Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]

Gyveni ir mokais. Pasiseka – lipi aukštyn. Nesiseka – ieškai, ką daryti, kad pradėtų sektis. Nežinau, kas dėsis dar aukščiau, tačiau kai šiek tiek pakyli – iš komandos nario tampi vadovu – viskas apsiverčia. Iš vienos pusės labai šaunu. Galima planuoti, daryti įtaką tikslų siekimui, veiklos principams, skatinti idėjas. Atsirinkti idėjas iš bendro katilo. Kita vertus, nebesi toks pats komandos narys ir lieki vienišas. Aukštesniems vadovams esi pavaldus. Taigi – pavaldinys. Savo komandai esi vadovas, todėl nebesi toks pats kolega koks buvai.

Štai čia atsiranda problema, dėl ko atskiras kabinetas su vaizdu į miestą ne taip stipriai džiugina. Ankstesnis langas buvo į parkingą, tačiau tuomet buvo su kuo pasijuokti iš besiparkuojančių :] Dabar galima be ausinių klausytis, kokios tik noriu muzikos.

Nesiskundžiu, tiesiog norisi pereinamojo laikotarpio. Priprasti, įsivažiuoti ir pajusti, kad pasiekiau, ko norėjau. Pasidžiaugti ir keliauti toliau :]

PS: sorry, visai nebelieka laiko blogui… Laikinai :]

Kaip gauti daugiau nei turi? Leisti uždirbti tam, kuris Tau algą moka :]

Labai nuoširdžiai per gyvenimą lipu karjeros laiptais. Ariu, mokaus, dirbu, prisiimu atsakomybę. Jei nematau atsako, keliauju toliau, jei matau, kad įdomu abiems pusėms, spaudžiu iš savęs, kiek galiu. Patinka :]

Norisi daugiau ir daugiau. Ne tik pinigų, bet veiklos, galimybių. Kuo daugiau darai, tuo labaiu matai amplitudę, kurioje gali būti reikalingas. Kuo daugiau padarai, tuo labiau norisi būti įvertintam. Bėda, kad jei dirbi kitam, daugiausia gali gauti tik tiek , kiek šefas nori Tau sumokėti. Kita vertus, kuo šefas daugiau uždirba, tuo noriau linkęs dalintis. Jei šefas niekada nenori dalintis, tai jau seniai laikas iškeliauti. Kitu atveju, reikia rasti būdą kaip jam uždirbti daugiau :]

Grįžtam į šiandieną. Krizės, nuotaikos nėra, oras blogas. Kaip uždirbti daugiau? Kelti našumą. Ne tą našumą (kolegoms iš TOC), kur ataskaitose matosi, o tą realų, kur pelno eilutėj parodomas.

Bėda, kad kai esi vidurinės grandies vadovas, tai labai tarkuoja iš visų pusių… Kai tik pavaldus esi, labai ramu. Norisi į aukštesnes pareigas, tačiau šefas paburbėjo ir išėjo. Atsakomybės minimaliai. Namo po darbo parkeliauji ir ramu. Bet kai Tave spaudžia iš viršaus rezultatų, o iš apačios komanda gailiom akim žiūri, vėl…. nei persiplėšt, nei kaip. Bet gyvenam, nesitaškom :]

Štai ruošiuos šiandienos susirinkimui ir turėsiu savo kolegoms paaiškinti, kaip dabar visiems sunku.  Kaip reikia padaryt, kad įmonė turi uždirbti daugiau, tada ir mes gyvensim geriau. Kaip įrodyt, kad darbuotojo sėkmė mažiau arba lygu įmonės sėkmei…

Reziumuoju apklausos rezultatus. Ši apklausa buvo skirta sužinoti pagrindines priežąstis dėl ko nepradedamas verslas.Arba gal patvirtinti anksčiau turėtas mintis …

[poll id=“3″]

Žinoma 40 atsakymų nėra didelė imtis, bet man kažkaip atrodo, jog tai ir yra dažniausiai formuluojamos priežastys, kodėl žmogus nepradeda savo verslo.

