Šeštadienio vakaras. T.Danilevičius pasakoja kaip ant torto norisi užsidėti braškę – trijų taškų pergalę prieš Rumunijos rinktinę. Devintą valandą visa šeima išjungtais telefonais pie televizoriaus… Ir nesinori sakyti kaip visada, bet lietuviams savos sienos nepadeda. 0:1 rumunai laimi.

Trūksta gražių kombinacijų, trūksta lyderiavimo. Trūksta bent poros vedančiųjų, kurie visus pasimetusius žaidėjus sustyguotų. Gauni kamuolį ir nežinai, ką daryt…

Čia kaip mūsų švietimo sistema, partinis gyvenimas ir kultūros atstovų meniniai bandymai: nereikia lyderių. Reikia, kad visi būtų per vidurį. Ar tikrai?

Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.

Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.

Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.

Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus.  Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.

Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.

Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]

Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]

Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Pavėlavau kaip  reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]

Lenkiu galvą ir didžiausiais komplimentais palydžiu

commonsense – pagarba vyrams už logiką.

marketer – ieškau naujienų apie marketingą, kartais būna ir etc.

žudykreklamą – malonūs žaisliukai.

Timas – jaunatviškas mąstymas.

Lengvi daiktai – moteriškos mintys apie pasaulio smulkmenas. Jokios politikos…. kai penktadienį galva plyšta po darbų – pats tas :]

Iš tikrųjų nuolatos skaitau vos porą blogų, bet dažniausiai užsuku čia ir pagal nuotaiką pasirenku :]

Visiems gero savaitgalio, nosis į viršų – vasara ateina :]

Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.

Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.

Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?

Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.

Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.

Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?

Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.

Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.

1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.

2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą.  Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau  sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė – „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.

3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas.  Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….

Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.

Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt

Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Dažniausiai bet koks valstybinis užsakymas visuomenės yra suvokiamas kaip pinigų plovimas (iš asmeninės patirties archyvo), t.y. užsakymus vykdo draugai, dėdės ar kaimynai, nors ant kiekvieno kampo atsirastų po 100 anonimų, galėjusių padaryti geriau ir pigiau.

Jei viską galima padaryti pigiau (net už Maximą), kodėl tada pykstama, kad vyriausybė kelia mokesčius? Juk galim išgyventi ir už mažiau :] Norit?

Dugno niekada nebus. Visada galima kristi, kristi ir kristi. Visada galima įrodyti, kad gali nepasisekti dar labiau. Bet gal geriau nereikia? :]

Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia  – yra.

Kas juokingiausia, visą tai galima lengvai pasiekti. Kažkaip natūraliai gaunasi, kad susikoncentravus į tikslą iš pradžių iš lėto, tačiau vis su didėjančiu pagreičiu, aplinka padeda jo siekti. Atsidaro reikiamos durys, sutinki reikiamą žmogų, kartais tiesiog laimi loterijoj. Pradžioj žinoma situacija rutuliojasi vangiai, tačiau kuo daugiau įdedama pastangų, tuo sklandžiau tikslas pasiekiamas.

Sugalvoji, jog nori naujo darbo. Pradžioj tik skaitinėji. Gal gerų pasiūlymų nerandi… Arba randi gerų, bet kažkaip nedrąsu iš karto siųsti savo CV. Paskui pradedi siuntinėti. Jei ilgai negauni atsakymo, nuotaika krenta ir ateina nusivylimas. Jei žmogus tuomet mąsto jau apie bet kokį darbą, tuomet tokį ir gauna. Tačiau jei užsispyręs siekia savo norimos pozicijos, jis išlaukia reikiamo momento ir gauna su kaupu, ko buvo siekta. Kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, nei pačiam atrodo.

Kartais atvirkščiai, bandai pasiekti ir nesiseka. Manau, kad tereikia sustoti ir kritiškai peržvelgti situaciją. Jei žmogus dar nėra pasirengęs priimti pasiekimo, tikslo įgyvendinti nepavyksta. Gyvenimas – kelionė, todėl – pirmyn. Juk marios laiko prieš akis tampti šaunesniu, kad pasiekimas pats į glėbį įšoktų. Kuo labiau stengies, tuo labiau pripranti prie minties, jog sugebėsi, jog esi vertas.

