Vakar paskelbtas startas. Prezidento rinkimų agitacija prasidėjo. Ir per pristatomąją laidą nuskambėjo žodžiai: siūlau permainas. Net šiurpas per nugarą nubėgo.

Šiandienos suirutėj, kai įstatymai keičiami naktimis (jau gal pripratom, tapo norma), vis naujos įmonės skelbia bankrotus, kas trečias bedarbis, algos pjaunamos per pusę, vaikų į darželį nepriima, o motinystės atostogas nori sutrumpinti… siūlyti permainas – tiesiog savižudybė (autoriaus nuomonė). Išklausiau visų kandidatų nuomonių, palyginau, kiek kuris išsilavinęs ir kiek skirtingų žodžių savo kalboje naudoja – tik pasitvirtino ankstesnės mintys apie kandidatų vertę. Niekaip permainos iš galvos neiškrenta.

Galvoju – kad taip kryptį nustatytų. Tegu iima ir pasako, nuo šiandien mes darysim taip. Ir ateinančius 100 (keturis) metų Lietuva keliaus ta kryptimi. Mokesčiai kasmet didės kol pasieks kažkokį procentą, kad ir 100, bet kad žinoti. Nuo šiandien LT politika kelti mokesčius iki viršaus. Pensijų fondų įmoka sumažės iki nulio arba niekada nesikeis, arba svyruos nuo tiek iki tiek, bet neišeis iš ribų. Nors kokių nors garantijų, kad valstybė žino ką nori pasiekti ir planuoja tai bent keturiems metams. Kažkaip planuoti. Juk problemas ne atsakymas (taip/ne), bet jo nebuvimas. Ką reiškia atsakymas – nežinau arba galbūt? Tai atsakymai, kurie trukdo eiti pirmyn.

Nežinau kaip išspręsti krizę, todėl išvis nustojau kritikuoti dabartinę valdžią. Pati nežinau koks sprendimas šiandien būtų naudingas ir tikrai išspręstų LT problemas. Žinau tik, kad jei jau vyriausybė turi kažkokį planą, reikia leisti jai padaryt tą darbą iki galo. Iš spektaklio išėjus po 15 minučių, negali sakyti, kad jis prastas. Juk viso nematei. Taip ir čia. Reikia išlaukti ir žiūrėt kas bus. Susiskaičiavau džiūvėsius spintelėj, turėtų užtekti :]

Gyveni ir mokais. Pasiseka – lipi aukštyn. Nesiseka – ieškai, ką daryti, kad pradėtų sektis. Nežinau, kas dėsis dar aukščiau, tačiau kai šiek tiek pakyli – iš komandos nario tampi vadovu – viskas apsiverčia. Iš vienos pusės labai šaunu. Galima planuoti, daryti įtaką tikslų siekimui, veiklos principams, skatinti idėjas. Atsirinkti idėjas iš bendro katilo. Kita vertus, nebesi toks pats komandos narys ir lieki vienišas. Aukštesniems vadovams esi pavaldus. Taigi – pavaldinys. Savo komandai esi vadovas, todėl nebesi toks pats kolega koks buvai.

Štai čia atsiranda problema, dėl ko atskiras kabinetas su vaizdu į miestą ne taip stipriai džiugina. Ankstesnis langas buvo į parkingą, tačiau tuomet buvo su kuo pasijuokti iš besiparkuojančių :] Dabar galima be ausinių klausytis, kokios tik noriu muzikos.