Neturiu idėjos…

Ar tikrai neturit nei vienos idėjos verslui, kurią būtų galima realizuoti? Ypač dabar? Krizės metu? Na patarčiau užsiimti verslu, kurio , jeigu ką, būtų lengva atsisakyti, tačiau aš įsitikinus, kad spalį- lapkritį būsim nusileidę jau labai žemai. Jau tuomet daug žmonių bus netekę darbo, išbaigę savo santaupas (tikiuosi, kad jų turi). Ar krisim dar daugiau – nežinau. Bet kažkaip man atrodo, kad kritiniai taškai yra šios vasaros birželis ir ruduo (šildymo sezono pradžia). Kas iš to seka? Darbo jėga labai pigi, perkamoja galia – žema. Išvada: radus, ko žmonės negali atsisakyti, net kai turi ypatingai žemas pajamas, štai ir niša. Be to, sunkmečiu paaštrėja „prabangos“ suvokimas. Prekės, kurias žmonės perka norėdami pasirodyti, kad „gali“. Prašau – kiek erdvės verslui…  Svarbu ne tiek pati idėja, kiek sugebėjimas ją parduoti. Ar MacDonaldas puiki idėja? Sintetinė sriuba? Ekologiški maišeliai? Juk nieko ypatinga, bet turi masinius pirkėjus.

Neturiu tam pinigų…

Žinoma, grynieji – problema, tačiau nebūtina pradėti nuo viešbučių tinklo, galima pradėti nuo apimtimi mažesnių projektų, kurie po truputi įsibėgėdami atneštų pelno. Niekas neatsiranda iš karto. Medžiui reikia laiko užaugti.  Pyragui iškepti.

Kita…

Tiems, kas nori dirbti kitiems, bijo pradėti verslą, nes nepasiseks, ar turi kokių panašių priežasčių, net manau, kad nevertėtų pradėti savo verslo. Jei žmogus bijo dar nepradėjęs, gal tegu pradeda siekti savo tikslų nuo paprastenių dalykų? Padidinti savo metines pajamas, gauti darbą apie kurį svajoja….. Atsisakyti kompleksų ir prdėti džiaugtis gyvenimu.

Moralas

Dvejoti neverta. Reikia aiškiai suformuluoti ir skaičiuoti, aiškintis. Ieškoti ir niekad nesustoti. Pasižiūri – netinka, keliauji toliau. Paskaičiuoji – tinka, pirmyn – darom. Ko gero pradedu moralizuoti savo straipsniuose. Kritikuokit. Labai jautriai reaguoju į kritiką. Tai puiku! Į kiekvieną pastabą stengiuos reaguoti pasitempimu. Visada galima geriau. Jei žmogtus nori, jis nuverčia kalnus ir tokios smulkmenos kaip idėja a pinigai nieko nereiškia. Juk jei negali pats pritraukti žmonių, susirask žmogų, kuris moka :] reikia pinigų, rask tokią idėją, kurią iš Tavęs nupirks už didelius pinigus. Visada yra du pasirinkimai: inkšti, kad viskas yra blogai arba prisiimti atsakomybę ir pradėti veikti, kad sėkmė turėtų šansą ateitį į svečius. Ar gali būti paprasčiau :]

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

Ar tikrai?

Jei nueiti į bet kokį profesinį forumą, būtinai bus komentaras: „Žmonės mano, kad bet kas gali tvarkyti XXX, juk kitko bet kas nedaro?“. XXX – buhalterija, IT, reklama, vadyba…. bet kuri veiklos sritis.

JAV yra normalu keisti profesiją sulaukus net ir 60 metų, kai lyg ir liko pora metų iki pensijos. Japonai pasirenka profesiją ir jos laikosi įsikibę visą gyvenimą.  Lietuva, manau, savo požiūriu artimesnė Japonijai, tačiau kiek liberalesnė.

Viena vertus, nuoseklumas yra labai gerai, nes žmogus nuolatos gilindamasis į tą pačią sritį, įgyja siaurą pažinimo sritį visumos prasme, tačiau labai gilią savo srityje. Geresnio specialisto nerasi. Kita vertus žmogus užsidaro rėmuose, kurie nebūtinai jam priimtini.

