Vienas iš didžiausių gyvenimo pasiekimų – daryti, ką nori. Tai ne tik mėgstamas darbas ar nuosavas verslas, bet ir žmonės, su kuriais bendrauji, spektakliai, kuriuose lankais, knygos, kurias skaitai. Kai pareiga tampa malonumu.

Ar tai imanoma 100procentų ?Abejoju.  Bet suvokimas, kad artėji siekiamybės link, gerokai kelia nuotaiką. Buvau užsukus į laimingi.lt. Ten tokią įdomią mintį perskaičiau. Bandysiu perfrazuoti. Kiekvienas renkasi sau gyvenimą. Vieni gyvena savo, kiti – svetimą. Jei leidžiam aplinkai vadovaut savo gyvenimui, tuomet ir gyvenam svetimą gyvenimą.  Ten idėtas puikus palyginimas: gyvenimas tai švediškas stalas. Ką pats įsidėsi, tą ir turėsi. Juk visada galima rinktis pagal savo skonį, o kartais pažiūrėt ką kiti valgo ir paragaut. Svarbiausia nepradėt valgyti tik tai, ką valgo kiti.

Kita vertus, jei žmogus elgiasi tik taip, kaip nori, jam labai lengva pamiršti kitus. Kalbu apie draugiškumą, užuojautą, teisingumą. Kiek teko domėtis asmenybėmis, tiek geros, tiek blogos (čia iš pasaulinės istorijos) turėjo susikūrusios savo asmenines taisykles (principus?). Tie, kur pripažįstami geraisiais, dažniausiai patys laikėsi taisyklių, o blogieji – primesdavo savo taisykles kitiems. Kas keisčiausia patys, mano manymu, geriausi, savo vertybių laikėsi jų neproteguodami kitiems, sutelkdami dėmesų ne į aiškinimą, kitų asmenų keitimą, bet į save patį. Nors….. Bufett’as atskaitė moralą Geitsui, kad šis per mažai aukoja labdarai… Tai net nežinau. Manau, bet kuriuo atveju vadyti savo gyvenimą, nustoti būti inertišku yra vertybė.

Stengiuos. Mastau. Laiks nuo laiko sustoju ir labai atidžiai peržiūriu savo lėkštę, ko ten prisikroviau. Smagu, kad kai ką galima tiesiog iš jos išimti ir pasikeisti :]

Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.

Norėdama tuo įsitikinti, nusprendžiau padaryti bandymą. Kiekvieną kartą, kai pastebiu, jog sakau NE dar neišgirdus atsakymo, privalau klausti ir sužinoti realų atsakymą. Ką Jūs manot? Dar nė karto negavau atsakymo NE :]

Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip SENUKAI grąžino man pinigėlius už prekes. Jos jau buvo išpakuotos ir tikrai neatrodė kaip naujos prekės. Parduotuvėj stengčiausi surasti kitas prekes. Senukai vis tiek priėmė. Jei būčiau klausiusi savęs, būčiau praradus 500lt. Tai labai konkretus rezultatas.

Pirkom orkaitę. Ieškojom parduotuvėse. Mūsų išsirinkto modelio kaina svyravo 1600-1350Lt. Tada pradėjom žiūrėti e-parduotuvėse. Ten kaina nusileido 1099-1300Lt. Vyras pasiūlė parašyt laišką į e-parduotuves, kad parduotų už 1050Lt. Maniau, kad tikrai nepavyks ir tai tik laiko gaišimas. Ką Jūs manot, e-parduotuvė, kuri siūlė pirkti už 1300Lt nuleido iki 1050Lt ir dar atvežė nemokamai į namus. Sutaupėm tik 55Lt (palyginus su pigiause kaina + atvežimo 5Lt), bet tai vis tiek į kišenę. Bus galima interneto mėnesio sąskaitą susimokėt :]

Dirbu VVS kūrimo srityje. Ir su komanda turėjom sugalvoję sprendimą, kuris lyg ir naudingas klientams, bet dar naudingesnis mums patiems. Sprendimas stipriai palengvintų mūsų VVS kodą. Vieno telefoninio pokalbio metu su klientu netyčia pakrypo pokalbis ir paaiškėjo, jog klientams labai reikia mūsų sumanimo. T.y. mes ne tik sutvarkysim savo VVS kodą, atliksim refaktoringą, gausim atlygį, bet dar ir klientas gaus papildomos vertės. Visi patenkinti. O būtumėm tiesiog palaidoję stalčiuose ir pamiršę….

