Po pakalbio su generaliniu prokuroru, prezidentė per savo spaudos atstovą paskelbė, kad ją tenkina prokuratūros darbas. Vėliau vyko spaudos konferencija su generaliniu prokuroru. Cituoju.

Žurnalistė: Ar dabar jaučiatės stipriau?

A.Valantinas: Aš tai niekada silpnai nesijaučiu :]

Vienoj diskusijoj nuskambėjo auksinė frazė:
„Jei tai daro bet kas kitas, tai yra normalu, bet jei tai daro rusai – tai jau blogai.“
TAI – bet kokia veikla. Pvz.: tautinių mokyklų kūrimas. Jei tai daro lenkai – įprasta, bet jei tai daro rusai, tai jau pavojus :] Netikit? Paklauskit latvių Latvijoj. Juk abiejų tautinių mokyklų tikslas tas pats – išsaugoti tautiškumą. Jei uždraudžia pieno importą į Rusiją, tai negali būti, kad piene iš tikrųjų yra per daug antibiotikų, tai – politika. Jei lietuviai kuria Londone tautines įmones, kuriose absoliuti dauguma darbuotojų yra iš Lietuvos – tai parama saviems, jei tai daro rusai – noras užvaldyti pasaulį.

Nekaltinkit prorusiškumu. Laikausi nuomonės, kad geriausias kovos būdas yra išvengti kovos gaunant , ko nori. Kovoti dėl garbės – neverta, geriau išlikti garbingu :]

Apie ką kalbu? Apie D.Grybauskaitės sprendimą pasikviesti Rusijos vadovą į Lietuvą 20-osioms nepriklausomos valstybės atkūrimo metinėms. Kaip Rusijai išsisukti neutraliai – neįsivaidzuoju. Bet koks sprendimas, kurį Rusija priims, turės dvigubą prasmę. Tai ne tik kvietimo priėmimas / atmetimas. Tai Lietuvos (ne)pripažinimas :] Rusija nuolatos kartoja, kad nereikia perrašynėti istorijos, kad nereikia Tarybų sąjungos painioti su Rusijos Federacija. Tai štai – puikus išbandymas Rusijai. Neatsakys į kvietimą – vadinasi susipyks. Atsisakys atvykti – vadinasi garsiai pripažins, kad Lietuvos nepripažįsta. Atvyks – garsiai pasakys, taip okupacija buvo :] Galima bandyti išsisukt, kad ne Rusijos. Juk, tiesa sakant, Tarybų sąjunga ir Rusijos federacija iš tikrųjų yra skirtingos valstybės :]

Vardan šventos ramybės ir puikios metų pradžios – geriau tegu atvyksta :] Tai tikrai būtų daugiau atsiprašymas (manau, rusai to niekada nepripažins :] ) sausio 13 dienos dalyviams, nei nepagarba.

Sėkmės :]

Diskusija labai sena, bet vėl užkliuvo beieškant vaikams dovanų. Su vaikais viskas gerai, net ir su šventėmis viskas gerai. Gal tik sniego trūksta. Bet tai smulkmenos. Einu per žaislų parduotuves ir silpna darosi. Berniukams skirtų žaislų skyriuose – viskas tvarkoje. Jie gali būti ir šnipais, ir dantistais, ir staliais… kalnai konstruktorių, elektriniai traukiniai ir per nuotolį valdomi malūnsparniai, loginiai žaidimai… O mergaitės?

Nesu prieš princeses ar plastmasinius deimantus (kam jie reikalingi???), bet gal vis dėl to galima kurti ir didesnį pasirinkimą? Amerika geria apelsinų sultis pusryčiams ne dėl to, kad jos ypatingos, kad jose itin gausu vitaminų… tai rinkodara. Lygiai tas pats, kaip vienkartinių indų imperija ir sukurtas mikrobų baubas. Kas yra Kalėdų senis raudonu kostiumu? Tai Coca cola simbolis. Pepsis šią kovą pralaimėjo.