Netaikau šios savokos visiems ir be išimčių. Tikrai yra dalis žmonių, kuriems labai įdomi jų sritis ir jie net nenori domėtis „pašaliniais“ dalykais. Ir tikrai yra dalis žmonių, kurie negali ties jokia sritimi apsistoti, vis blaškosi ir ieško, kas jiems gali būti įdomu.

Vis gi keisti profesiją, kas tris dienas , nebūtinai protinga, tačiau susmigti į vieną sritį taipogi ne labai teisinga. Juk nebelieka erdvės naujoms idėjoms. Remiantis žydrųjų vandenynų teorija, labai naudinga išmanyti ne tik savo sritį, bet ir gretimas, artimas sritis. Jas apjungus, galima sukurti naują rinką. Tai daug paprasčiau nei perimti rinką iš jau esančių jos dalyvių.

Argumentas, kad reikia puikiai išmanyti savo sritį, kad kilti karjeros laiptais taipogi silpnas. Jei puikiai išmanai savo sritį, nėra dėl ko paaukštinti, tačiau jei labai gerai išmanai savo sritį, tačiau jau išmanai ir aukštesnio laiptelio sferą, tuomet durys atviros.

Žmonės, kurie nuolatos mokosi, nepriklausomai nuo amžiaus turi didesnį bagažą žinių už savo kolegas, už bendraamžius, už to paties lygio darbuotojus ar vadovus. Nuolatinis lipimas net ir per save, paskatina veikti.  Gali, nori – padarysi. Nebūtina perspausti. Jau vien įvardintas noras  stumia veikti ir siekti rezultatų, todėl jei nori, verta pabandyti ir atrasti :]

Susiradau puikų motyvacijos filmukų rinkinį. Peržiūrėjau ir taip patiko. Labai daug idėjų pasisėmiau. Galvoju su kitais reikia pasidalinti. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Žmonės išsigąsta, kai jiems pasiūlai sėkmės. Gal jie mano, kad atrodo nelaimingi? Man jie atrodo kaip žmonės, kurie ieško.

Pernai per olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie laimėtojus. Kaip psichologiškai leisti sau laimėti? Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio, bet paskutiniu metu pastebiu, jog labai dažnai kai žmogui tiesiai į rankas įkrenta galimybė, jis bėga nuo jos kuo toliau. Tiek ilgai buvo laukta ir svajota, gal net siekta, kad svajonė (noras) išsipildytų ir kai jau atėjo metas nusiimti derlių, žmogus deda į kojas. Kas gi atsitiko?

Netikiu mistikomis. Viską stengiuos paaiškinti logika. Iš kur ta baimė? Manau, iš inercijos. Kaip bekalbėtumėm, kad norim permainų, jas priimam labai atsargiai. Galbūt nauja šukuosena ar automobilis – taip. Tačiau jeigu kartu pasikeičia gyvenamoji vieta, darbas, pareigos….. tuomet aplinka tampa nepažįstama. Atsiranda pavojaus signalas „Nežinau kaip elgtis“ ir žmogus traukiasi atgal, juk autopiloto neįjungsi nepažįstamoje aplinkoje. Psichologai tokias atvejais siūlo keistis ar keisti po truputi. Pvz.: pradžioj tik automobilis ir tik prie jo pripratus, keisti darbą. Čia kaip mažam šuniukui į guolį duoda šeimininko daiktą, kad šuniukas jaustų kvapą ir būtų ramus, kad turi „naują mamą“ :]

Ir atvirkščia situacija, kai žmogus gyvena nuolatinių permainų sukūryje. Tuomet rami aplinka erzina ir žmogus automatiškai ieškos judresnės aplinkos. Žmogus nenori keistis. Bet po truputi – galima.

Tuomet, kaip gi keistis? Kaip pasiekti savo tikslus, leisti jiems tapti realybe? Mokintis po truputi. Išmokti priimti komplimentus, tada išmokti priimti dovanas. Ir t.t. kol užaugsim iki milžiniškų dalykų, kurių atėjimas džiugins :]

Perskaičiau neįtikėtiną dalyką: verslo tikslas yra ne pelnas, o klientų rato didinimas.  „Pelnas yra tik rezultatas“. Ar taip gali būti?