Čia tik keli pavyzdžiai. Ko ieškai, tą randi. Tegu kitas pasako NE, nereikia spręst už kitą. Jei nori sėkmės, jos reikia tiesiog siekti :]

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Vyriausybė sugalvojo duoti verslui pinigų.

Visada palaikau verslą, pati noriu galėti uždirbti. Būtų dar geriau, jei pinigais lytų ir mokesčių mokėti nereiktų. Bet ką darysi :] Kita vertus, jei jau mokesčius moku, tai labai noriu žinoti kaip tie pinigėliai yra panaudojami. Kelis galimus variantus jau esu aprašius.

Labai bijau, kad šitaip bus ir su pinigais, kuriuos vyriausybė „atiduos“ verslui. Gal geriau tegu savivaldybės susimoka už kelių tiesimą? Šilumą? Vandenį ir kitas savo išlaidas? Prasidės dalybos. Jei Jonas gaus, o Petras – ne, tuomet paaiškės, kad Petras labai pyksta. Paduos į teismą. Teismas areštuos sąskaitas kol bus nagrinėjama…. Ir niekas negalės naudotis pinigais, kurie bus tiesiog užšaldyti.

O kaip dėl garantijų? Va žiūrėkit, pirkau butą. Ėmiau paskolą. Liepė padengti bent šimta procentų visos imamos sumos. Padengiau. Investavau į butą. Daviau darbo statybininkams, langininkams, parduotuvės IKi konditerijos skyriui (eidavom ten pusryčių nusipirkt, kol remontavomės), dar ir perkraustymo firmai sumokėjom. Net ir šiukšlynui pinigų davėm, kad buvusių šeimininkų turtą priimtų. Dabar buto vertė padengta gerokai daugiau nei 100proc net ir sprogus NT burbului. Valstybė negarantuoja paskolos nė cento. Verslui garantuoja iki 80 proc.

Labai puiku duoti verslui pinigų, bet visgi gal reiktų skolinti? Ką reiškia, kad 80proc skolos garantuoja valstybė? Tai reiškia, kad bankui tenka tik 20proc. rizikos. Jei verslas žlugtų, valstybė turėtų apmokėti 80procentų įsiskolinimo.  Ar Lietuva tikrai tokia turtinga, kad mėtytųsi šitaip pinigais. Ar mes, kurie mokam mokesčius, tikrai su tuo sutinkam? Ar taip elgtis valstybei yra teisinga?

Smagi idėja: tokius valstybės veiksmus suprantu kaip neatsakomybės skatinimą. Galvokit verslo planą ir pasiimkit tuos 80proc sau :]

PS: fizinis asmuo niekada neturės tokios laisvės, kokia turi juridinis. Svarbi pastaba atmintinėje ;]

Labai smagu yra skaityti laikraštį internetu. Bet tikrą spaudą, o ne bulvarinę. Pakilus PVM mokesčiams ar dėl kitų priežąsčių,  „Verslo žinios“ šiemet startavo su nauju produktu: e-Laikraštis.

Apsidžiaugiau, dviem savaitėms registravausi vartotoju ir negaliu skaityt….. Realizacija tiesiog labai sudėtinga vartotojui.  Žinoma, kad startuojantis produktas turi labai daug bug’ų, tačiau svarbiausia yra idėja ir jos pateikimas.

