Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]
Lenkiu galvą ir didžiausiais komplimentais palydžiu
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Sėdžiu ramiai kamštyje, klausaus dar vienos audio knygos ir stebiu situaciją. Jaunas vyrukas praleidžia moteriškę iš šalutinio į Gedimino prospektą. Labai gražu viskas, laukiam visi kol šviesoforas žalias užsidegs. Moteriškė mašinoj rūko patenkinta. Baigėsi cigaretė ir ji švyst pro langą nuorūką.
Tada atsidaro už jos stovėjusio automobilio vairuotojo durys (to paties, kuris ją praleido). Išlipa vyrukas. Pakelia nuorūką, įmeta moteriškei pro langą atgal į automobilį ir be žodžių grįžta atgal. Moteriškė aišku puola gesinti cigaretę jau automobilio peleninėje ir uždarinėti langus.
Kažkaip tikėjaus, kad visi šoks iš mašinų santykių aiškintis, bet jie be žodžių vienas kitą suprato.
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir džiaugsmas.
Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?
Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
O kaip su bankais? Ar skatinti žmogų skolintis yra gerai ar blogai? Beveik kiekvienas atsakys, kad ši pasaulinė krizė buvo sukelta JAV, nes ten bankai dalino paskolas bet kam.
Ir šiandien sulaukiu skambučio iš banko.
Bankas: Gal Jums reikia pinigų?
Atsakau: Ta prasme, paskolos?
Bankas: Taip. Suma iki 8000Lt.
Atsakau: Nereikia, bet norėčiau sužinot sąlygas.
Bankas: Paimat vartojamąjį 8000Lt kreditą trims metams, palūkanos būtų apie 19,9% ir vargo nematot.
Atsakau: Ačiū, bet kad man nelabai reikia.
Bankas: Tai Jūs imkit mažesnę sumą, na gal 6000Lt atostogoms.
Atsakau: Nenoriu skolintis, man nereikia.
Bankas: Tai imkit dar mažiau, imkit 1000Lt. Žiūrėkit ir įmoka bus dar mažesnė….. Apsimoka!
Kredito žinoma neėmiau, bet pagalvojau. Bankas iki birželio X dienos netikrins mano finansinės padėties, bet siūlys būtinai pasiimti kreditą. Darbdaviai siūlo apriboti greituosius kreditus, kad žmonės neprasiskolintų. Bankai pritaria, kad reikalinga kontrolė, jog reikia tikrinti rizikas, tačiau patys dar įkyriau savo įsipareigojimus siūlo.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded. Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?
Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.
Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.
Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.
Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.
Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.
Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.
Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.
Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.
Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą. Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą. Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Šį savaitgalį teko būti „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos. Kai jos skamba iš profesionalų lūpų, mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.
Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.
Kas juokingiausia, visą tai galima lengvai pasiekti. Kažkaip natūraliai gaunasi, kad susikoncentravus į tikslą iš pradžių iš lėto, tačiau vis su didėjančiu pagreičiu, aplinka padeda jo siekti. Atsidaro reikiamos durys, sutinki reikiamą žmogų, kartais tiesiog laimi loterijoj. Pradžioj žinoma situacija rutuliojasi vangiai, tačiau kuo daugiau įdedama pastangų, tuo sklandžiau tikslas pasiekiamas.
Sugalvoji, jog nori naujo darbo. Pradžioj tik skaitinėji. Gal gerų pasiūlymų nerandi… Arba randi gerų, bet kažkaip nedrąsu iš karto siųsti savo CV. Paskui pradedi siuntinėti. Jei ilgai negauni atsakymo, nuotaika krenta ir ateina nusivylimas. Jei žmogus tuomet mąsto jau apie bet kokį darbą, tuomet tokį ir gauna. Tačiau jei užsispyręs siekia savo norimos pozicijos, jis išlaukia reikiamo momento ir gauna su kaupu, ko buvo siekta. Kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, nei pačiam atrodo.