Nesiskundžiu, tiesiog norisi pereinamojo laikotarpio. Priprasti, įsivažiuoti ir pajusti, kad pasiekiau, ko norėjau. Pasidžiaugti ir keliauti toliau :]

PS: sorry, visai nebelieka laiko blogui… Laikinai :]

Kaip gauti daugiau nei turi? Leisti uždirbti tam, kuris Tau algą moka :]

Labai nuoširdžiai per gyvenimą lipu karjeros laiptais. Ariu, mokaus, dirbu, prisiimu atsakomybę. Jei nematau atsako, keliauju toliau, jei matau, kad įdomu abiems pusėms, spaudžiu iš savęs, kiek galiu. Patinka :]

Norisi daugiau ir daugiau. Ne tik pinigų, bet veiklos, galimybių. Kuo daugiau darai, tuo labaiu matai amplitudę, kurioje gali būti reikalingas. Kuo daugiau padarai, tuo labiau norisi būti įvertintam. Bėda, kad jei dirbi kitam, daugiausia gali gauti tik tiek , kiek šefas nori Tau sumokėti. Kita vertus, kuo šefas daugiau uždirba, tuo noriau linkęs dalintis. Jei šefas niekada nenori dalintis, tai jau seniai laikas iškeliauti. Kitu atveju, reikia rasti būdą kaip jam uždirbti daugiau :]

Grįžtam į šiandieną. Krizės, nuotaikos nėra, oras blogas. Kaip uždirbti daugiau? Kelti našumą. Ne tą našumą (kolegoms iš TOC), kur ataskaitose matosi, o tą realų, kur pelno eilutėj parodomas.

Bėda, kad kai esi vidurinės grandies vadovas, tai labai tarkuoja iš visų pusių… Kai tik pavaldus esi, labai ramu. Norisi į aukštesnes pareigas, tačiau šefas paburbėjo ir išėjo. Atsakomybės minimaliai. Namo po darbo parkeliauji ir ramu. Bet kai Tave spaudžia iš viršaus rezultatų, o iš apačios komanda gailiom akim žiūri, vėl…. nei persiplėšt, nei kaip. Bet gyvenam, nesitaškom :]

Štai ruošiuos šiandienos susirinkimui ir turėsiu savo kolegoms paaiškinti, kaip dabar visiems sunku.  Kaip reikia padaryt, kad įmonė turi uždirbti daugiau, tada ir mes gyvensim geriau. Kaip įrodyt, kad darbuotojo sėkmė mažiau arba lygu įmonės sėkmei…

Peržiūrėdama lankytojų sąrašą, radau vieną užklydųsį iš google paieškos: „kur dėti pinigus“. Va čia tai mintis. Iš pradžių kilo pasipriešinimas. Galvoju – kaip gali būti, kad žmogus nežino, kur juos dėti. Turi pinigų ir nežino, kur dėti? O va paskui susimąsčiau….

Jei naktį važiuoti automobiliu neapšviestais keliais, matyti tik tiek, kiek siekia automobilio šviesos. Įjungi ilgąsias ir jau matai daug toliau. Jei naudoti pinigus tik pagal savo patirtį, tuomet fantazija tikrai nebus tokia laki, kokia galėtų būti apjungus daugiau žmonių patirtį.

Kita vertus lyg ir norėtųsi už pinigus kažką gauti… daugiau pinigų, namą, perlus, kelionę oro balionu aplink pasaulį… Juk pinigus padėti galima ir į svetimą kišenę, galbūt tam, kuriam labiau reikia arba kuris žino kur dėti pinigus :]

Gera yra mokytis. Dairais, daug sužinai, pats vertingesnis tampi :]

…kol neatmuša bet kokio noro gyventi.
Kritika skatina tobulėti. Ji įvardija trūkumus, privalumus. Parodo taškus, kuriuose reiktų tobulėti. Ji – vertingas naujų minčių šaltinis. Tai naujos idėjos, savęs per išraišką suvokimas.

Kita vertus, būtų smagu, kad kritika prie žemės nepritrėkštų. Paskutiniu metu pastebiu, jog vis daugiau žmonių linkę pastebėti tik juodąją gyvenimo pusę. Ko ieškai, tą randi. Ši frazė turėtų būti jau atsibodusi nuolatiniams skaitytojams, tačiau tai tiesa. Jei nuolatos kryptingai ieškoti trūkumų, tuomet tiesiog nebeliks laiko pastebėti privalumus.

