Urbokida

Nebuvo tokios situacijos? Dovanų gauni kalną čekių ar kuponų, o paskui negali jų išleisti, nes parduotuvėje nerandi nieko reikalingo, o pirkti bet ką nėra prasmės?

Kartais atrodo, jog jei galėtum palaukti dar savaitę, Tavo prekė atkeliautų  į lentynas. Arba gal čekio suma yra per didelė ir šiandien norisi nusipirkti tik už pusę čekio sumos. Tai ką daryt? Ogi išsikeisti čekį :]

Pati nebandžiau, bet manau turėtų suveikti. Už dovanų čekį reiktų pirkti kitą čekį. Automatiškai prasitesia galiojimo laikas. Jei kartu įsigijama prekė, galima pirkti mažesnės vertės čekį, tuomet gaunama „grąža“. Ne visos parduotuvės leidžia įsigyti bet kokios sumos čekį, bet čia galima pamodeliuoti.  Žodžiu reiks kada pabandyti. Idėja aiški.

PS: „Skonio ir kvapo“ parduotuvės šiuo atveju yra nedraugiškos, nes jos reikalauja cento tikslumu išpirkti visą čekį (Vilniaus Akropolis, priešais „Maxima“). Kas kvailiausia, arbatos už centą, jos man parduoti nenorėjo :]

Antradienį (2010-03-16)  žiūrėjau laidą „Pinigų karta“ ir ten svečiavosi Darius Čibonis. Ar jis geras ar blogas patarėjas vertinti nesiimsiu, nes ne apie tai ir tema. Bet jis pakišo puikią mintį. Bandysiu cituoti iš atminties:

Andrius Tapinas (laidos vedėjas): „Dažnas lietuvis sako: neturiu pinigų“.

Darius Čibonis: „O kiek Tau reikia?“.

Labai užsikabinau už šios minties. Labai dažnai gyvenime pamirštame matuoti ir dėl to nežinom ar mums sekasi ar ne. Nesvarbu ar pritaikysi minėtą situaciją pinigams ar žmonių santykiams. Tai kas pamatuojama, tai kas konkretu – gali būti įvertinta.

Kaip sužinoti ar esi laimingas? Tai nusistatyti kriterijus, kuriuos patenkinus, būsi laimingas. T.y. Jei turėti pinigų reiškia galėti susimokėti ateinančias kas mėnesį sąskaitas, tai pravartu žinoti, kokia bendra sąskaitų suma. Jei ta suma kiekvieną mėnesį yra Tavo kišenėje – Tu patenkintas ir kas svabiausia, Tu jau tai žinai. Jei būti mylimam reiškia kiekvieną savaitgalį gauti kavos puodelį į lovą, labai lengva patikrinti ar toks jau labai mylimas esi :] Bet jei Tau norisi kelionės, kuri kainuoja X, Tu turi X sumą, bet apsisprendi pinigėlius išleisti ne kelionei (kažkokiai kitai pramogai, o ne privalomosiom išlaidom kaip paskola, maistas ar etc), tai negali sakyti, kad esi nelaimingas…

Darius pasakė dar vieną dalyką : „link svajonės išsipildymo veda veiksmai. Neužtenka vien žinoti, ko nori. Reikia veikti.“

Turiu pažįstamų, kurie nuolatos skundžiasi kaip jiems sunku ir kaip jiems trūksta pinigų, nesiseka asmeninis gyvenimas, darbo paieškos ar dar kas nors… Kas juokingiausia tik iš tokių žmonių gaunu po kelis „juokelius“ į pašto dėžę kiekvieną dieną. Pajuokauti sveika, bet jei visas dėmesys sutelktas tik į juokus, ar ne nuostabu, kad svarbiausi tikslai lieka pamiršti? Dažnas pasakys, kad viskas priklauso nuo motyvacijos, nuo individualių aplinkybių… Žinau tik tiek, kad tie, kurie daro, jiems ir sekasi. Visko būna, bet jie sau sukuria progų, kad jiems pasisektų. O jei nuolatos energija yra eikvojama beverčiams dalykams… Negi gali tikėtis net pamatuotai būti laimingas?

Kai eini į darželį,visi klausinėja, kuo būsi užaugusi.

Kai eini į mokyklą, klausia, kur stosi (kai kurioms šio etapo nebūna).

Kai įstoji, klausia, kada ištekėsi.