Tai kam reikalingi 3 metų mergaitei plastmasiniai deimantai? Būti gražiai? Išmokti džiaugtis šlamštu? Užaugus džiaugtis Svarovskio kristalais? Tiems, kas mano, jog tai kažkas super, siūlau pasidomėti jų istorija nuo pat pradžių. Sužinoti kuo  stiklas  skiriasi nuo stiklo su pavadinimu :] (pagarba žmonėms, kurie iš nieko sugebėjo sukurti kultą ir iš to labai gerai uždirba. ) Manot, kad gamta/ Dievas/ likimas/ etc sukūrė moterį būti gražia? Turiu nuvilti. Gamtoje vos kelios rūšys, kurių patelės yra dailesnės už patinus. Gamtoje puošiasi vyrai (liūtai, gaidžiai, gupijų patinėliai, antinai ir beveik visi kiti gyvūnų patinai), nes jie suinteresuoti patikti. Patelėms nėra prasmės. Jei netikit, tai pastebėkit balandžius. Patinėlis eina iš proto, kad įsiteiktų patelei, dažniausiai jie net keli vienu metu konkuruoja dėl jos… Tai vadinama natūralia atranka. Jos (patelės) susitiko, susitvarkė ir išvarė patinėlį arba liko kartu su juo šiam sezonui. Vorės našlės išvis suėda patinėlį po poravimosi. Nesakau, kad tai gerai, tiesiog taip yra. Nežinau koks procentas gyvūnų išlieka poromis ilgiau nei vienam sezonui ar bent vienam sezonui (pvz.: gulbės poruojasi visam gyvenimui ir likęs vienas iš poros dažniausiai miršta, nes nebesimaitina), tačiau dauguma gyvūnų mėgaujasi sezoniniu poravimusi, kuomet pora egzistuoja kol „daromas reikalas“, paskui patelė lieka viena. Taip patogiau :] Tai užtikrina, kad palikuonims per kiekvieną poravimosi sezoną bus galima pasirinkti stipriausią tėvą. Rūšis turės didesnį išlikimo potencialą. Žmogaus vaikas labai ilgai yra priklausomas nuo tėvų, todėl siekiant išlikti kaip rūšiai, tiesiog naudinga ilgą laiką būti kartu. Kita vertus tai jau irgi keičiasi, bet čia jau kita istorija. Jei kam idomu, verta paskaityti knygą Desmond Morris „Plikoji žmogbeždžionė“. Ten puikiai nagrinėjama tema, kaip turėjo pasikeisti žmogbeždžionė, kad susidėliotų (ne)patogų gyvenimą, kokį turi šiandien. Tiek, kad XXa. antra pusė gerokai pakeitė situaciją moterų ir vyrų profesinėje konkurencijos aplinkoje. Knyga sakyčiau yra apie ankstesnį laikotarpį. Pasidomėkit socialogija kaip grupių elgsena. Mokslas atranda nerealių dėsningumų mūsų elgsenoje, kuri yra daug paprastesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Grįžkim prie žaislų. Neverta gilintis į skandinavių feminizmą. Asmeniškai manau, kad jos gerokai perlenkė lazdą. Kita vertus, atvirkščias kraštutinumas – mergaitė, užauginta tarp plastmasinių deimantų kitčo ir W.Disnėjaus pasakų „susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Ar ji gali norėti, ko nors kito nei turtingo vyro?  Ji net nesupažindinama su kitokiomis vertybėmis, kitomis galimybėmis. Šeima yra gerai, maisto gaminimas yra gerai, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Galimybė tapti ekonomiste, programuotoja, architekte…. Gyvenime yra daug daugiau dalykų nei turtingas vyras, virtuvė ir veidrodis. Tiems, kurie pasakoja pasakas apie tai, kad moteris sukurta būti motina, siūlau pasidomėti pogimdymine depresija … Jei moterys turi įgimtą motinystės pašaukimą, kodėl šitiek kūdikių yra nužudoma? Paliekama be globos? Šiaip sau? Kodėl šitiek moterų kovoja už abortų legalizavimą?