Kartais atvirkščiai, bandai pasiekti ir nesiseka. Manau, kad tereikia sustoti ir kritiškai peržvelgti situaciją. Jei žmogus dar nėra pasirengęs priimti pasiekimo, tikslo įgyvendinti nepavyksta. Gyvenimas – kelionė, todėl – pirmyn. Juk marios laiko prieš akis tampti šaunesniu, kad pasiekimas pats į glėbį įšoktų. Kuo labiau stengies, tuo labiau pripranti prie minties, jog sugebėsi, jog esi vertas.
Puikiausias pavyzdys – vienišas žmogus. Kodėl vienas žmogus turi krūvą draugų, artimą žmogų, lengvai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Kodėl? Šis žmogus tiesiog priima bendravimą ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi aplinkiniais, priima juos. Atiduoda dalį savęs kitiems, už ką yra apdovanojamas dėmesiu ir draugyste. Vienišiai dažnai arba nemoka parodyti savo dėmesio, arba nemoka jo priimti. Mokantys priimti ir duoti turi puikias šeimas, gražius santykius. Dažniausiai yra labai mėgiami darbe. Bet kokia veikla yra menas, norint realizuoti ją puikiai.
Magnetizmas yra žmogaus savybė sugebėti ne tik duoti, bet ir priimti. Juk vienas magneto galas stumia, kitas traukia. Stumti ir reiškia perleisti kitam. Pritraukti reiškia priimti. Visos genialios idėjos glūdi paprastume, todėl kartais užtenka tiesiog leisti sau pajusti ir džiaugtis. Pabūti tuo, kuris traukia, ir leisti sau tokiu būti.
Kolega atsiuntė INSERT pavyzdį. Kas dirba su duomenų bazėm – supras, o kiti intuityviai… :]
INSERT INTO
NUSISKUNDIMAI_T (ID, KOMENTARAS)
SELECT
1,
‘Kaip užkniso viskas!!’
FROM
SMEGENYS_T
UNION ALL
SELECT
2,
‘aaaaa’
FROM
SAVIJAUTA_T
UNION ALL
3,
‘Reikia atostogų juodai :]’
FROM
NORAI_T;
COMMIT;
Atsakymas gali keistis priklausomai nuo dienos, metų, aplinkybių, smulkmenų…. Bet klausimas visada išliks svarbus.
Atsakymai priklauso ir nuo žinių bagažo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir klausimų.
Čia turėčiau padėkoti savo mokytojui Romualdui Vaitulioniui. Jis išmokė svarbiausių dalykų – mąstyti ir pasitikėti savimi. Iš jo ir sužinojau šią puikią schemą. Jei apskritimas yra žinojimas, tuomet ties jo riba atsiranda klausimai, ko dar nežinai. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų. Kuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau atsakymų ieškai. O tuomet atitinkamai žinojimas plečiasi ir pasaka be galo…
Sugebėti užduoti sau reikiamą klausimą, vadinasi koncentruoti save į tikslą. Rasti būdą, kaip jį pasiekti, realizuoti save. Kartais reikia tiesiog sustoti ir permąstyti viską iš naujo. Susidėlioti prioritetus iš naujo. Perbėgus akim per praėjusių metų tikslų sąrašą, matau, jog didžioji dalis buvo įvykdyta, o ne tokie svarbūs tikslai atsidėjo šiems metams. Tai buvo pasirinkta tikslingai. Už tai dabar sudėliojus pliusus ties atliktais darbais, užplūsta pasitenkinimo jausmas. Šitie klausimai jau atsakyti.
Bėgu per pavojų sąrašą ir sužinau, kad iš jų realus tik vienas. Jų sąraše 8. Kas būtų buvę, jei būčiau sąrašo neperrašius ištisus metus. Vis dar bijočiau, to kas nebaisu?
Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.