Kai išteki, klausia, kada susilauksi vaikų.

Susilauki ir apie Tave daugiau nieko nebeklausia.

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Visi suprantam, kad Sodra nebegalinė ir ji negali padengti vis didėjančių išlaidų. Atitinkamai tokiai situacijai keisti buvo sumažintos pensijos, ruošiamasi sumažinti motinystės ir vaiko priežiūros pašalpas. Ir akibrokštas – pirmą kartą įdarbinami jaunuoliai nemokės Sodrai mokesčių arba juos kompensuos valstybė. Realiai, aš , Tu ir Tavo dirbantis kaimynas sumokės šiuos mokesčius. Mes visi ateityje mokėsim jiems pensiją, motinystės/ tėvystės pašalpas…. pasaka be galo.

Puikiai pamenu, kaip sunku įsidarbinti pirmą kartą, ypač jei esi visiškai žalias ir nelabai įsivaizduoji, ko iš gyvenimo nori. Gerai, jei tėvai verslininkai, tada gali būti, kad pasitaikė proga pamatyti, kas kokias funkcijas atlieka įmonėje, kas yra įmonės organizacinė kultūra. Pamatyti šiek tiek darbo santykių praktikos. Tačiau jei tėvai tėra samdomi darbuotojai, vargu ar jie turėjo galimybę atsivesti atžalas „gyvenimo“ parodyti.  Žinoma, visur yra išimčių. Visgi kuo daugiau žinai, tuo daugiau kozirių turi rankose.

Nepagaunu tik valstybės logikos. Jei jau biudžetas deficitinis, kam deficitą didinti labiau? Čia gal trūksta Sodros reformos reikalingumo įrodymų, todėl papildomus išlaikytinius organizuoja? Čia dėstau savo požiūrį, kaip Sodros finansuotoja.

Commonsense’as šitą situaciją apžvelgia iš jaunuolių pozicijos.

Kai lankiau mokyklą, joje langai buvo mediniais rėmais. Mes juos žiemą kamšydavom ir apklijuodavom, kad vėjas kiauriai nepūstų. O langų rėmai pirmam pastato aukšte būdavo prikalami metalinėmis juostelėmis, kad nebūtų galima lango atidaryti.

Nelaimei teko su sūnum savaitę praleisti Santariškių klinikose. Infekcinis skyrius labai norėtų remonto, bet pakeisti langai. Plastikiniai, su orlaide ir užkalti. Labai gaila, kad pamiršau nufotografuoti :] Skubėjom, kuo greičiau namo.

Mes gulėjom antro aukšto palatoje. Į palatą galima įeiti iš lauko per balkoną, ko gero, neįgaliesiems padaryti užvažiavimai. Problema, kad duris užrankinti pavyko, bet va kaip langus užrakinti – personalas nesugalvojo. Visam aukšte sudėti atidaromi langai ir kad jų nepavyktų atidaryti – kiekvieno rėmas metaline plokštele prisuktas.

Klausymas: jei visam aukštui būtų sudėtos vitrinos vietoj atidaromų langų, nebūtų pirktos metalinės plokštelės rėmams prisukti ir nebūtų samdomas žmogus šioms plokštelėms prisukinėti, galbūt būtų galima bent porai palatų sukaupti rezervą remontui? Klinikose koridoriai labai ilgi ir kiekvienam jų net ne po dešimt dvidešimt langų sudėta….

Moralas: technologijos naujos, o mąstymas senas.

Savaitgalį kepėm picą. Pritrūkom svogūnų. Nuvažiavom į Norfą. Ko gero, daugiau nebevažiuosim.

Jei nuotraukoje neaiškiai matosi, tai svogūnai supakuoti kartu su plytos gabalu :] Įdomu į netto tai įskaičiuota?

Maisto tema dar vienas įdomus straipsnis, kurį atradau pas Martyną.

Čia dar vieną radau: tikras maistas.

Jei paprašyti praeivio gatvėje apibūdinti lietuvį, esu tikra, kad absoliuti dauguma atsakys: „lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“. Galvoju, gal mes cinikų tauta?

Pagal atliktas apklausas, žmonėms pasidarė daug sunkiau gyventi, sudėtinga rasti pinigų apmokėti sąskaitas, nedarbas auga kaip ant mielių ir vis daugiau aukojama. Paradoksas? Jei esam tokie cinikai, kodėl taip neadekvačiai elgiamės?