Nesvarbu, kas vyksta Lietuvoje, tai yra lydima komentarų, juodinančių bet kokią veiklos apraišką. Išvis neįsivaizduoju kaip pradėti veiklą Lietuvoje. Reikia būti tiek stipriu žmogum, kad sugebėti nereaguoti į purvą ir juodas emocijas iš aplinkos. Aplinkos, kuri turėtų būti vartotoju. Kalbu ne tik apie naujus prekybos centrus, bet apie meną. Juk žiūrovas (skaitovas ir kita) yra meno vartotojas. Lygiai tas pats su architektūra, verslo paslaugomis. Viskuo.

Sveikas protas, objektyvus vertinimas yra labai gerai. Labai šaunu mokėti neidealizuoti. Nesuprantu, kam reikia viską maišyti su purvais? Pakelkim akis, pavasaris. Įsileiskim jį. Pastebėkim, tai kas yra gražu. Mano kiemo žalia veja nutūpta kirų. Kai įvažiuoju automobiliu į kiemą, jie pakyla tarsi milžiniška balta banga. Kiekvieną kartą jaučiuos kaip pajūryje. Tai smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti. Pirmyn, leiskim sau tokią prabangą.

Gėris, džiaugsmas skatina augti, atveria žmogų naujoms idėjoms. Įsileiskim, pamatykim, tapkim turtingesni ir pinigais, ir vidum. Juodindami kitą ir patys nekylam, ir kitam neleidžiam, o galėtumėm rasti naudos sau tarp eilučių. Jei gaila kitam, tai nesidalinkim, bet ribodami kitą, ištikrųjų tik stabdom save. Nejaugi norim įstrigti prie žibalinės lempos?

————————–***

Reziumė: Ieškau žmonių, kurie norėtų pastebėti ir rašyti apie tai, kas pasaulyje vyksta gražaus. Ne idealizuoti, tačiau atrasti ir gražąją medalio pusę. Visus besidominčius siūlau siųsti savo straipsnių bandymus ar straipsnius, esė adresu: ideja@dirbusau.lt . Projektas turėtų startuoti šių metų liepos 14 dieną. Tikiuos – anksčiau :]

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Paskutines porą savaičių važinėdama mieste vis sutinku smart’ą išpuoštą spermatozoidais. Paskui netyčia aptikau A.Karaliaus berods vis dar būsimos knygos aprašymą, kurios viršelį puošė tas pats motyvas.

Ir štai čia ateina palaiminga mintis. Iš kur atsiranda vaikai? Jei pažvelgti į esmę, tai vaikas atsiranda iš dviejų: spermatozoido ir kiaušialąstės. Su pastarąja viskas aišku. Ji yra arba jos nėra, bet ji visada viena. Smagu, kad bent ji be konkurencijos.  Judriems „buožgalviukams“ tenka konkuruoti. Kuris iš jų bus sėkmingiausias, tas ir uždegs gyvybę.

Išvada: kiekvienas mūsų atsiradom iš laimėjimo. Kiekvieno mūsų gyvybė įsižiebė iš pergalės.

Labai greitai aplinka sulaužo sparnus. Užkrauna krūvas kompleksų ir problemų. Nenupulk. Tu nesugebėsi. Tu vėl purvinas. Tu visada… Tu niekada… Ar kada nors galvoji apie kitus? Viskas tik dėl Tavęs.

Tačiau juk tarp pažįstamų yra žmonių, kuriems sekasi. Jiems nereikia stengtis. Jiems nereikia persidirbti. Jie neturi kompleksų, bent tokių, kuriuos būtų paprasta pastebėti. Jiems viskas krenta į rankas iš dangaus. Manau, jie tiesiog prisimena, kad yra laimėtojai. Laimėtojai be konkurencijos. Jie gyvena savo laimėjimu.

O kur nukreiptos daugumos mintys? Į ką koncentruojamasi? Į problemas ar į jų sprendimą? Į siekiamybę ar vengiamybę?