Praėjusią savaitę su taksistu diskutavom apie turizmą. Jis mano, kad dauguma jo užsieniečių klientų atvažiuoja į Lietuvą kaip pigaus sekso šalį. Pripažinkim, nebūtų pasiūlos, nebūtų paklausos. Visi žinom, ko važiuojama į Amsterdamą ir ko į Turkiją.

Dėl šventos ramybės. Juk Kalėdos. Leiskit savo dukroms būti ne tik Barbėmis, gydytojomis ir namų šeimininkėmis :]

Reikia pradėt gerti vitaminus atminčiai gerinti, nes kažkaip gabalais viską atsimenu :] Kažkas pasakė lakią frazę: „žmonių pinigai vargani, nes jų mintys (idėjos) varganos“. Jei kas žinot autorių, atsiliepkit. Puiki mintis ir šiandien sutikau gyvą jos įrodymą.

Gyvenu aštuntam aukšte. Name yra liftas, visgi norint sunešti grindų dangą pas mane į namus reikia padirbėti daugiau nei nešant į pirmą aukštą. Kadangi šiuo metu atostogauju ir esu namuose, man jas reiks priimti. Aišku, aš grindų nenešiosiu, tai siūlau vairuotojui telefonu už sunešimą 20Lt. Vairuotojas pasimeta, pradeda muistytis ir sako, kad jam čia daug darbo…. Ir jis nori 25Lt.

Jei jis būtų paprašęs 50Lt, būčiau sumokėjus. Jei būtų prašęs 100Lt, jau būčiau ieškojusi, kas kitas suneš. Jei būčiau neradus, būčiau mokėjus. Derybos toks dalykas, kol nesideri, kainos nežinai. Bet skirtumas tarp gautos ir galimos sumos gana didelis. 50Lt būčiau ramiai atidavus.

Čia pamastymui apie vertes :] Geros dienos.

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Kodėl amerikiečiai (ir ne tik) rašo labai lengvai suprantamus vadovėlius? Jei vadovėlis bus nesuprantamas, tai niekas jo nepirks. Kaip taip nutiko, kad mūsų mokyklose dėstomi dalykai ir jų apimtys gerokai viršyja kitų šalių praktiką ir kartais net viršyja užsienio aukštųjų mokyklų programą, bet mūsų aukštųjų mokyklų diplomų nenori pripažinti užsienis? Kaip taip yra, kad amerikietis asocijuojasi su MacDonaldu, nutukimu, džinsais ir absoliučiu nežinojimu apie išorinį pasaulį (už JAV ribų), bet turintingiauis pasaulio žmonės yra būtent amerikiečiai?

Vakar dar kartelį teko pasižiūrėti Wall-e. Ir į galvą šovė tokia mintis – kam reikalingas sudėtingumas, jei galutiniam variante iš to nieko nelaimi? Filme laivo kapitonas džiaugiasi, kad galės auginti picos medį. Skamba absurdiškai, kita vertus, jei jau pasitaiko žmonių, kurie mano, kad makaronai yra auginami ant medžių, tai gal ir visai normalu? Kiek iš mūsų žino kaip veikia procesorius arba kas tai yra? O monitorius? Ne abstrakčiai, o konkrečiomis detalėmis? Šis nežinojimas netrukdo naudotis kompiuteriu, tiesiog apsaugo nuo informacijos pertekliaus. Atliekant tyrimus atsiribojama nuo didelės dalies galimų faktorių ir tiriama tik kelių iš jų įtaka galutiniam rezultatui. Jei faktorių bus per daug, nebus galima nustatyti kiek viena ar kita įtakoja rezultatą.
Jei sugrįžtumėm į laikus iki garvežio atradimo, tai norint, kad laiškas pasiektų adresatą prireiktų kelių savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo atstumo. Žmogų pasiekiantis ifnormacijos kiekis gana ribotas. Traukiniai gerokai pagreitina informacijos perdavimo procesą ir gyvenimo tempą. O telegrafo atsiradimas? Informacijos perdavimas įgauna labai stiprų pagreitį, atitinkamai išauga ir informacijos kiekis. Klausimas ar jis toks reikalingas? Juk realiai žmogus domisi tam tikra sritimi ar keliomis. Papildoma informacija jį pasiekia netyčia: papasakojo pažįstamas, užšokai ant įtaigios reklamos…
Klausimas ar daug yra gerai? Jei vadovėlis yra paprastas, lengvai suprantamas, vadinasi tikslas pasiektas. Skaitovas lengvai įsisavins informaciją. Kita vertus jei išmimamas sudėtingumas, tuomet susiaurinamas pažinimo plotis, galimybė rinktis į ką gilintis ir į ką ne. Pvz mokykloj galima rinktis ar mokytis fizikos, ar chemijos, ar abu dalykus. Trys pasirinkimai ir trys skirtingos galimybės. Jei žmogus niekada neperskaitys nei vieno fizikos vadovėlio, tuomet tikrai ir nesidomės (nebent netyčia užklystų į susijusios informacijos paieškas)…
Kiekvieno daug pasiekusio žmogaus paklausus kaip pasiekti aukštumų, atsakymas vienas – žinot ko nori ir daug dirbti. Tokiu atveju pažinimo plotis gali tapti didele kliūtimi arba rimtu privalumu.