Gal iš tikrųjų esam per daug kritiški savo paties atžvilgiu?

Na, nereikia apsivardžiuoti buratinais, kažkaip lyg ir nemandagu. Suprantu, kad socialdemokratai iššvaistę Sodros rezervus, dabar labai protingi, visgi…

LLRI paskelbė savo siūlymus kaip reformuoti Sodrą. Prisipažinsiu – detaliai visko neperskaičiau, bet tik dėl laiko trūkumo. Tikiuos prisėsti savaitgalį. Susipažinau su bendrąja idėja (perduoti pensijų kaupimą į privačias rankas), kurią ir noriu apginti. Socialdemokratai išsakė savo požiūrį į šią koncepciją.

Iš jų straipsnio suprantu, kad socialdemokratai bijo, kad dabartiniams pensininkams nebus iš ko mokėti pensijų. Bet iš vakar girdėto R. Vainienės interviu, suprantu, kad pereinamuoju laikotarpiu (pvz.: 10 metų) dirbantieji mokės mokestį, iš kurio bus išlaikomi dabartiniai pensininkai. Sakyčiau problemos kaip ir nėra. Visiems, kurie tuoj šauks, kodėl jų pinigai turi būti skiriami kitiems išlaikyti, siūlau nurimti ir susivokti, kad dabar visi pinigai atiduodami kitiems :]

Kita išsakyta socialdemokratų baimė – atidavus pensijų kaupimą į privačias rankas, žmonės liks be pinigų.  Va čia drįsčiau abejoti kuo stipriausiai. Pats geriausias pavyzdys – privalomasis civilinis transporto priemonių draudimas. Kas turit automobilį, tikrai žinot, kas tai yra. Jei per paskutiniuosius metus tris mėnesius buvot neapdraudę savo automobilio, tuomet turėjot gauti raštą, kuris įspėja, kad privalote drausti savo automobilį (galite sustabdyti draudimą, jei nesinaudojate automobiliu – plačiau papasakos bet kuris draudikas) ar kitą transporto priemonę. Štai čia privatus modelis veikia kuo puikiausiai. Draudimas (ir pinigai) yra privačiose rankose, kontrolė – valstybės. Jei įmonė bankrutuoja, ją perima kita. Visi privalo drausti transporto priemones, nesidraudžiantieji yra baudžiami. Tokiu atveju, užtikrinama, kad nesvarbu kiek uždirba avarijos kaltininkas, nukentėjusiąjam bus išmokėta draudimo išmoka.

Todėl nesuprantu, kodėl negalima atiduoti atsakomybės už savo ateitį žmonėms, kurie ta ateitimi gyvens? Tai asmeninė atsakomybė pačiam už save. Juk būtų nustytas privalomas dydis, kurį privalu atsidėti senatvei. Kas atliekamų turi, galės daugiau atsidėti. Šitų pinigų nepasieks jokie antstoliai (kas labai svarbu!!!). Tai daug didesnis saugumas nei Sodra, nes bet kada galima pasižiūrėti, kiek turi sukaupęs senatvei ir pasiskaičiuoti pagal savo įsivaizdavimą ar to užteks. Šiuos pinigus galės paveldėti sutuoktinis, vaikai, kaimynai …

Kam reikalinga apsauga nuo galimybės gyventi saugiau?

Po pakalbio su generaliniu prokuroru, prezidentė per savo spaudos atstovą paskelbė, kad ją tenkina prokuratūros darbas. Vėliau vyko spaudos konferencija su generaliniu prokuroru. Cituoju.

Žurnalistė: Ar dabar jaučiatės stipriau?

A.Valantinas: Aš tai niekada silpnai nesijaučiu :]

Dažniausiai įvertinam kokie aplinkiniai mums yra svarbūs kai jų netenkam. Dažnai žmogus nelinkęs vertinti to, ką turi, kuo gali laisvai naudotis. Kai atgauni tokią galimybę – užplūsta labai didelis entuziasmas ją išnaudoti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes produktyvumas ir motyvacija šauna į viršų.