Ar tikrai yra svarbu, kiek aš turiu klientų, jei iš jų gaunu pelną, kurį vos galiu suvaldyti. Juk su kiekvienu pinigų kiekiu atitinkamai reikia mokėti elgtis. Ir klientus reikia sugebėti aptarnauti. Atitinkamai plėstis kosminiu greičiu irgi nėra gerai, nes personalas gali tapti nevaldomas ir t.t. Skaitant straipsnį peršasi mintis, kad turėdama nuostolingą verslą su 100 000 klientų, turėčiau jaustis gerai.

Dėl ko darbuotojas eina į darbą? Savęs realizacijai? Na jei jis turi pajamas, kurios užtikrina jam tam tikrą tenkinantį pragyvenimo lygį, tuomet tikrai darbas gali lengvai tapti hobiu. Kartais darbas, kuris ir yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, gali tapti hobiu, tačiau iš jo vis tiek uždirbami pinigai. Kai pastarieji baigiasi, baigiasi ir hobiai.

Kodėl tuomet įmonės nesikuria kaip pelno nesiekiančios? Jos skirtos arba hobiui, arba pinigams plauti. Čia jau kiekvienas pats sprendžia, ko nori ir kiek atsakomybės prisiimti žada.

Sutinku, kad įmonė turi savo vertybes, kuriomis vadovaujasi versle. Palyginkit Pizza Jazz ir Čili picą, Sonex ir Alna Intelligence, begalę kitų. Vertybės kuria įmonės patrauklumą ir padeda pasiekti pelną, bet jos nėra tikslas.

O gal puiki komanda yra tikslas? Tuomet mano dabartinė darbovietė turėtų likviduotis, ji jau pasiekė savo tikslą. Čia dirba puiki ir labai stipri komanda. Tačiau įmonė vis dar siekia didesnio pelno, su kuo ją sveikinu ir noriu prie to prisidėti :]

Kiekvienas pradedantis verslą pasakys. Noriu pinigų. Noriu padėties visuomenėje. Taigi – noriu pelno :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Apsipirkimo malonumai. Pati nemėgstu parduotuvių ir jei tik imanoma, stengiuos ten lankytis kuo rečiau. Visgi įrenginėjant namus, nori nenori tenka užsukti  gan dažnai ir Senukai jau tapo beveik antrais namais :]

Šį savaitgalį galų gale nusipirkom užuolaidas. Radom tokias, kokių reikia, jau pasiūtas. Nusipirkom. Kartu pirkom ir karnyzus.  Žodžiu sumokėjom 525Lt. Lyg ir nedaug.

Grįžtam namo, lyginam užuolaidas, vyras sienas grežia. Šypsenos iki ausų. Žinoma, nepagalvojom…. Karnyzų laikikliai per trumpi ir užuolaidos įsiremia į palangę. Vaizdas ne koks. Pinigėlių irgi gaila. O man jau ir užuolaidos nebepatinka…. Na bėgte vėl į parduotuvę. Tokio skersmens lazdoms laikiklių, tvirtinamų prie lubų, nėra ir nebūna. Yra mažesniems, yra didesniems. Šitiems niekaip. Prie sienos tvirtinami yra tik standartiniai.  Ir jų ilgis mums netinka. Lekiam į Ermitažą. Radom kitą variantą. Šikart už viską sumokėjom per pus mažiau. Bet anie 500Lt labai jau brangūs.

Ir ką Jūs manot, nuvažiuojam į Senukus sekmadienį, užeinam į garantinį. Sakom, gražinti norim. Vadybininkė tik čekio paprašė ir grąžino visą sumą.