Bėda, kad VŽ sugalvojo sukišti popierinio laikraščio maketą į www puslapį, o ne sukurti e-laikraštį. Jau vien sprendimas pateikti straipsnį plokštumoje, kuri nereaguoja į skaitytojo ekrano dydį manau yra labai abejotinas. Sunku rasti pašto adresą, kuriuo būtų galima pranešti apie klaidas. Teko siųsti laišką IT direktoriui, kad horizontalios šliaužtės turėtų būti ne puslapio apačioje (kurios nesimato), o ekrano apačioje, nes norint perskaityti 17 colių įstrižainės monitoriuje straipsnio antraštę, reikia nuvažiuot žemyn iki puslapio apačios, pasistumt puslapį į šoną ir vėl važiuot į viršų. Kartais galima pasinaudot klaviatūros pagalba, tačiau norisi skaityti, o ne stumdyti tekstą :]

O idėja – tikras laikraštis internete tikrai puiki ir sveikintina. Labai lauksiu pataisymų.

PS: norintiems išbandyti čia. Gal Jūs turėsit kitokią nuomonę :]

Važiuodama į darbą per radiją girdėjau pasakišką dalyką. Lietuvių žemdirbiai kurena krosnis ir namus  šildosi grūdais.

Tikrai neapsiklausiau. Sako,  jau ir aukščiausios rūšies grūdais kūrena. O kas daryt? Grūdai už malkas pigesni. Sako anksčiau atiduodavom miškininkams, kad gyvūnus šertų miške per šalčius, tačiau vasarą stirnos pasėlius suėda.

Štai kur žmonės skaičiuot moka. Krizė, kiekvienas sukasi kaip gali. Bet jei be ironijos…. yra kraštų, kur žmonės badauja. Jau ir Lietuvoj girdėt kalbų, kad valgyklose, kur benamiams maistas dalinamas, nebeužtenka lėšų pamaitinti visus norinčius… O grūdai į krosnį byrą.

Gal UNESCO pasiūlyt su mūsų ūkininkais kokį biznį susukt. UNESCO grūdus pasiima, bet malkų pigiai ūkininkams suorganizuoja? Gal kur pasauly yra žmonių, kur malkų per daug turi, bet nėr ką valgyt?

Kai  susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.

Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.

Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.

Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.

Iš gyvenimo

Vyro klausiu:

– Ar ne per daug mes skubam?

Jis atsako:

– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.

Verslo literatūroje, bent kiek teko skaityti, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo labiau skatina laikytis principų. Ta prasme susiformuot pasaulėžiūrą ir jos laikytis. O visai neseniai aptikau dar ir tokią mintį (šaltinio nebepamenu) „Lojalus klientas yra linkęs išleisti didesnes sumas bendravimui su pardavėju“. Galvoju, o kaip klientas? Kaip jo gaunama vertė?

Common sense‘as paskelbė įdomų straipsnį apie tai, ką siūlo Omnitel. Ir čia susimasčiau apie tą patį…. Šimtą metų esu Bitės klientė. Kai jiems skambinau dar rudenį ir sakiau, kad prakalbu tiek ir tiek, turiu pas jus kelis numerius ir dar va tiek žmonių atvedžiau, kad taptų Jūsų klientais, jie man tiesiai sako – Jūs nuolatinė klientė. Visos nuolaidos tik naujiems klientams.

Šiandien nebeliko nuolaidų net ir naujiems klientams….

Tai kokia tada prasmė būti nuolatiniu klientu, jeigu perbėgelis vertinamas labiau? Net ir šiuo atveju, kai Omnitel siūlo, kad uždės minimalų mokestį lygų pernai metų vidurkiui, reiškia, kad naudingiau yra perreiti pas kitą operatorių, nes ten galėsi rinktis minamalaus mokesčio dydį. Kas jei pernai mano vidurkis buvo 170Lt, o šiemet tikiuos išleisti tik 35Lt?