Meilė sau, sugebėjimas save įvertinti, sugebėjimas nugalėti kompleksus ir iš jų užsiauginti privalumus. Štai į ką reikia orientuotis. Pradėti nuo savęs. Ieškoti teigiamos gyvenimo pusės. Pažinti ją ir mėgautis. Pastebėti pergalę, net jei tai tik kolegos šypsena kylant liftu.  Prisileisti sėkmę, leisti jai ateiti. Išmokti priimti dovanas. Tiesiog leisti sau būti laimingam.

Kas juokingiausia, dauguma saviugdos mokytojų vaikystėj ar paauglystėj buvo nemėgstami, kompleksuoti ir apvardžiuojami. Jei išmoko jie, vadinasi gali bet kas. Juk kiekvienas gimė iš pergalės. Tu gimei iš pergalės :]

Šiek tiek apie gyvenimo būdą. Pastaruosius 5-8 metus girdžiu įdomų dalyką. Sako, informacijos yra per daug ir krūviai gerokai per didelį, dėl to vaikai nespėja mokytis ir jiems krenta motyvacija. Bet kiek žinau, esam informacinė visuomenė, tai reiškia mokomės visą gyvenimą.

Ko gero ne visi, bet tam tikras procentas moksleivių absoliučiai didžiąją savo laiko dalį skiria namų darbams, mokymuisi po pamokų, kitai saviugdos veiklai. Kai šiandien jau būdama darbuotoja galiu savęs tobulinimui per dieną skirti bent 2-3 valandas, tai jaučiuos laimėjus loterijoje ir labai norėčiau tam galėti skirti bent 4 valandas. Nepameluosiu, bet mokykloj tam skirdavau bent 6 valandas (vidutiniškai, 16-22 valandos). Buvo laikai, kai studentaujant reikėdavo ir gerokai ilgiau prie mokslų pasėdėti. Kartais savo noru, kartais priverstinai, tačiau tai produktyvus laikas.

Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad kokybės reikalavimas skatina pasitempti, nuolatos save stebėti, mokytis, ugdyti, tobulėti. Jei tikslai pamirštami, tai jie nustoja būti tikslais. Kas toliau, egzistencija? Tuščias laiko stūmimas, kas tik demotyvuoja ir smukdo domėjimąsi gyvenimu, apatija. Todėl sielvartavimas, kad žmonės užversti per dideliais informacijos kiekiais, manau ištikrųjų yra skundas – „Ką man daryti? Nemoku  naudotis tuo, ką turiu“.

Manau, kad tai didelė problema žmonėms, kuriems reikia pereiti iš popierinio laikmečio į elektroninį arba nesugeba analizuoti ir apibendrinti. Mokykloj bandė įpiršti metodą „nuo pradžios iki pabaigos“. Kam skaityti visą knygą, jei man tėra reikalingas vienas skyrius (čia apie ne grožinę literatūrą)? Galbūt visą knygą ir būtų gerai perskaityti, bet jei man to šiandien nereikia, o turiu daugiau dalykų, ką turiu sužinoti šiandien, gal tuomet tuo ir reiktų užsiimti? Štai informacijos kiekis sumažėjo bent 200 puslapių :]

Manau, problema yra ne per dideliuose kiekiuose mokykloje. Palyginus vadovėlius, manieji buvo gerokai storesni ir su mažiau paveikslėlių nei dabartiniai. Prieš porą mėnėsių perskaičiau devintos klasės fizikos vadovėlį. Krūvis mažėja. Knygos mažiau mokslinės, mažiau koncentruotos. Gal tame ir bėda, kad paduodamas konspektas ir norint įsiminti esmę, lieka per mažai ką grynint? Pemažai informacijos, kad ją būtų galima koduojant įsiminti.

Labai norisi visos LT švietimo sistemos paklausti, kada ji paskutinį kartą mokėsi ir laikė egzaminus? Kur dingo klausimai: kaip išmokti greitai skaityti? Kaip greitai išmokti? Kaip įsisavinti? Kaip sudominti? Kaip susidomėti? Ar tikrai žaidimai mokykloje yra naudinga? Žaidimas visų pirma yra pramoga. Darbas suteikia informaciją ir suformuoja įgūdžius. Žaidimas atpalaiduoja atmintį. Leidžia pailsėti prieš naują darbą. Gal dokumentuose tiesiog supainiota kas kada turi būt naudojama? :]

Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.