Kai kažkada grąžinom plyteles Ermitažui, tai labai barėsi. Dėl to stengiamės ten nieko nepirkti. O Senukai mane kiekvieną kartą nustebina. Jei tik reikia, visas prekes atgal priima (reikia čekį turėt ir pan… bet be problemų). Tai ir galvoju – mažu reklama bus :] Juk vis tiek malonu :]

PS: O jei kam reikia kuriantis naujam bute/ name idėjų, pasidairykit. Pati daug nežiūrėjau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo įdomu :]

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Labai smagu yra skaityti laikraštį internetu. Bet tikrą spaudą, o ne bulvarinę. Pakilus PVM mokesčiams ar dėl kitų priežąsčių,  „Verslo žinios“ šiemet startavo su nauju produktu: e-Laikraštis.

Apsidžiaugiau, dviem savaitėms registravausi vartotoju ir negaliu skaityt….. Realizacija tiesiog labai sudėtinga vartotojui.  Žinoma, kad startuojantis produktas turi labai daug bug’ų, tačiau svarbiausia yra idėja ir jos pateikimas.

Bėda, kad VŽ sugalvojo sukišti popierinio laikraščio maketą į www puslapį, o ne sukurti e-laikraštį. Jau vien sprendimas pateikti straipsnį plokštumoje, kuri nereaguoja į skaitytojo ekrano dydį manau yra labai abejotinas. Sunku rasti pašto adresą, kuriuo būtų galima pranešti apie klaidas. Teko siųsti laišką IT direktoriui, kad horizontalios šliaužtės turėtų būti ne puslapio apačioje (kurios nesimato), o ekrano apačioje, nes norint perskaityti 17 colių įstrižainės monitoriuje straipsnio antraštę, reikia nuvažiuot žemyn iki puslapio apačios, pasistumt puslapį į šoną ir vėl važiuot į viršų. Kartais galima pasinaudot klaviatūros pagalba, tačiau norisi skaityti, o ne stumdyti tekstą :]

O idėja – tikras laikraštis internete tikrai puiki ir sveikintina. Labai lauksiu pataisymų.

PS: norintiems išbandyti čia. Gal Jūs turėsit kitokią nuomonę :]

Tyčia nedėjau kabučių.

Vakarykštė LRT laida „Teisė žinoti“ kiek šokiravo, lyg ir žinojau, kad situacija yra tokia, bet kažkodėl atrodė, kad bent tiesiai į akis biurokratija nesugebės tokių teiginių išrėžti. Po replikos, kad vadovą, kuris nesugeba sumokėti skolų, bet išmoka premijas, verslas paprasčiausiai atleistų, mūsų finansų ministras puolė gintis: „Valstybė neskolinga niekam.“. Ar savivaldybė į valstybės sąvoką įeina? Tai gal tegu ministras pasidomi bent Vilniaus savivaldybės skolomis už šildymą…..

Kaip šiandiena gyvena verslas? Vieni normaliai. Čia aš ne apie augimą. Jie turi labai sumažėjusių užsakymų, bet turi ir gal net pusei metų. Tikėsimės užsakovai iki to laiko išliks mokūs. Kiti gyvena nelabai gerai. Atleidžia žmones, mažina atlyginimus. Vis dar gyvena. Treti išvis nesijaudina ir skelbia bankrotus. Vieni iš reikalo, kiti nes taip naudingiau. Bet visi kažkaip sukasi.

Ką daro biudžetininkai? Jie irgi taupo ar bent stengiasi sutaupyti. Pažįstamas dirba vyr. specialistu, kur tiksliai nesakysiu. To departamento skyrius turi 7 naujus automobilius. Vairuotojo pažymėjimus turi 2 žmonės skyriuje. Likę net nenori jų įsigyti, o ir vairuotojo priimti nežada. Nėra nei už ką, nei dėl ko.  Kiek pamenu kiekvienas automobilis Lietuvoje privalo būti draustas. Civilinį draudimą galima kuriam laikui sustabdyti, bet tai vis tiek kainuoja. Kadangi automobiliai nauji, jie ko gero ir kasko apdrausti. Ir šiaip automobilis sensta net stovėdamas. Ar čia taupymas? Parduoti, išnuomoti – tokių idėjų nekyla?