Taigi ir siūlau paklausyt verslo žmonių, reik susiformuot tinkamą pasaulėžiūrą. Nemyli – einu lauk :]

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]

Nuo mažens žaviuosi informatika, nes čia tėra du galimi atsakymai: TAIP ir NE. Ištikrųjų tai tėra vienas atsakymas (t.y. 1), o kitais atvejais – atsakymo nėra (t.y. 0). Impulsas yra arba jo nėra. Vadinasi, kas be atsitiktų, atsakymas yra teigiamas.

Sunku nepasiduoti gaunant kelis neigiamus atsakymus iš eilės. Vadybininkas turi išsiugdyti labai stiprų emocinį pagrindą, priimti neigiamą atsakymą kaip iššųkį (ar etc), bet jokiu būdu ne kaip pralaimėjimą. Versle svarbiau sugebėti parduoti, o ne gaminti, nes jei nemoki padaryti kažko pats, tai gali pasisamdyti, kas Tau dirbs.  Galima pasisamdyti ir vadybininkus, tačiau sugebėjimas parduoti pačiam suteikia laisvę, reikiamus kontaktus ir gebėjimą kontruoliuoti savo veiklą.

Kadangi atostogauju, tai labai trumpai. Bet tai tema, apie kurią verta susimąstyti. Kaip bet kokį atsakymą išvartyti į teigiamą ir net neigime atrasti naudos sau? Namų darbas šiai savaitei :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]

Tenka pripažinti, kad ko ieškai, tą ir randi.  Ir kuo labiau dairaus aplinkui, tuo labiau įsitikinu – tie kas nenori būt laimingi – vargsta nevilty.

Užsikasus rutinoj, sunku  džiaugtis smulkmenomis, kita vertus… Kuo daugiau gilinies ir ieškai teigiamų dalykų, tuo daugiau atrandi dėl ko esi laimingas. Žinau puikų testą – siūlau sudaryti sąrašą dalykų, kurie Jus daro laimingais. Jei per 10 minučių žmogus negali įvardinti bent 3-5 dalykų dėl ko verta  džiaugtis gyvenimu – laikas imti atostogas arba rimtai pasirūpinti teigiamomis emocijomis.

Pavyzdys. Susidūriau su gan juokinga situacija. Bankas nenori keisti mano paskolos sąlygų, kad sumažėtų paskolos įmoka, nes man neužtenka pajamų. Pliusas: grąžinom dar iš gilios jaunystės užsilikusi poros tūkstančių kreditą automobiliui pirki. Mano deklaruojamos išlaidos sumažėjo 300 litų.  Ir ką Jūs manot? Bankas pakeitė sandorio sąlygas ir labai noriai – įmoka sumažėjo 500Lt. Tikrai pliusas!

Nė už ką neverta prarasti realybės pojūčio, bet verta įsiklausyti svajonių vėjo. Jis gali pakylėt ir kasdienybę parodyt iš aukščiau. O kad pamatyt koks slėnis gražus, juk reikia pasikelti ant kalvos. Gero savaitgalio pavėjui :]

Labai senai, dar būdamos studentės su draugę skaitydavom nesustodamos. Be visa ko, dar labai mėgom sėdėt kavinėse. Gerdavom kavą neįmanomais kiekiais. Ir taip kartą besedėdamos sumąstėm – o kas, jei ateini į kavinę ir gali pasiimti iš lentynos knygą? Idėja paprasta, už abonementinį mokestį skaitai knygas (aktualias realiu laiku) ir jei nori nusiperki kavos. Tada ši verslo idėja net buvo suvokta kaip galima verslo idėja ir išmesta, nes susigadins knygos! Mes taip nusprendėm net nepasitarę nei su viena leidykla ar knygynu, net su draugais nepasvarstėm….

Kvailiausia, kad tokią pačią idėją dabar įgyvendino CoffeeInn ir Pegaso knygynas. Linkiu jiems kuo geriausio pasisekimo!

Bet tai pamoka visam gyvenimui. Visos verslo GEROS idėjos yra paprastos. Tai kas atrodo visiškai šalia ir savaime suprantama gali tapti puikia verslo idėja!