Va Tau ir dilema, ką rinktis… Visgi sveikas protas sako, jei žmogus kažką daro ir jam nesiseka, o šalia esančiam sekasi gal verta atkreipti dėmesį į tai, ką antrasis daro kitaip?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Lipam į trijų kryžių kalną. Diskutuojam apie šiandienos laisvos rinkos batalijas, apie sugebėjimą pasiekti tikslus. Idėjų daug, įsijautę. Pagaunu ritmą ir suprantu, kad jau pagavau antrą kvėpavimą ir kopti pasidaro lengva. Atsisuku ir klausiu vyro:

– Jei visi yra sprinteriai ir maratoninkai, kas esi Tu?

– Aš mėgstu pagulėti, – atsako vyras.

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Laiko trūksta visada, todėl bent retkarčiais pravartu atsiriboti nuo smulkmenų ir pamatyti visumą, kad ją įvertintum  ir suvoktum, kur slepiasi nereikalingas laiko praradimas. Kopiant į kalną prieš save pamatysi tik akmenis. Net užkopęs į viršūnę, gali nebepastebėti kalno didybės ir slėnio grožio, jei nė karto neatsisukai atgal. Kita vertus, jei kas kažkiek žingsnių sustosi ir atsigręši – įvertinsi kokį atstumą nuėjai, į kokį aukštį pakilai ir koks didingas grožis atsiveria Tau prieš akis. Pamatysi visumą. Todėl jei neturi tiek laiko, kad per dieną skirtum bent valandą skaitymui, savęs tobulinui, pamąstyk kur ir ką darai ne taip…

Visiems pažįstamiems – viskas baigėsi labai gerai. Ir kraujo praradimai sąlyginai nedideli :]

Šaunus trečiadienio rytas. Lekiu į darbą, kažkaip per ilgai užsibuvau namuose, todėl į darbą atvažiuoju kiek vėliau nei norėtųsi. Pusryčiauju visada darbe, peržiūrėdama el.paštą. Kadangi dešimtą turiu svarbų sustikimą, galvoju per pusantros valandos dar spėsiu ir kavos atsigerti, ir reikalingus dokumentus peržvelgti. Bet taip jau nutiko, kad ir peilis buvo neaštrus, ir aš valgyt labai norėjau, o bandelė nesileido perpjaunama. Žodžiu, sustūmiau peilį sau į delną, giliai. Kraujuoja baisiausiai. Po šaltu vandeniu ranką kišu. Kraujas nestoja. Šiek tiek linksta keliai, bet nieko tokio. Bėgu į šalia esantį kabinetą, kur gaunu NEREALIAI profesionalią pagalbą (nejuokauju). Kas peroksido ieško, kas organizuoja, kur geriau mane ir su kieno mašina nuvežti pas gydytojus, kas kraują stabdo… Žodžiu, dar kartą įsitikinau, dirbu su labai organizuota šaunia komanda. Šaunuoliai!