PS: Net neįsivaizduojat kaip smagu galėti pasiekti savo kojų pirštus :]

Vienoj diskusijoj nuskambėjo auksinė frazė:
„Jei tai daro bet kas kitas, tai yra normalu, bet jei tai daro rusai – tai jau blogai.“
TAI – bet kokia veikla. Pvz.: tautinių mokyklų kūrimas. Jei tai daro lenkai – įprasta, bet jei tai daro rusai, tai jau pavojus :] Netikit? Paklauskit latvių Latvijoj. Juk abiejų tautinių mokyklų tikslas tas pats – išsaugoti tautiškumą. Jei uždraudžia pieno importą į Rusiją, tai negali būti, kad piene iš tikrųjų yra per daug antibiotikų, tai – politika. Jei lietuviai kuria Londone tautines įmones, kuriose absoliuti dauguma darbuotojų yra iš Lietuvos – tai parama saviems, jei tai daro rusai – noras užvaldyti pasaulį.

Nekaltinkit prorusiškumu. Laikausi nuomonės, kad geriausias kovos būdas yra išvengti kovos gaunant , ko nori. Kovoti dėl garbės – neverta, geriau išlikti garbingu :]

Apie ką kalbu? Apie D.Grybauskaitės sprendimą pasikviesti Rusijos vadovą į Lietuvą 20-osioms nepriklausomos valstybės atkūrimo metinėms. Kaip Rusijai išsisukti neutraliai – neįsivaidzuoju. Bet koks sprendimas, kurį Rusija priims, turės dvigubą prasmę. Tai ne tik kvietimo priėmimas / atmetimas. Tai Lietuvos (ne)pripažinimas :] Rusija nuolatos kartoja, kad nereikia perrašynėti istorijos, kad nereikia Tarybų sąjungos painioti su Rusijos Federacija. Tai štai – puikus išbandymas Rusijai. Neatsakys į kvietimą – vadinasi susipyks. Atsisakys atvykti – vadinasi garsiai pripažins, kad Lietuvos nepripažįsta. Atvyks – garsiai pasakys, taip okupacija buvo :] Galima bandyti išsisukt, kad ne Rusijos. Juk, tiesa sakant, Tarybų sąjunga ir Rusijos federacija iš tikrųjų yra skirtingos valstybės :]

Vardan šventos ramybės ir puikios metų pradžios – geriau tegu atvyksta :] Tai tikrai būtų daugiau atsiprašymas (manau, rusai to niekada nepripažins :] ) sausio 13 dienos dalyviams, nei nepagarba.

Sėkmės :]

Ar pati Eurovizija yra gerai ar ne… klausimas. Bet kuriuo atveju – tai televizinis konkursas, turintis savo auditoriją, ir savo vertybes.  Galim sakyti, kad mus mėgsta ar nemėgsta, bet kažkaip stipri daina iš pirmo karto kyla į 6 vietą, o prasta nepatenka į finalą ir nieko nepadarysi… Man tiesiog užkliuvo straipsnio sakinys, cituoju:

„„Tai puiki naujametė dovana „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjams ir LRT visų žiūrovų vardu dėkoja partneriams, kurių dėka galėsime dalyvauti šiame Lietuvą garsinančiame renginyje. “ Šaltinis.

Kad galėsim, tai tikrai. Svarbiausia gauti progą, o jau kaip pasirodai, tai paties reikalas. Tik LT man atrodo visi ir laukia kaip ant ko nors sušokti ir dar net neprasidėjus konkursui jau žinoti, kad nepavyks :) Naujų metų proga siūlau, gal šiemet būkim originalūs ir palaikom saviškius? Koks skirtumas kokie jie? Jei jau siunčiam, tai ir palaikom :]

Su šventėm !!!

Linkiu sėkmingai baigti, kas pradėta,
linkiu pailsėti ir
vėl sėkmingai startuoti jau ateinančiais metais!

Sidabrinis tigras inoringas, bet linkęs saugoti ir globoti kiekvieną, kuris jį prisijaukins.
To ir linkiu – prisijaukinti savo tigrą!

Gražių ir linksmų švenčių :]

PS: nuotrauką gavau kartu su sveikinimu :] Labai faina :] Ta meška truputi prisimerkus gali būt ir tigras :D

Būkit laimingi !!! Būkit savimi !!! Juk laimi tas, kas siekia pergalės !!!! :]

Diskusija labai sena, bet vėl užkliuvo beieškant vaikams dovanų. Su vaikais viskas gerai, net ir su šventėmis viskas gerai. Gal tik sniego trūksta. Bet tai smulkmenos. Einu per žaislų parduotuves ir silpna darosi. Berniukams skirtų žaislų skyriuose – viskas tvarkoje. Jie gali būti ir šnipais, ir dantistais, ir staliais… kalnai konstruktorių, elektriniai traukiniai ir per nuotolį valdomi malūnsparniai, loginiai žaidimai… O mergaitės?