Pradėjus naują veiklą, ima azartas. Kadangi pradžia, tiek jaudulio. Ar viskas teisingai suprasta? Ar viskas parengta? Kiek viskas kainuos? Ar niekas nepamiršta? Kuo toliau, tuo viskas sukasi greičiau. Pagreitis auga ir baisu, kad tuoj bus nebeįmanoma valdyti eigos. Manau, taip dažnai nutinka, kai pradedama nauja nepažįstama veikla.

Pradžioj visko norisi, viskas įdomu. Ieškai, dėliojies, svarstai. Apsisprendi. Pradedi ir tada atsiranda viduj kirbesys – ar tikrai verta? o kam man tie rūpesčiai?Ar tikrai man to reikia?

Kiek sutikau literatūroj, tai vadinama proto kalėjimu. Žmogus labai stipriai laikosi tradicijų ir nenori keistis. Kiekvienas pasikeitimas susiduria su stipriu pasipriešinimu. Tačiau atsilaikiusi naujovė, tampa kasdienybe, o tai reiškia – tampa priimtina. Juk kažkada ir dantų valymas buvo naujovė, o dabar…. Kuo daugiau kartų ši riba yra peržengiama, tuo daugiau situacijų tampa pažįstamos. Štai kodėl vadovai, užsiimantys verslu ne vieną dešimtį metų, taip lengvai dėliojasi verslo planus. Jiems situacijos pažįstamos, labai daug informacijos triukšmo yra atmetama, nes jie jau buvo tose situacijose. Jie turi daugiau erdvės mąstymui apie verslo plėjimą nei pradedantys. Juk pastarieji dar turi išmokti organizuoti veiklą procedūriškai (įmonės steigimas, organizacijos valdymo pagrindai, buhalterijos pagrindai ir pan).

Todėl manau,  sugebėjimas atrasti valdymo pultą ir išmokti juo naudotis, viena iš svarbiausių pamokų savęs pažinime ir ugdyme. Tai kartu ir sugebėjimas valdyti save. Nesileisti mėtomam vėjo į visas puses, o kryptingai siekti savo tikslų, išnaudoti galimybes ir nukreipti jas savo tikslams įgyvendinti.

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ieškojau praktinių patarimų kaip mokytis greičiau, kaip tapti ypač kūribingu. Po visos dienos ieškojimų turiu pastebėti, kad beveik visi siūlo tą patį.

Pateikiu santrauką:

1. Išmok atskirti reikalingą informaciją nuo neesminės.

2. Galvoti apie save kaip apie genijų ir nuolatos stengtis juo būti.

3. Reikalauti iš savęs daugiau nei iš kitų.

4. Suvokti, kad pasiekimams nėra ribų ir visada galima sužinoti daugiau.

5. Klasikinis švietimas žlugdo kuriamąją galią.

6. Išsaugok kilusias idėjas net jei dabar jos atrado beprasmės. T.y., neleisk joms pasimesti tarp minčių. Tam puikiai tiktų užrašų knygutė ar pan.

7. Klausk. Kiekvienas klausimas kelia dar daugiau klausimų, todėl kiekvienas jų žadina vis daugiau idėjų.

8. Nuolatos mokytis. Ieškoti, tobulėti. Būk atviras naujovėms.

9. Naudokis abiem smegenų pusrutuliais, logika ir menu, vienu metu.

10. Išplėsk akiratį, išplėsk pasaulio ribas. Pakeisk savo kasdienį laikraštį. Jei esi bankininkas lankyk šokių pamokas… Įsigilink į tai, apie ką žinai labai nedaug. Pasuk nauju keliu važiuodamas iš darbo namo…

Beieškodama, atradau įdomų dalyką: beveik visi savo straipsniuose paminėjo Einšteiną ar bent įsidėjo jo nuotrauką :]

Vienas iš didžiausių gyvenimo pasiekimų – daryti, ką nori. Tai ne tik mėgstamas darbas ar nuosavas verslas, bet ir žmonės, su kuriais bendrauji, spektakliai, kuriuose lankais, knygos, kurias skaitai. Kai pareiga tampa malonumu.