Nuveža mane į artimiausią polikliniką (Vilnius, Kauno g. 37, Vytenio filialas, Centro poliklinika). Stoviu prie registratūros. Prašau pagalbos, aiškinu, kad labai bėga kraujas ir būtų gerai, jei kas padėtų sustabdyti. Registratūroj moteriškė aiškina, kad dabar atostogos ir aš ne laiku atėjau. Chirurgo nėra ir ką daryti ji nežino. O dar aš be kortelės. Kodėl aš be krotelės? Gal išvis žudytis bandžiau? Rodau, kad ne toj vietoj pjauti tada reikėjo, bet matau, kad nelabai manim tiki. Galų gale sugalvoja, kad nueičiau į kažkokį kabinetą. Jame gydytoja man paaiškina, kad tai ne jos darbas ir ji niekuo man padėti negali, o chirurgas atostogauja. Man jau ne juokais darosi silpna ir baisiausia, kad suprantu , jog esu poliklinikoj…. Galų gale mane atiduoda slaugei. Nieko jai nebeaiškinu, tik sakau, kad man labai silpna ir bijau apalpt. Tada jau visos moteriškės pradeda suktis greičiau. Kylam į antrą aukštą, ten neatsirakina kabinetas. Leidžiamės į pirmą, pasiimam raktus. Tada vėl grįžtam į antrą aukštą, į tą pačią vietą ir valio :] gretimas kabinetas atsirakina. Tada jau viskas gerai. Man labai maloniai slaugė Anžela (pavardės nepamenu) sutvarsto ranką, duoda atsigerti vandens, net pasiūlo prigulti. Žodžiu nurimau – nemirsiu :]

Leidžiamės į pirmą aukštą, nes reikia užpildyti kortelę. Be kortelės nepriima. Slaugė gydytojai sako, kad reikia susiūti ranką, nes blogai sugis nesiūta. Gydytoja aiškina, kad ji nesius. Žodžiu, kokį pusvalandį ieškom, kas galėtų susiūti man ranką. Jau pradedu sakyt, kad aš ir sumokėt galiu, kad tik greičiau baigtųsi šita istorija. Suprantu, kad padariau rimtą klaidą, nes dabar svarbu, ne rasti, kas susius, o kam geriau sumokėti. Nuspręsta, man reikia keliauti į polikliniką prie Lukiškių aikštės. Einu į registratūrą gauti siuntimo. Pasivijo slaugė, sako, toj poliklinikoj chirurgo išvis nėra. Patarė važiuot į savo polikliniką. Sako, laiko sugaišit tiek pat, o kai savo poliklinikoj, gal pasirūpins… Jaučiu kažkas ne taip, bet gal tik man. Dėkoju, einu lauk.

Tai va taip ir gyvenam. Mokesčius mokam, o dirbam kiekvienas kaip galim… Svarbu, kad kas nors per daug tik negautų…

PS: Antakalnio poliklinikoj mane labai gražiai pasitiko, susiuvo ir ką toliau daryt paaiškino. Gal kad jau su popieriais buvau, nežinau. Bet esu labai patenkinta. Dar kartą visiems – viskas gerai :] Linkėjimai Anželai :] AČIŪ!

„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.

Visi žinom, kad krizė, ir jei ne patys tai bent pažįstami liko be darbo. Tai papasakosiu kaip mūsų vyriausybė taupo pinigus, padeda bedarbiams ir kaip jiems dar reikia mažinti išmokas.

Pirmiausia tampi bedarbiu, sužinai šitą malonumą iš darbdavio. Kokie jau ten santykiai susiklostė, manau, labai priklauso nuo abiejų pusių. Susitvarkai reikalus darbovietėj ir kitą dieną iš paties ryto pasipuošęs ir laimingas trauki į darbo biržą. Vistik įstaiga įkurta žmogui padėti, suinteresuota kuo greičiau įdarbinti, kad nebūtų švaistomi pinigėliai iš biudžeto.

