet idėja verta dėmesio…..

Pinigais nelyja, nors ir kaip norėtųsi. Taigi juos teks užsidirbti. Idėja prisivogti, padirbinėti ar slėpti mokesčius man nepriimtina.  Taigi lyg ir aišku, kuriam įmonę taip sumažindami riziką ir savo atsakomybę asmeniniu turtu ir keliaujam pirmyn :]

O tada dilema… kurti įmonę, labai daug popierizmo. Reikia daug visur vaikščioti,  sėdėti koridoriuose, kol kažkas kažkur priims, uždės antspauduką, nusikopijuos arba dar blogiau, pasakys, kad nepasidarei kopijų ir lieps eiti ir pasidaryti…. o kaip tyčia vakar baliavojom su draugais ir šiaip gyvenimas sunkus, šefas apie savo problemas nenutyla…. Žodžiu entuziazmas greit pakilęs lekia visu greičiu žemyn. O dar jei su pinigais visai prastai, tada prasideda savianalizės košmarai: ar sugebėsiu? ką apie tai pagalvos kiti? kas bus, jei šefas sužinos? o jei man nepasiseks? aš už viską būsiu atsakingas? kam man to reikia?

Manau pirmoj verslo kūrimo stadijoj reikia susirasti draiverį, kuris Jus visą laiką stumtų pirmyn. Ne tokį, kur pasakas skleidžia, jog nieko nedarant per dieną milijoną užsikalsi, bet realų. Iš ko atskirti ar jis geras? Jei jis klausinėja ir Jūsų paties atsakimai atveria jums akis, tada jis tinka, jei ne, ieškokit kito. Sugebėjimas suvokti kritinius taškus veikloje yra viena iš didžiausių vertybių. Todėl jei Jūsų draiveriui kyla klausimų, kurie atveria Jums akis, laikykit ir nepaleiskit :]

Na o jei Jūs pats esat toks driveris, Jums pasisekė, nes galit iškart peršokti į kitą stadiją „Ieškom idėjos“.

PS:  nuosava galva yra didžiausias turtas!

Bus pratęsimas :]

Visiems žinoma tiesa, nepasisekė – įmonė gali bankrutuoti. Nėra viskas paprasta, reikia pereiti daugybę popierizmo, gadinama reputacija ir dar visko labai daug, tačiau paliekamas išėjimas.  Kažkas labai nepasisekė ir įmonė gali užsidaryti. Tiesa sakant, net negražinusi skolų.

Kas tokiu atveju nutinka fiziniam asmeniui? Pvz.: jis turi puikią kvalifikaciją, puikų, labai gerai apmokamą darbą.  Pasiėmė paskolą nuosavam būstui. O tada vieną vakarą grįžtant namo – paslydo ir susilaužė stuburą. Kaltų nėra, žmogus neteko darbingumo. Pajamos – socialinė pašalpa iš valstybės, kuri jei neklystų nesiekia net 300Lt. Gal kas geriau žinot, bet paskolos padengti žmogus tikrai negali. Tokiu atveju, jo paskola bus išieškota išparduodant visą jo turtą (kaip ir įmons bankroto atveju), o nepadengta paskolos dalis bus išieškoma iš sutuoktinio, jei toks yra, iš vaikų ir pan.

iuo atveju gaunasi, kad sukūręs įmonę asmuo nusiima atsakomybę. Vadovui (ar aplinkybėms) leidžiama klysti, o fiziniam asmeniui – ne.

Manau, kad fizinio asmens bankroto įstatymas būtinai reikalingas. Jis paskatins verslumą. Suteiks žmonėms galimybę susikurti darbo vietą sau ir kitiems.  Keista, kad jo bijoma pas mus Lietuvoje. Nejaugi sveiką protą nugali bankų įtaka?

Teisininko doc. dr. Rimvydo Norkaus nuomonė šia tema.

Šį penktadienį žaidžiau su draugais monopolį ir padariau nerealų atradimą. Aišku, gal kitiems tai ir buvo žinoma visą amžinybę, tačiau man tai atradimas. Nereikia susipirkti visų miestų, kad uždirbtum. Už tai, kad kažkas ateis į Tavo langelį, bus mokami centai. Užtenka turėti porą gatvių su viešbučiais ir pinigai užtikrintai patys kris į kišenę. Grynų pinigų mokėti mokesčius nereikia, užtenka stengtis mokesčių išvengti.

Tai ką daryti, jei esi skolingas daugiau negu esi vertas? Prie viso to prarandi darbą? Neturi jokių santaupų? Pats laikas išmokti mąstyti kitaip :] Darbas bet kuriuo atveju užtikrina tik labai ribotas pajamas – tiek kiek Tau leidžia uždirbti šefas :]

Pats laikas „statyt viešbutį“.  O nuo ko geriausia pradėt daryti verslą? Nuo google :]

Galvoju – turiu tris laisvas dienas ir noriu tik tingėti, tai nueisiu į parduotuves apsipirkti. Tarpušventis, žmonės jau pinigėlius bus išleidę ir tikėjaus, kad spūsčių parduotuvėse nebus.

Atvirkščiai :] Krizės nė kvapo. Parduotuvėse išpardavimai, prekių nėra, o žmonių begalė net vidury dienos.

Tiek tų krizių…

Manęs klausia, per kiek laiko padarysi?

Atsakau, pasakyk ko Tu nori, kad Tau padaryčiau, pasakysiu, per kiek.

O jis man sako, Tu pasakyk per kiek , aš Tau pasakysiu ką!

Taip ir gyvenam, nesitaškom :)