Reikia pavyzdžio? Amerikoj iki šiol gatvėje dirba batų valytojai ;) O mažos cukrainės, kur nėra itin smagu pasėdėti, bet galima nusipirkti saldumyną išsinešimui. O maistas į namus? Ar tai genialu? O knygos internetu? Žinoma, nes tai elementaru.

Todėl idėjos siūlau pradėti ieškoti tame, ką jau žinot. Jums kažko reikia ir nerandat? Net nusipirkti nerandat? O brangiai? Ir vistiek nerandat? Paieškokit ar yra daugiau tokių žmonių, kurie sumokėtų už tai. Jei „produkto gamyba“ nesuvalgo viso uždarbio ir paklausa didesnė nei trys žmonės, siūlau rimtai pradėt skaičiuot :]

PS: viena verslo idėja nemokamai ;] nenoriu su veterinarijos tarnyba reikalų turėt:] sumokėčiau net 20-30Lt už atvežimą, jei galėčiau visus maisto produktus nusipirkti internetu ir man juos atvežtu į namus. Net ir greitai gendančius. Tačiau jei galiojimo laikas būtų pasibaigęs arba likus 3 dienom iki pasibaigimo, atsisakyčiau paslaugos vienareikšmiškai. Gal iššūkis ir didelis, bet idėja verta dėmesio…..

Visiems žinoma tiesa, nepasisekė – įmonė gali bankrutuoti. Nėra viskas paprasta, reikia pereiti daugybę popierizmo, gadinama reputacija ir dar visko labai daug, tačiau paliekamas išėjimas.  Kažkas labai nepasisekė ir įmonė gali užsidaryti. Tiesa sakant, net negražinusi skolų.

Kas tokiu atveju nutinka fiziniam asmeniui? Pvz.: jis turi puikią kvalifikaciją, puikų, labai gerai apmokamą darbą.  Pasiėmė paskolą nuosavam būstui. O tada vieną vakarą grįžtant namo – paslydo ir susilaužė stuburą. Kaltų nėra, žmogus neteko darbingumo. Pajamos – socialinė pašalpa iš valstybės, kuri jei neklystų nesiekia net 300Lt. Gal kas geriau žinot, bet paskolos padengti žmogus tikrai negali. Tokiu atveju, jo paskola bus išieškota išparduodant visą jo turtą (kaip ir įmons bankroto atveju), o nepadengta paskolos dalis bus išieškoma iš sutuoktinio, jei toks yra, iš vaikų ir pan.

iuo atveju gaunasi, kad sukūręs įmonę asmuo nusiima atsakomybę. Vadovui (ar aplinkybėms) leidžiama klysti, o fiziniam asmeniui – ne.

Manau, kad fizinio asmens bankroto įstatymas būtinai reikalingas. Jis paskatins verslumą. Suteiks žmonėms galimybę susikurti darbo vietą sau ir kitiems.  Keista, kad jo bijoma pas mus Lietuvoje. Nejaugi sveiką protą nugali bankų įtaka?

Teisininko doc. dr. Rimvydo Norkaus nuomonė šia tema.

Šį penktadienį žaidžiau su draugais monopolį ir padariau nerealų atradimą. Aišku, gal kitiems tai ir buvo žinoma visą amžinybę, tačiau man tai atradimas. Nereikia susipirkti visų miestų, kad uždirbtum. Už tai, kad kažkas ateis į Tavo langelį, bus mokami centai. Užtenka turėti porą gatvių su viešbučiais ir pinigai užtikrintai patys kris į kišenę. Grynų pinigų mokėti mokesčius nereikia, užtenka stengtis mokesčių išvengti.