Ateini ir sužinai, kad darbo birža nepriklauso E.valdžios sistemai. Vadinasi jokio bendravimo internetu, viskas tet-a-tet. Pateiki darbo sutartį, kurioje parašyta kokios išeitinės buvo sumokėtos, pagal kokį įstatymą atleistas ir kuri paskutinė Tavo darbo diena. Tada sužinai, kad čia ne dokumentas (oho!). Darbdavys pasirodo turėjo užpildyti kažkokią XXX formą. Įsiregistruoji darbo biržoj, bet dar ne kaip bedarbis, o kaip tuoj neteksiantis darbo. Keliauji pas darbdavį. Jei skyrybos nebuvo iš gražiausių, tai išvis ne į temą pas jį rodytis…. Na, bet ką padarysi. Susitvarkai. Kitą dieną vėl į darbo biržą. Kodėl kitą dieną? Nes tą pačią nebespėsi. Darbo birža yra biudžetinė įstaiga, per didelis greitis gali sudaryti įspūdį, kad kiti per lėtai dirba.

Galų gale užsiregistruoji, kad esi bedarbis. Nuostabu, nuo šiandien pradės skaičiuoti išmoką. Jei buvai nors kiek kvalifikuotas darbuotojas ir gavai algą didesnę nei minimumas, tai gauni išmokos maksimumą 1040Lt. Iš karto sužinai, koks esi niekam tikęs, kad tiek daug uždirbai, nes dabar reikės mokėti didelę išmoką. Kažkodėl Tavo minčių apie tai, kiek metų mokėjai mokesčius, niekas nesiklauso. Tada siunčia į kitą kabinetą. Ten išrašo knygutę. Joje vardas pavardė ir parašas, data, kada turėsi ateiti vėl. Dar privalai ateiti į valandos paskaitą, kurioje papasakoja, kad esi bedarbis ir darbo birža Tau labai padės.

Tai štai, tada kas mėnesį eini į darbo biržą. Ten nepriklausomai nuo Tau paskirto laiko bent valandą lauki kol Tave priims. Jei neateini, iš Tavęs atima išmoką. Jei ateini, klausia gal kartais buvai kokiam darbo pokalbį. Pasakai kur buvai.  Moteriškė apie kiekvieną darbo pokalbį parašo trumpą rašinėlį, atspausdina, duoda pasirašyti ir įsega į segtuvą.

Rašyčiau dar, bet atsibodo…. Kodėl negali Sodra pranešti darbo biržai apie tai, kad žmogus atleistas? Kodėl Darbo birža nebendrauja su VMI ir nežino, ar žmogus gauna atlygį pagal autorines sutartis? Koks skirtumas kokioj formoj surašyti duomenys, jei jie įvardinti aiškiai ir tiksliai? Anspaudas juk tas pats ant abiejų dokumentų. Kodėl darbo birža vis dar nėra prijungta prie E.valdžios ir negalima pateikti prašymo išmokai per ten? Gal tegu darbo birža būna pagalbininkė žmonėms, kurie nesugeba naudotis internetu? Ateini, sakai, kad nesugebu ir pamokina, kartu užregistruoja ir t.t. Kodėl darbo birža nėra ta sistema, kurioje kiekvienas darbdavys suinteresuotas paskelbti savo darbuotojo paieškos skelbimą? Kodėl tai nėra lankomiausias darbo paieškos puslapis? Kokia prasmė popieriukų spausdinimo, kad buvai darbo pokalbiuose? Gal statistiką iš segtuvų su kalkuliatorium skaičiuoja, į kiek pokalbių reikia nueiti, kad darbą gautum? O gal tiesiog labai naudinga turėti milžinišką aparatą, kuris pats sau prigalvoja funkcijų, nors realiai jos tik trukdo kitiems gyventi? Man įtarimas kyla, kad tokių institucijų ne viena ir ne dvi.

Kubiliau, nežinau kaip Tau sumažinti biudžetą. Ko gero ir vėl teks kelti mokesčius, mažinti išmokas. Paskaičiuokim, ką turim piniginėj. Dar turim, vadinasi galim ir atiduoti :]

Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.

Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?

Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.

Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus.  Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.

Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?