Puikiausias pavyzdys – vienišas žmogus. Kodėl vienas žmogus turi krūvą draugų, artimą žmogų, lengvai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.  Kodėl? Šis žmogus tiesiog priima bendravimą ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi aplinkiniais, priima juos. Atiduoda dalį savęs kitiems, už ką yra apdovanojamas dėmesiu ir draugyste. Vienišiai dažnai arba nemoka parodyti savo dėmesio, arba nemoka jo priimti. Mokantys priimti ir duoti turi puikias šeimas, gražius santykius. Dažniausiai yra labai mėgiami darbe. Bet kokia veikla yra menas, norint realizuoti ją puikiai.

Magnetizmas yra žmogaus savybė sugebėti ne tik duoti, bet ir priimti. Juk vienas magneto galas stumia, kitas traukia. Stumti ir reiškia perleisti kitam. Pritraukti  reiškia priimti. Visos genialios idėjos glūdi paprastume, todėl kartais užtenka tiesiog leisti sau pajusti ir džiaugtis. Pabūti tuo, kuris traukia, ir leisti sau tokiu būti.

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]

Jei virš Tavęs praskrido balandis – tai geras ženklas. Nesvarbu koks Tavo  horoskopo ženklas, balandis yra gerai. Dar labai gera yra šypsotis kaimynui, kurį sutinki kiekvieną rytą ir nesisveikini. Juokai juokais, bet tai geri ženklai :] Geras ženklas yra kamštyje praleisti automobilį iš šalutinio kelio . Dar geresnis ženklas pamatyti, kokią stiprią pilietinę ideologiją stumia LRT. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau… Jie propaguoja – mes šaunūs – idėją.

Reikia pavyzdžių? Kadangi žiūriu tik 2-3 laidas per televiziją, tai nelabai galiu papasakoti, kas yra transliuojama didžiąją dalį laiko, tačiau iš to, ką matau, manau turiu teisę argumentuoti :]

Mintis, pasveikinti Lietuvą iš viso pasaulio su tūkstantmečio sukaktuvėm (kaip gera, kad yra kas džiaugiasi sendamas :] ), puiki. Lietuviai gyvenantys svetur ir gimtinėj sako savo palinkėjimus Lietuvai gimtadienio proga. Ką šita žinutė sako? Žiūrėkit, kiek mūsų daug :] Mes ir Ispanijoj, ir Italijoj, ir D.Britanojoj, ir Gruzijoj, ir Kanadoj….. Pasauli, saugokis, lietuviai ateina :] Juokauju.

Kitas projektas – chorai. Su kuo labiausiai asocijuojasi chorai vidutinio išsilavinimo miniai, kuri klausosi „balių“. Su nuobodybe. Sunkiom varginančiom repeticijom, su nuobodžiais žmonėmis…. Nesakau, kad taip galvoja visi. Tačiau projektas būtent taip mąstantiems siunčia žinutę – jie įdomūs. Laidoj yra intarpai apie choristus. Jie modernūs, jie  veiklūs…. komplimentus yra už ką žerti saujomis. Kartu ir jaunimui smagus paskatinimas. Neturi, ką veikti – ieškok mūsų, junkis, su mumis smagiau :]

Rubrika apie Lietuvos jaunimą, kuris puikiai mokosi, sportuoja, dalyvauja užklasinėj veikloj, kuria…. Tai pasaka be galo. Žemai galvą lenkiu prieš žmones, kurie pamatė, susidomėjo ir sugalvojo savo mintis perduoti kitiems, įvertinti ir pasigirti Lietuvos žmonėmis, kurie dalyvauja.