Darbo biržoj naujai registruotam asmeniui duoda knygelę, t.y. tokį kieto popieriaus A5 formato lapelį. Jis per pusę lenkiamas kaip atvirutė. Kai užsakinėjo spaustuvėj, tai ta įlenkimo linija kainavo, storesnis popierius kainavo, atvežimas kainavo. Prekė kainuoja.  Tai jei žmogus registruojasi kaip dirbantis, jam tokią knygutę išduoda su X darbutojo duomenis (kontaktais ir pan). O jei vėliau tas pats žmogus ateina  pranešti, kad yra bedarbis, jo senosios knygutės turinys perrašomas į kitą knygutę, tik nurodomas naujas atsakingas Y darbutojas ir senoji knygelė suplėšoma. Paskaičiuokit kiek per dieną į darbo biržą ateina žmonių….. Ar čia būdas sutaupyti? Kam tokia darbo birža kaip šiandien yra reikalinga? Ji neatlieka savo funkcijų ir kas baisiausia – nenori keistis. Gal užtektų parašyt pavardę ir laiką ant paprasto lapelio, bet geriau susikurti normalų internetinį puslapį su prisijungimu? Kodėl negalima darbo biržoje registruotis taip kaip deklaruoti VMI? Kas nemoka naudotis kompiuteriu, tas ateis ir salėj su moteriškėm pasikalbės. Gal geriau tegu darbo birža tokių dalykų išmokina, o ne veda 2 valandų kursus apie tai kas yra bedarbis….. Kažkodėl manau, kad ten atėję žmonės ir taip jau žino.

Jei kam neteko išregistruot ne save iš gyvenamųjų patalpų, galiu papasakoti kaip vyksta proccesas. Elektroniniu būdu negalima. Turi atvažiuoti. Atvažiuoji, tada labai ilgai lauki kol priims (kai paskui pati pradėjau pildyti formas, supratau kodėl). Galų gale priima. Duoda užpildyti formas. Kadangi savininkai esam du, tai pildyt ir atvažiuot irgi reikia abiem. Formas skaitėm ir kartu, ir po vieną, ir su darbuotoja. Šiaip ne taip užpildėm. Labai keista, bet aukštojo išsilavinimo neužteko, kad suvokti kaip užpildyti blankus. Toks įspūdis, kad blankai kurti japoniškai, o paskui google išversti. Pabaigėm, darbuotoja užregistravo prašymus ir praneša: „Neišsigąskit, Jūsų adresu ateis keli laiškai žmonėms, kurie dabar yra išregistruojami, nes pagal įstatymą, mes juos turim informuoti. Vėliau Jūs gausit atsakymą, kad šie žmonės buvo išregistruoti. Procesas trunka apie mėnesį.“ Ta prasme išregistruojam 3 žmones ir gausim 5 laiškus, nes nėra galimybės du žmones gyvenančius ir deklaruojančius savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute informuoti vienu laišku net jų prašymu.

Tokių pavyzdžių pririnkti galima begales. Tiek kad visas biurokratinis aparatas apsikroves bereikalingom funkcijom, kurios ne tik nepadeda bet dar ir trukdo. Gal pradėti taupyti reiktų nuo čia?

PS:  kol kas dar LRT neįdėjo laidos į arcyhą, tai palieku bendrą nuorodą. Vakarykštė laida puiki (2009-02-26). Verslo pusė taip lengvai ir noriai sprendžia problemas, va tik biurokratams viską labai sudėtinga padaryti. Ieškai problemų? Jas ir rasi.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Nuo mažens žaviuosi informatika, nes čia tėra du galimi atsakymai: TAIP ir NE. Ištikrųjų tai tėra vienas atsakymas (t.y. 1), o kitais atvejais – atsakymo nėra (t.y. 0). Impulsas yra arba jo nėra. Vadinasi, kas be atsitiktų, atsakymas yra teigiamas.