Tai ką daryti, jei esi skolingas daugiau negu esi vertas? Prie viso to prarandi darbą? Neturi jokių santaupų? Pats laikas išmokti mąstyti kitaip :] Darbas bet kuriuo atveju užtikrina tik labai ribotas pajamas – tiek kiek Tau leidžia uždirbti šefas :]

Pats laikas „statyt viešbutį“.  O nuo ko geriausia pradėt daryti verslą? Nuo google :]

Sos! Prašau, padėkit rasti kompetetingos LT žiniasklaidos. Per diena perbėgu per 5-8 naujienų protalus. Kartais tiesiog būnu pavargus ir norisi skaityt lietuviškai, kad nereiktų per daug galvoti. Vis gi, nors kiek galvot norisi. Per visus šiandienos portalus radau tuos pačius 6 straipsnius. Na ne žodis žodin – antraštės pakeistos, tačiau apie tą patį.

Kažkaip žinių apie Zvonkę nebėra, tai bent dėl šito atsigaunu! Bet norisi daugiau. Realios analizės, realios kritikos, užtarnautų pagyrų. Kur visa tai dingo?

Kažkada, gudžiais jaunystės laikais, buvau užsisvajojusi stoti į žurnalistiką. Prisimenu stojamąjį kaip stiprų išbandymą. Egzaminuotojai tiesiogine prasmine tikrino ar žmogus atsilaikys. Stengėsi sudirbti iš paskutiniųjų.  Spaudimas buvo labai stiprus. Dabar puikiai suprantu kodėl šitaip elgtasi. Tačiau kodėl atlaikę tokį stojamąjį, šiandienos žurnalistai rašo visiškas blevyzgas?

Gal iš tikrųjų yra ir labai gerų analitikų ir publicistų? Gal aš tiesiog ne ten ieškau? Įmeskit tuomet, ką skaitot Jūs. Būčiau labai dėkinga :]

Kiek reikia laiko, kad malonumas taptų kasdienybe?

Metų? Savaitės? Dienos? Ar tai priklauso iš ko gauni tą malonumą :] ?

Pradedi dirbti naujam darbe. Viskas įdomu, pradžioj kiek per mažai apkrovos, paskui jų vis daugėja paskui ateina darbų pikas kai išvis nieko nespėji (darbų daug, įgūdžiai dar nesusiformavę). Na, žinoma, ateina laikotarpis kai viskas nusistovi ir ateina šiokia tokia pusiausvyra. Ir ups…. ateina nuobodulys. Lygiai kaip su mėgstamu patiekalu ar daina. Jei klausysies per dažnai, iškart atsibos. Man tam prireikia kokių pusantrų metų, kad jau pradėčiau dairytis ko nors įdomiau, bent naujų pareigų. Daina atsibosta per kokias tris savaites. LT žinių portalai su „nerealiom“ naujienom – per pusvalandį.

O štai vyras jau daugiau nei trejus metus kiekvieną darbo dieną neša man į lovą kavą. Pasaka. Iki šiol nepripratau! Kiekvienas rytas kaip dovana :]

Gyvenam, nerimaujam. Kai kas gal ir ne …. Pinigų mažėja. Iš pažįstamų girdžiu tik apie atleidimus, vėluojančius arba nemokamus atlyginimus. Skaitau straipsnius kaip kitose šalyse vyriausybės rūpinasi savo piliečiais ir komentarus (ko gero jie nieko nežino apie Graikiją, Islandiją ir pan) ir kaip seimas nesirūpina mumis.

Visai neseniai skaičiau knygą, kurioje buvo paminėta idėja, jog jei labai trūksta pinigų, vadinas jų reikia duoti kitiems ir pinigai sugrįs su kaupu. Čia kaip vaikystėje girdėtose pasakose, kur už gera atsilygina geru. Kas keisčiausia, kad tiksliai žinau, kad autorius paaukojo labai dideles sumas pats! Dideles net ir jam pačiam :]

Tai ir pamąsčiau … Kodėl vietoj skundo nepradėjus patiems ką nors daryti? Sakau gal kurti naują verslą? Va tik idėjos trūksta su optimistiniu požiūriu. Man atrodo, kad Lietuvoj tai būtų pati reikalingiausia prekė – teigiamas savęs ir kitų vertinimas :]