Manau, jei žiūrėčiau daugiau laidų, atsirastų dar geresnių pavyzdžių ir ne iš vieno televizijos kanalo. Papildykit mane. Tai šaunu mąstyti teigimai apie save ir savo šalį.  Matyti kaip ji stiebiasi į viršų ir gal net prie to prisidėti :]

Įdedu nuorodą į Algimanto Variakojo straipsnį. Kaip gera žinoti, kad daugiau taip mastančių yra.

Šaunus tas, kuris prisiima atsakomybę. Labai linkėčiau to valstybei ir jos vadovams.

Vakar paskelbtas startas. Prezidento rinkimų agitacija prasidėjo. Ir per pristatomąją laidą nuskambėjo žodžiai: siūlau permainas. Net šiurpas per nugarą nubėgo.

Šiandienos suirutėj, kai įstatymai keičiami naktimis (jau gal pripratom, tapo norma), vis naujos įmonės skelbia bankrotus, kas trečias bedarbis, algos pjaunamos per pusę, vaikų į darželį nepriima, o motinystės atostogas nori sutrumpinti… siūlyti permainas – tiesiog savižudybė (autoriaus nuomonė). Išklausiau visų kandidatų nuomonių, palyginau, kiek kuris išsilavinęs ir kiek skirtingų žodžių savo kalboje naudoja – tik pasitvirtino ankstesnės mintys apie kandidatų vertę. Niekaip permainos iš galvos neiškrenta.

Galvoju – kad taip kryptį nustatytų. Tegu iima ir pasako, nuo šiandien mes darysim taip. Ir ateinančius 100 (keturis) metų Lietuva keliaus ta kryptimi. Mokesčiai kasmet didės kol pasieks kažkokį procentą, kad ir 100, bet kad žinoti. Nuo šiandien LT politika kelti mokesčius iki viršaus. Pensijų fondų įmoka sumažės iki nulio arba niekada nesikeis, arba svyruos nuo tiek iki tiek, bet neišeis iš ribų. Nors kokių nors garantijų, kad valstybė žino ką nori pasiekti ir planuoja tai bent keturiems metams. Kažkaip planuoti. Juk problemas ne atsakymas (taip/ne), bet jo nebuvimas. Ką reiškia atsakymas – nežinau arba galbūt? Tai atsakymai, kurie trukdo eiti pirmyn.

Nežinau kaip išspręsti krizę, todėl išvis nustojau kritikuoti dabartinę valdžią. Pati nežinau koks sprendimas šiandien būtų naudingas ir tikrai išspręstų LT problemas. Žinau tik, kad jei jau vyriausybė turi kažkokį planą, reikia leisti jai padaryt tą darbą iki galo. Iš spektaklio išėjus po 15 minučių, negali sakyti, kad jis prastas. Juk viso nematei. Taip ir čia. Reikia išlaukti ir žiūrėt kas bus. Susiskaičiavau džiūvėsius spintelėj, turėtų užtekti :]

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

Šiek tiek apie gyvenimo būdą. Pastaruosius 5-8 metus girdžiu įdomų dalyką. Sako, informacijos yra per daug ir krūviai gerokai per didelį, dėl to vaikai nespėja mokytis ir jiems krenta motyvacija. Bet kiek žinau, esam informacinė visuomenė, tai reiškia mokomės visą gyvenimą.

Ko gero ne visi, bet tam tikras procentas moksleivių absoliučiai didžiąją savo laiko dalį skiria namų darbams, mokymuisi po pamokų, kitai saviugdos veiklai. Kai šiandien jau būdama darbuotoja galiu savęs tobulinimui per dieną skirti bent 2-3 valandas, tai jaučiuos laimėjus loterijoje ir labai norėčiau tam galėti skirti bent 4 valandas. Nepameluosiu, bet mokykloj tam skirdavau bent 6 valandas (vidutiniškai, 16-22 valandos). Buvo laikai, kai studentaujant reikėdavo ir gerokai ilgiau prie mokslų pasėdėti. Kartais savo noru, kartais priverstinai, tačiau tai produktyvus laikas.

Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad kokybės reikalavimas skatina pasitempti, nuolatos save stebėti, mokytis, ugdyti, tobulėti. Jei tikslai pamirštami, tai jie nustoja būti tikslais. Kas toliau, egzistencija? Tuščias laiko stūmimas, kas tik demotyvuoja ir smukdo domėjimąsi gyvenimu, apatija. Todėl sielvartavimas, kad žmonės užversti per dideliais informacijos kiekiais, manau ištikrųjų yra skundas – „Ką man daryti? Nemoku  naudotis tuo, ką turiu“.

Manau, kad tai didelė problema žmonėms, kuriems reikia pereiti iš popierinio laikmečio į elektroninį arba nesugeba analizuoti ir apibendrinti. Mokykloj bandė įpiršti metodą „nuo pradžios iki pabaigos“. Kam skaityti visą knygą, jei man tėra reikalingas vienas skyrius (čia apie ne grožinę literatūrą)? Galbūt visą knygą ir būtų gerai perskaityti, bet jei man to šiandien nereikia, o turiu daugiau dalykų, ką turiu sužinoti šiandien, gal tuomet tuo ir reiktų užsiimti? Štai informacijos kiekis sumažėjo bent 200 puslapių :]

Manau, problema yra ne per dideliuose kiekiuose mokykloje. Palyginus vadovėlius, manieji buvo gerokai storesni ir su mažiau paveikslėlių nei dabartiniai. Prieš porą mėnėsių perskaičiau devintos klasės fizikos vadovėlį. Krūvis mažėja. Knygos mažiau mokslinės, mažiau koncentruotos. Gal tame ir bėda, kad paduodamas konspektas ir norint įsiminti esmę, lieka per mažai ką grynint? Pemažai informacijos, kad ją būtų galima koduojant įsiminti.

Labai norisi visos LT švietimo sistemos paklausti, kada ji paskutinį kartą mokėsi ir laikė egzaminus? Kur dingo klausimai: kaip išmokti greitai skaityti? Kaip greitai išmokti? Kaip įsisavinti? Kaip sudominti? Kaip susidomėti? Ar tikrai žaidimai mokykloje yra naudinga? Žaidimas visų pirma yra pramoga. Darbas suteikia informaciją ir suformuoja įgūdžius. Žaidimas atpalaiduoja atmintį. Leidžia pailsėti prieš naują darbą. Gal dokumentuose tiesiog supainiota kas kada turi būt naudojama? :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.

Pradėjus naują veiklą, ima azartas. Kadangi pradžia, tiek jaudulio. Ar viskas teisingai suprasta? Ar viskas parengta? Kiek viskas kainuos? Ar niekas nepamiršta? Kuo toliau, tuo viskas sukasi greičiau. Pagreitis auga ir baisu, kad tuoj bus nebeįmanoma valdyti eigos. Manau, taip dažnai nutinka, kai pradedama nauja nepažįstama veikla.

Pradžioj visko norisi, viskas įdomu. Ieškai, dėliojies, svarstai. Apsisprendi. Pradedi ir tada atsiranda viduj kirbesys – ar tikrai verta? o kam man tie rūpesčiai?Ar tikrai man to reikia?

Kiek sutikau literatūroj, tai vadinama proto kalėjimu. Žmogus labai stipriai laikosi tradicijų ir nenori keistis. Kiekvienas pasikeitimas susiduria su stipriu pasipriešinimu. Tačiau atsilaikiusi naujovė, tampa kasdienybe, o tai reiškia – tampa priimtina. Juk kažkada ir dantų valymas buvo naujovė, o dabar…. Kuo daugiau kartų ši riba yra peržengiama, tuo daugiau situacijų tampa pažįstamos. Štai kodėl vadovai, užsiimantys verslu ne vieną dešimtį metų, taip lengvai dėliojasi verslo planus. Jiems situacijos pažįstamos, labai daug informacijos triukšmo yra atmetama, nes jie jau buvo tose situacijose. Jie turi daugiau erdvės mąstymui apie verslo plėjimą nei pradedantys. Juk pastarieji dar turi išmokti organizuoti veiklą procedūriškai (įmonės steigimas, organizacijos valdymo pagrindai, buhalterijos pagrindai ir pan).