Sunku nepasiduoti gaunant kelis neigiamus atsakymus iš eilės. Vadybininkas turi išsiugdyti labai stiprų emocinį pagrindą, priimti neigiamą atsakymą kaip iššųkį (ar etc), bet jokiu būdu ne kaip pralaimėjimą. Versle svarbiau sugebėti parduoti, o ne gaminti, nes jei nemoki padaryti kažko pats, tai gali pasisamdyti, kas Tau dirbs.  Galima pasisamdyti ir vadybininkus, tačiau sugebėjimas parduoti pačiam suteikia laisvę, reikiamus kontaktus ir gebėjimą kontruoliuoti savo veiklą.

Kadangi atostogauju, tai labai trumpai. Bet tai tema, apie kurią verta susimąstyti. Kaip bet kokį atsakymą išvartyti į teigiamą ir net neigime atrasti naudos sau? Namų darbas šiai savaitei :]

Darbą lengva padaryti, kai mąstai kaip jį realizuoti, o ne dėl ko jo atsisakyti.

Tai ties kuo sustojom? Turim beveik idėją ir jokios nuovokos kaip tai padaryti…. Siūlau pradėt ieškot nuovokos. Pradžiai susirandam google ir pažiūrim, ką jis žino apie tai? Paieškom ir gretutinėse šakose, kas ten daros. Gal mes tik nežinom, kad ši sritis jau „užimta“. Tarkim, kad radom… Tada einam ieškot kitos idėjos, o jeigu ne, tada aiškinamės kaip realizuot. Kad nebūtų pilstymo iš tuščio į kiaurą, paimkim tą pavyzdį su maisto produktais (gal jau kas sugalvojot kaip daryt? praneškit, būčiau pirma klientė).

Pradžiai – ko reikės, kad tokią veiklą būtų galima pradėti vykdyti? Siūlau pradėt nuo proceso skaidymo, kad grubiai įsivaizduoti kokios apimties tai yra darbas.

Užsakymai (internetinė parduotuvė, reklama, prekių sąrašas, užsakymo apmokėjimas ….).

Perkam prekes (ar saugom pas save? gal tariamės su įmone, kuri jau ir taip tuo užsiima, turi sandėlius, šaldytuvus ir pan? ar yra vienas visų produktų tiekėjas? gal jie skirstosi pagal produktų grupes? į ką surenkam prekes (maišelis, dėžė ar tai priklauso nuo užsakymo dydžio? ar bus patogu transportuoti? Ar galima vienoj pakuotėj vežti supakuotas atskirai žalią mėsą ir pieną? …).

Surenkam prekes pagal užsakymą (ar patys surenkam užsakymus? …).

Transportavimas (kaip sudėlioti maršrutus? kaip transportuoti salotų lapus ir žalią mėsą viename pakete ar nepakenks temperatūrų skirtumai?  kaip padaryt, kad būtų patogu surasti kokią prekę kur nunešti? vežam patys ar samdom kurjerius? kiek kainuos  automobilių įsigyjimas? kokiu paros metu pristatom prekes….)

PS: gal geriau daryti kaip McDrive? Užsisakai internetu ir atvažiuoji pasiimti  per 24 val.  Atkrenta transportavimas ir skirtingų produktų kartu pakavimo problemos.

Prie viso šito dar reiktų pasidairyt kokių reikia licencijų, higienos paso, kaip visą tai įsigyti. Jei visas paslaugas pirkti iš kitų, kurie jau šitą turi, kokią veiklą reiktų įregistruoti Jūsų įmonei. Kaip su prekyba alkoholiu. Pasidomėti bent su teisininkais ar užsakymo apmokėjimas 15val, o atsiėmimas 23val nereiškia nelegalios prekybos alkoholiu. Dar kaži kiek niuansų, tačiau kryptį pagavot.

Atitinkamai palyginti ar tai nėra verslas, kuriam suktis reikia milijono, o uždirbi tūkstantį.

PS: kas smagiausia, jog jei idėja ir nepasitvirtina, tai dažniausiai besiaiškinant kaip ją realizuoti gimsta nauja idėja :]

Kaip paskaičiuoti kiek kuris žmogus turi atlyginti kitam už savo pasiektus tikslus? Už tai, kad tapo vienu iš geriausiu bent savo įmonėje programuotoju? tapo Nobelio premijos laureatu? ar kad užsidirbo milijoną? pirmą, trečią? pirmą milijardą?