Ar tai imanoma 100procentų ?Abejoju.  Bet suvokimas, kad artėji siekiamybės link, gerokai kelia nuotaiką. Buvau užsukus į laimingi.lt. Ten tokią įdomią mintį perskaičiau. Bandysiu perfrazuoti. Kiekvienas renkasi sau gyvenimą. Vieni gyvena savo, kiti – svetimą. Jei leidžiam aplinkai vadovaut savo gyvenimui, tuomet ir gyvenam svetimą gyvenimą.  Ten idėtas puikus palyginimas: gyvenimas tai švediškas stalas. Ką pats įsidėsi, tą ir turėsi. Juk visada galima rinktis pagal savo skonį, o kartais pažiūrėt ką kiti valgo ir paragaut. Svarbiausia nepradėt valgyti tik tai, ką valgo kiti.

Kita vertus, jei žmogus elgiasi tik taip, kaip nori, jam labai lengva pamiršti kitus. Kalbu apie draugiškumą, užuojautą, teisingumą. Kiek teko domėtis asmenybėmis, tiek geros, tiek blogos (čia iš pasaulinės istorijos) turėjo susikūrusios savo asmenines taisykles (principus?). Tie, kur pripažįstami geraisiais, dažniausiai patys laikėsi taisyklių, o blogieji – primesdavo savo taisykles kitiems. Kas keisčiausia patys, mano manymu, geriausi, savo vertybių laikėsi jų neproteguodami kitiems, sutelkdami dėmesų ne į aiškinimą, kitų asmenų keitimą, bet į save patį. Nors….. Bufett’as atskaitė moralą Geitsui, kad šis per mažai aukoja labdarai… Tai net nežinau. Manau, bet kuriuo atveju vadyti savo gyvenimą, nustoti būti inertišku yra vertybė.

Stengiuos. Mastau. Laiks nuo laiko sustoju ir labai atidžiai peržiūriu savo lėkštę, ko ten prisikroviau. Smagu, kad kai ką galima tiesiog iš jos išimti ir pasikeisti :]

Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.

Norėdama tuo įsitikinti, nusprendžiau padaryti bandymą. Kiekvieną kartą, kai pastebiu, jog sakau NE dar neišgirdus atsakymo, privalau klausti ir sužinoti realų atsakymą. Ką Jūs manot? Dar nė karto negavau atsakymo NE :]

Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip SENUKAI grąžino man pinigėlius už prekes. Jos jau buvo išpakuotos ir tikrai neatrodė kaip naujos prekės. Parduotuvėj stengčiausi surasti kitas prekes. Senukai vis tiek priėmė. Jei būčiau klausiusi savęs, būčiau praradus 500lt. Tai labai konkretus rezultatas.

Pirkom orkaitę. Ieškojom parduotuvėse. Mūsų išsirinkto modelio kaina svyravo 1600-1350Lt. Tada pradėjom žiūrėti e-parduotuvėse. Ten kaina nusileido 1099-1300Lt. Vyras pasiūlė parašyt laišką į e-parduotuves, kad parduotų už 1050Lt. Maniau, kad tikrai nepavyks ir tai tik laiko gaišimas. Ką Jūs manot, e-parduotuvė, kuri siūlė pirkti už 1300Lt nuleido iki 1050Lt ir dar atvežė nemokamai į namus. Sutaupėm tik 55Lt (palyginus su pigiause kaina + atvežimo 5Lt), bet tai vis tiek į kišenę. Bus galima interneto mėnesio sąskaitą susimokėt :]

Dirbu VVS kūrimo srityje. Ir su komanda turėjom sugalvoję sprendimą, kuris lyg ir naudingas klientams, bet dar naudingesnis mums patiems. Sprendimas stipriai palengvintų mūsų VVS kodą. Vieno telefoninio pokalbio metu su klientu netyčia pakrypo pokalbis ir paaiškėjo, jog klientams labai reikia mūsų sumanimo. T.y. mes ne tik sutvarkysim savo VVS kodą, atliksim refaktoringą, gausim atlygį, bet dar ir klientas gaus papildomos vertės. Visi patenkinti. O būtumėm tiesiog palaidoję stalčiuose ir pamiršę….