Norėdama tuo įsitikinti, nusprendžiau padaryti bandymą. Kiekvieną kartą, kai pastebiu, jog sakau NE dar neišgirdus atsakymo, privalau klausti ir sužinoti realų atsakymą. Ką Jūs manot? Dar nė karto negavau atsakymo NE :]
Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip SENUKAI grąžino man pinigėlius už prekes. Jos jau buvo išpakuotos ir tikrai neatrodė kaip naujos prekės. Parduotuvėj stengčiausi surasti kitas prekes. Senukai vis tiek priėmė. Jei būčiau klausiusi savęs, būčiau praradus 500lt. Tai labai konkretus rezultatas.
Pirkom orkaitę. Ieškojom parduotuvėse. Mūsų išsirinkto modelio kaina svyravo 1600-1350Lt. Tada pradėjom žiūrėti e-parduotuvėse. Ten kaina nusileido 1099-1300Lt. Vyras pasiūlė parašyt laišką į e-parduotuves, kad parduotų už 1050Lt. Maniau, kad tikrai nepavyks ir tai tik laiko gaišimas. Ką Jūs manot, e-parduotuvė, kuri siūlė pirkti už 1300Lt nuleido iki 1050Lt ir dar atvežė nemokamai į namus. Sutaupėm tik 55Lt (palyginus su pigiause kaina + atvežimo 5Lt), bet tai vis tiek į kišenę. Bus galima interneto mėnesio sąskaitą susimokėt :]
Dirbu VVS kūrimo srityje. Ir su komanda turėjom sugalvoję sprendimą, kuris lyg ir naudingas klientams, bet dar naudingesnis mums patiems. Sprendimas stipriai palengvintų mūsų VVS kodą. Vieno telefoninio pokalbio metu su klientu netyčia pakrypo pokalbis ir paaiškėjo, jog klientams labai reikia mūsų sumanimo. T.y. mes ne tik sutvarkysim savo VVS kodą, atliksim refaktoringą, gausim atlygį, bet dar ir klientas gaus papildomos vertės. Visi patenkinti. O būtumėm tiesiog palaidoję stalčiuose ir pamiršę….
Čia tik keli pavyzdžiai. Ko ieškai, tą randi. Tegu kitas pasako NE, nereikia spręst už kitą. Jei nori sėkmės, jos reikia tiesiog siekti :]
Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.
Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.
Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį. Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?
Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.
Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …
Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….
Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…
Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.
Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“. Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.
Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.
Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.
Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.
Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]
Kiekvienas koncertas nustebina ir duoda minčių keliauti tolyn. Kiekvienas žanras turi savo stilistiką, atlikimo būdą. Popsas reikalauja nusirengti. Klasika reikalauja itin kokybiškai atlikti kūrinį. Žinau tik vieną žanrą, kuris pulsuotų ypatingai teigiamomis emocijomis. Džiazas.
Kai išmoksti klausytis ir triukšme atrandi muziką, supranti koks tai stiprus žanras. Džiazo net įrašų klausausi iš koncertų. Klausytis radijo stotims nušlifuotas dainas gan nuobodu. Jų niekas dainuodamas nekomentuoja, nesvaido replikų. Jos visada identiškos. Kiekvienas koncertas – nauja išraiška, net ta pati daina kiekvienam koncerte skamba kitaip. Jei augi kartu su muzikantu, kartu su jo muzika, ilgainiui pamatai, kaip jis subrendo, kaip subrendo daina. Graikai Antikoje sakydavo, kad skulptūra yra įkalinta akmenyje ir skulptoriaus darbas yra ją išlaisvinti. Džiazo atlikėjas išmoksta išlaisvinti dainą. Labai gera būt kartu ieškojimo kely.
Jei ant scenos liūdna, tai ne džiazas. Gal avangardas, bet ne džiazas. Ant scenos turi vykti žaidimas, pasitenkinimas kiekviena išgrota nata. Džiaugsmas kolega. Džiaugsmas instrumento galimybėmis. Turi būti tikras profesionalas, kad sugebėtum groti galvodamas ne apie atlikimo techniką, bet prasmę, tikslą. Nardyti muzikoje. Džiaze nėra klaidų, tai startas naujai puikiai improvizacijai. Startas naujo skambesio paieškai.