Vis banguoja mintys apie progresinius mokesčius. Kodėl jie yra gerai? Todėl, kad tie kurie uždirba yra plėšrūnai, jie engia kitus? Kodėl? Jei gaunu didesnę algą už bibliotekininkę, pati būdama programuotoja, čia blogai? Daug labiau prisidedu prie BVP kūrimo ir dėl to esu socialiai neteisinga? Išleisdama pinigus kursams, universitetui, dirbdama viršvalandžius esu socialiai neteisinga, nes valstybė man liepia savo uždirbtu geru dalintis su kitais.
Vienas pažįstamas dirba baldų gaminimo įmonėj. Dabar užsakymų nėra, o ir įmonė viena didžiausių LT. Prastovos jau beveik pusę metų. O pažįstamas eina į polikliniką, kad gautų biuletenį ir nors kokias pajamas, nes darbdavys nebeturi iš ko ir minimumą pervest. Va jis socialiai teisingas, nes jo pajamos gaunasi mažesnės už minimumą (už ligos dienas SODRA moka tik 85proc). Jis laukia ir dėl to yra teisingas, jei jis pradėtų ieškoti būtų kaip užsidirbti, valstybė tuoj sakytų: „Palauk, Tu jau minimumą gauni savo pirminėj darbovietėj, o kas čia per papildomos pajamos? apmokestinkim!“

Va Lubys, vėl investuoja beveik 300mln litų. Jis nėra socialiai teisingas, nes jis žino kaip užsidirbti. Jis juk darbo vietas kuria, savo milijonus kaupia, vis naujas įmones atidaro, kitoms įmonėms duoda užsakymų. Tose kitose įmonėse irgi žmonės dirba, vaikų turi. Atostogų nori nors iki Šventosios nuvažiuot.
Tiek, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sugalvojau, kad reik startuot su nuosavu verslu. Gausiu savo pačios įmonėj minimumą. Pinigus galėsiu išleist dar iki apmokestinimo, jei sugebėsiu išleis visus, tai nebebus ir ką apmokestint. Viskas tik įstatymų nustatyta tvarka ir jokių nelegalybių  :]

Nei man progresiniai mokesčiai baisūs, nei dar ką :)

Visiems žinoma tiesa, nepasisekė – įmonė gali bankrutuoti. Nėra viskas paprasta, reikia pereiti daugybę popierizmo, gadinama reputacija ir dar visko labai daug, tačiau paliekamas išėjimas.  Kažkas labai nepasisekė ir įmonė gali užsidaryti. Tiesa sakant, net negražinusi skolų.

Kas tokiu atveju nutinka fiziniam asmeniui? Pvz.: jis turi puikią kvalifikaciją, puikų, labai gerai apmokamą darbą.  Pasiėmė paskolą nuosavam būstui. O tada vieną vakarą grįžtant namo – paslydo ir susilaužė stuburą. Kaltų nėra, žmogus neteko darbingumo. Pajamos – socialinė pašalpa iš valstybės, kuri jei neklystų nesiekia net 300Lt. Gal kas geriau žinot, bet paskolos padengti žmogus tikrai negali. Tokiu atveju, jo paskola bus išieškota išparduodant visą jo turtą (kaip ir įmons bankroto atveju), o nepadengta paskolos dalis bus išieškoma iš sutuoktinio, jei toks yra, iš vaikų ir pan.

iuo atveju gaunasi, kad sukūręs įmonę asmuo nusiima atsakomybę. Vadovui (ar aplinkybėms) leidžiama klysti, o fiziniam asmeniui – ne.

Manau, kad fizinio asmens bankroto įstatymas būtinai reikalingas. Jis paskatins verslumą. Suteiks žmonėms galimybę susikurti darbo vietą sau ir kitiems.  Keista, kad jo bijoma pas mus Lietuvoje. Nejaugi sveiką protą nugali bankų įtaka?

Teisininko doc. dr. Rimvydo Norkaus nuomonė šia tema.