Todėl manau,  sugebėjimas atrasti valdymo pultą ir išmokti juo naudotis, viena iš svarbiausių pamokų savęs pažinime ir ugdyme. Tai kartu ir sugebėjimas valdyti save. Nesileisti mėtomam vėjo į visas puses, o kryptingai siekti savo tikslų, išnaudoti galimybes ir nukreipti jas savo tikslams įgyvendinti.

Ieškojau praktinių patarimų kaip mokytis greičiau, kaip tapti ypač kūribingu. Po visos dienos ieškojimų turiu pastebėti, kad beveik visi siūlo tą patį.

Pateikiu santrauką:

1. Išmok atskirti reikalingą informaciją nuo neesminės.

2. Galvoti apie save kaip apie genijų ir nuolatos stengtis juo būti.

3. Reikalauti iš savęs daugiau nei iš kitų.

4. Suvokti, kad pasiekimams nėra ribų ir visada galima sužinoti daugiau.

5. Klasikinis švietimas žlugdo kuriamąją galią.

6. Išsaugok kilusias idėjas net jei dabar jos atrado beprasmės. T.y., neleisk joms pasimesti tarp minčių. Tam puikiai tiktų užrašų knygutė ar pan.

7. Klausk. Kiekvienas klausimas kelia dar daugiau klausimų, todėl kiekvienas jų žadina vis daugiau idėjų.

8. Nuolatos mokytis. Ieškoti, tobulėti. Būk atviras naujovėms.

9. Naudokis abiem smegenų pusrutuliais, logika ir menu, vienu metu.

10. Išplėsk akiratį, išplėsk pasaulio ribas. Pakeisk savo kasdienį laikraštį. Jei esi bankininkas lankyk šokių pamokas… Įsigilink į tai, apie ką žinai labai nedaug. Pasuk nauju keliu važiuodamas iš darbo namo…

Beieškodama, atradau įdomų dalyką: beveik visi savo straipsniuose paminėjo Einšteiną ar bent įsidėjo jo nuotrauką :]

Atsakymas gali keistis priklausomai nuo dienos, metų, aplinkybių, smulkmenų…. Bet klausimas visada išliks svarbus.
Atsakymai priklauso ir nuo žinių bagažo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir klausimų.

Čia turėčiau padėkoti savo mokytojui Romualdui Vaitulioniui. Jis išmokė svarbiausių dalykų –  mąstyti ir pasitikėti savimi. Iš jo ir sužinojau šią puikią schemą. Jei apskritimas yra žinojimas, tuomet ties jo riba atsiranda klausimai, ko dar nežinai. Kuo daugiau žinai, tuo  daugiau klausimų. Kuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau atsakymų ieškai. O tuomet atitinkamai žinojimas plečiasi ir pasaka be galo…

Sugebėti užduoti sau reikiamą klausimą, vadinasi koncentruoti save į tikslą. Rasti būdą, kaip jį pasiekti, realizuoti save. Kartais reikia tiesiog sustoti ir permąstyti viską iš naujo. Susidėlioti prioritetus iš naujo. Perbėgus akim per praėjusių metų tikslų sąrašą, matau, jog didžioji dalis buvo įvykdyta, o ne tokie svarbūs tikslai atsidėjo šiems metams. Tai buvo pasirinkta tikslingai. Už tai dabar sudėliojus pliusus ties atliktais darbais, užplūsta pasitenkinimo jausmas. Šitie klausimai jau atsakyti.

Bėgu per pavojų sąrašą ir sužinau, kad iš jų realus tik vienas. Jų sąraše 8. Kas būtų buvę, jei būčiau sąrašo neperrašius ištisus metus. Vis dar bijočiau, to kas nebaisu?