Čia tik keli pavyzdžiai. Ko ieškai, tą randi. Tegu kitas pasako NE, nereikia spręst už kitą. Jei nori sėkmės, jos reikia tiesiog siekti :]

Apsipirkimo malonumai. Pati nemėgstu parduotuvių ir jei tik imanoma, stengiuos ten lankytis kuo rečiau. Visgi įrenginėjant namus, nori nenori tenka užsukti  gan dažnai ir Senukai jau tapo beveik antrais namais :]

Šį savaitgalį galų gale nusipirkom užuolaidas. Radom tokias, kokių reikia, jau pasiūtas. Nusipirkom. Kartu pirkom ir karnyzus.  Žodžiu sumokėjom 525Lt. Lyg ir nedaug.

Grįžtam namo, lyginam užuolaidas, vyras sienas grežia. Šypsenos iki ausų. Žinoma, nepagalvojom…. Karnyzų laikikliai per trumpi ir užuolaidos įsiremia į palangę. Vaizdas ne koks. Pinigėlių irgi gaila. O man jau ir užuolaidos nebepatinka…. Na bėgte vėl į parduotuvę. Tokio skersmens lazdoms laikiklių, tvirtinamų prie lubų, nėra ir nebūna. Yra mažesniems, yra didesniems. Šitiems niekaip. Prie sienos tvirtinami yra tik standartiniai.  Ir jų ilgis mums netinka. Lekiam į Ermitažą. Radom kitą variantą. Šikart už viską sumokėjom per pus mažiau. Bet anie 500Lt labai jau brangūs.

Ir ką Jūs manot, nuvažiuojam į Senukus sekmadienį, užeinam į garantinį. Sakom, gražinti norim. Vadybininkė tik čekio paprašė ir grąžino visą sumą.

Kai kažkada grąžinom plyteles Ermitažui, tai labai barėsi. Dėl to stengiamės ten nieko nepirkti. O Senukai mane kiekvieną kartą nustebina. Jei tik reikia, visas prekes atgal priima (reikia čekį turėt ir pan… bet be problemų). Tai ir galvoju – mažu reklama bus :] Juk vis tiek malonu :]

PS: O jei kam reikia kuriantis naujam bute/ name idėjų, pasidairykit. Pati daug nežiūrėjau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo įdomu :]

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…

Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.

Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“.  Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.

Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.

Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.

Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.

Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]

Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?

Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?

Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.

Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]

Važiuodama į darbą per radiją girdėjau pasakišką dalyką. Lietuvių žemdirbiai kurena krosnis ir namus  šildosi grūdais.

Tikrai neapsiklausiau. Sako,  jau ir aukščiausios rūšies grūdais kūrena. O kas daryt? Grūdai už malkas pigesni. Sako anksčiau atiduodavom miškininkams, kad gyvūnus šertų miške per šalčius, tačiau vasarą stirnos pasėlius suėda.

Štai kur žmonės skaičiuot moka. Krizė, kiekvienas sukasi kaip gali. Bet jei be ironijos…. yra kraštų, kur žmonės badauja. Jau ir Lietuvoj girdėt kalbų, kad valgyklose, kur benamiams maistas dalinamas, nebeužtenka lėšų pamaitinti visus norinčius… O grūdai į krosnį byrą.

Gal UNESCO pasiūlyt su mūsų ūkininkais kokį biznį susukt. UNESCO grūdus pasiima, bet malkų pigiai ūkininkams suorganizuoja? Gal kur pasauly yra žmonių, kur malkų per daug turi, bet nėr ką valgyt?

Kai  susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.

Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.

Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.

Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.

Iš gyvenimo

Vyro klausiu:

– Ar ne per daug mes skubam?

Jis atsako:

– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.