Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Kas yra gera prekė? Kokybiška? Pasiekiama? Pigi? Reta?

Perskaičiau mintį, kad tai kas nemokama sukuria įspūdį, jog yra prasta. Bet jei manęs paklaustų, kas man yra kokybiškiausia prekė, atsakyčiau – Google (Gmail). Juk net posakis yra „Nežinai? Paguglink :]“

Kai išgirdau, kad paštas (Gmail) neveikė kelias valandas – negalėjau patikėti. O svarbiausia, reakcija buvo – kažkas labai rimto atsitiko. Ne, kad komanda nesugeba susitvarkyt su nesklandumais, kad kaip visada neveikia sistema ar pan. Tiesiog,  nuoširdus susirūpinimas – kas galėjo atsitikti, kad galėtų neveikti Gmail? (Pasaulio pabaiga artėja?) Nežinau nei vieno daugiau tokio produkto, kuris būtų taip aukštai vertinamas. Iki šiol nesuprantu, kodėl jie neapmokestina savo paslaugų.

Todėl manau, kad geriausią įspūdį sukuria keliami nuolatiniai reikalavimai gamybai (paslaugų teikimui). Galima kiek nori reklamuotis su naujienomis, bet jei produktas (paslauga) jau yra kokybiškas, atitinkantis (viršijantis) lūkesčius, jokia reklama nepaskatins nuklysti į naujienų žabangas.