Nesugalvoju, kaip visatai sukelti į kasdienybę. Išmesti bereikalingą nerimą dėl neprasmingų dalykų, išmesti tuščias dvejones ir rasti tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Galų gale juk už lango po truputi, bet pasirodo pavasaris. Vakar jau jį sutikau :]
Tenka pripažinti, kad ko ieškai, tą ir randi. Ir kuo labiau dairaus aplinkui, tuo labiau įsitikinu – tie kas nenori būt laimingi – vargsta nevilty.
Užsikasus rutinoj, sunku džiaugtis smulkmenomis, kita vertus… Kuo daugiau gilinies ir ieškai teigiamų dalykų, tuo daugiau atrandi dėl ko esi laimingas. Žinau puikų testą – siūlau sudaryti sąrašą dalykų, kurie Jus daro laimingais. Jei per 10 minučių žmogus negali įvardinti bent 3-5 dalykų dėl ko verta džiaugtis gyvenimu – laikas imti atostogas arba rimtai pasirūpinti teigiamomis emocijomis.
Pavyzdys. Susidūriau su gan juokinga situacija. Bankas nenori keisti mano paskolos sąlygų, kad sumažėtų paskolos įmoka, nes man neužtenka pajamų. Pliusas: grąžinom dar iš gilios jaunystės užsilikusi poros tūkstančių kreditą automobiliui pirki. Mano deklaruojamos išlaidos sumažėjo 300 litų. Ir ką Jūs manot? Bankas pakeitė sandorio sąlygas ir labai noriai – įmoka sumažėjo 500Lt. Tikrai pliusas!
Nė už ką neverta prarasti realybės pojūčio, bet verta įsiklausyti svajonių vėjo. Jis gali pakylėt ir kasdienybę parodyt iš aukščiau. O kad pamatyt koks slėnis gražus, juk reikia pasikelti ant kalvos. Gero savaitgalio pavėjui :]
Kaip paskaičiuoti kiek kuris žmogus turi atlyginti kitam už savo pasiektus tikslus? Už tai, kad tapo vienu iš geriausiu bent savo įmonėje programuotoju? tapo Nobelio premijos laureatu? ar kad užsidirbo milijoną? pirmą, trečią? pirmą milijardą?
Vis banguoja mintys apie progresinius mokesčius. Kodėl jie yra gerai? Todėl, kad tie kurie uždirba yra plėšrūnai, jie engia kitus? Kodėl? Jei gaunu didesnę algą už bibliotekininkę, pati būdama programuotoja, čia blogai? Daug labiau prisidedu prie BVP kūrimo ir dėl to esu socialiai neteisinga? Išleisdama pinigus kursams, universitetui, dirbdama viršvalandžius esu socialiai neteisinga, nes valstybė man liepia savo uždirbtu geru dalintis su kitais.
Vienas pažįstamas dirba baldų gaminimo įmonėj. Dabar užsakymų nėra, o ir įmonė viena didžiausių LT. Prastovos jau beveik pusę metų. O pažįstamas eina į polikliniką, kad gautų biuletenį ir nors kokias pajamas, nes darbdavys nebeturi iš ko ir minimumą pervest. Va jis socialiai teisingas, nes jo pajamos gaunasi mažesnės už minimumą (už ligos dienas SODRA moka tik 85proc). Jis laukia ir dėl to yra teisingas, jei jis pradėtų ieškoti būtų kaip užsidirbti, valstybė tuoj sakytų: „Palauk, Tu jau minimumą gauni savo pirminėj darbovietėj, o kas čia per papildomos pajamos? apmokestinkim!“
Va Lubys, vėl investuoja beveik 300mln litų. Jis nėra socialiai teisingas, nes jis žino kaip užsidirbti. Jis juk darbo vietas kuria, savo milijonus kaupia, vis naujas įmones atidaro, kitoms įmonėms duoda užsakymų. Tose kitose įmonėse irgi žmonės dirba, vaikų turi. Atostogų nori nors iki Šventosios nuvažiuot.
Tiek, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sugalvojau, kad reik startuot su nuosavu verslu. Gausiu savo pačios įmonėj minimumą. Pinigus galėsiu išleist dar iki apmokestinimo, jei sugebėsiu išleis visus, tai nebebus ir ką apmokestint. Viskas tik įstatymų nustatyta tvarka ir jokių nelegalybių :]
Nei man progresiniai mokesčiai baisūs, nei dar ką :)
Pravers visiems, kam kartais reikia padirbėt su grafika. Kas smagiausia, akd nieko nereikia instaliuoti ir gali pasiekti bet kur, kur yra internetas :]
Jei neklyst, šis žaislas veikia netgi offline’u. Galimybių ganėtinai daug, bent už paint’ą tikrai daugiau :D
Visiems skanaus: SUMO Paint! Platesnė informacija kaip naudotis yra čia.
Sos! Prašau, padėkit rasti kompetetingos LT žiniasklaidos. Per diena perbėgu per 5-8 naujienų protalus. Kartais tiesiog būnu pavargus ir norisi skaityt lietuviškai, kad nereiktų per daug galvoti. Vis gi, nors kiek galvot norisi. Per visus šiandienos portalus radau tuos pačius 6 straipsnius. Na ne žodis žodin – antraštės pakeistos, tačiau apie tą patį.
Kažkaip žinių apie Zvonkę nebėra, tai bent dėl šito atsigaunu! Bet norisi daugiau. Realios analizės, realios kritikos, užtarnautų pagyrų. Kur visa tai dingo?
Kažkada, gudžiais jaunystės laikais, buvau užsisvajojusi stoti į žurnalistiką. Prisimenu stojamąjį kaip stiprų išbandymą. Egzaminuotojai tiesiogine prasmine tikrino ar žmogus atsilaikys. Stengėsi sudirbti iš paskutiniųjų. Spaudimas buvo labai stiprus. Dabar puikiai suprantu kodėl šitaip elgtasi. Tačiau kodėl atlaikę tokį stojamąjį, šiandienos žurnalistai rašo visiškas blevyzgas?
Gal iš tikrųjų yra ir labai gerų analitikų ir publicistų? Gal aš tiesiog ne ten ieškau? Įmeskit tuomet, ką skaitot Jūs. Būčiau labai dėkinga :]
Kiek reikia laiko, kad malonumas taptų kasdienybe?
Metų? Savaitės? Dienos? Ar tai priklauso iš ko gauni tą malonumą :] ?
Pradedi dirbti naujam darbe. Viskas įdomu, pradžioj kiek per mažai apkrovos, paskui jų vis daugėja paskui ateina darbų pikas kai išvis nieko nespėji (darbų daug, įgūdžiai dar nesusiformavę). Na, žinoma, ateina laikotarpis kai viskas nusistovi ir ateina šiokia tokia pusiausvyra. Ir ups…. ateina nuobodulys. Lygiai kaip su mėgstamu patiekalu ar daina. Jei klausysies per dažnai, iškart atsibos. Man tam prireikia kokių pusantrų metų, kad jau pradėčiau dairytis ko nors įdomiau, bent naujų pareigų. Daina atsibosta per kokias tris savaites. LT žinių portalai su „nerealiom“ naujienom – per pusvalandį.
O štai vyras jau daugiau nei trejus metus kiekvieną darbo dieną neša man į lovą kavą. Pasaka. Iki šiol nepripratau! Kiekvienas rytas kaip dovana :]
Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.
Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.
Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „
Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…
kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.
„Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“. Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. 
Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.