Nesu prieš princeses ar plastmasinius deimantus (kam jie reikalingi???), bet gal vis dėl to galima kurti ir didesnį pasirinkimą? Amerika geria apelsinų sultis pusryčiams ne dėl to, kad jos ypatingos, kad jose itin gausu vitaminų… tai rinkodara. Lygiai tas pats, kaip vienkartinių indų imperija ir sukurtas mikrobų baubas. Kas yra Kalėdų senis raudonu kostiumu? Tai Coca cola simbolis. Pepsis šią kovą pralaimėjo.

Tai kam reikalingi 3 metų mergaitei plastmasiniai deimantai? Būti gražiai? Išmokti džiaugtis šlamštu? Užaugus džiaugtis Svarovskio kristalais? Tiems, kas mano, jog tai kažkas super, siūlau pasidomėti jų istorija nuo pat pradžių. Sužinoti kuo  stiklas  skiriasi nuo stiklo su pavadinimu :] (pagarba žmonėms, kurie iš nieko sugebėjo sukurti kultą ir iš to labai gerai uždirba. ) Manot, kad gamta/ Dievas/ likimas/ etc sukūrė moterį būti gražia? Turiu nuvilti. Gamtoje vos kelios rūšys, kurių patelės yra dailesnės už patinus. Gamtoje puošiasi vyrai (liūtai, gaidžiai, gupijų patinėliai, antinai ir beveik visi kiti gyvūnų patinai), nes jie suinteresuoti patikti. Patelėms nėra prasmės. Jei netikit, tai pastebėkit balandžius. Patinėlis eina iš proto, kad įsiteiktų patelei, dažniausiai jie net keli vienu metu konkuruoja dėl jos… Tai vadinama natūralia atranka. Jos (patelės) susitiko, susitvarkė ir išvarė patinėlį arba liko kartu su juo šiam sezonui. Vorės našlės išvis suėda patinėlį po poravimosi. Nesakau, kad tai gerai, tiesiog taip yra. Nežinau koks procentas gyvūnų išlieka poromis ilgiau nei vienam sezonui ar bent vienam sezonui (pvz.: gulbės poruojasi visam gyvenimui ir likęs vienas iš poros dažniausiai miršta, nes nebesimaitina), tačiau dauguma gyvūnų mėgaujasi sezoniniu poravimusi, kuomet pora egzistuoja kol „daromas reikalas“, paskui patelė lieka viena. Taip patogiau :] Tai užtikrina, kad palikuonims per kiekvieną poravimosi sezoną bus galima pasirinkti stipriausią tėvą. Rūšis turės didesnį išlikimo potencialą. Žmogaus vaikas labai ilgai yra priklausomas nuo tėvų, todėl siekiant išlikti kaip rūšiai, tiesiog naudinga ilgą laiką būti kartu. Kita vertus tai jau irgi keičiasi, bet čia jau kita istorija. Jei kam idomu, verta paskaityti knygą Desmond Morris „Plikoji žmogbeždžionė“. Ten puikiai nagrinėjama tema, kaip turėjo pasikeisti žmogbeždžionė, kad susidėliotų (ne)patogų gyvenimą, kokį turi šiandien. Tiek, kad XXa. antra pusė gerokai pakeitė situaciją moterų ir vyrų profesinėje konkurencijos aplinkoje. Knyga sakyčiau yra apie ankstesnį laikotarpį. Pasidomėkit socialogija kaip grupių elgsena. Mokslas atranda nerealių dėsningumų mūsų elgsenoje, kuri yra daug paprastesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Grįžkim prie žaislų. Neverta gilintis į skandinavių feminizmą. Asmeniškai manau, kad jos gerokai perlenkė lazdą. Kita vertus, atvirkščias kraštutinumas – mergaitė, užauginta tarp plastmasinių deimantų kitčo ir W.Disnėjaus pasakų „susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Ar ji gali norėti, ko nors kito nei turtingo vyro?  Ji net nesupažindinama su kitokiomis vertybėmis, kitomis galimybėmis. Šeima yra gerai, maisto gaminimas yra gerai, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Galimybė tapti ekonomiste, programuotoja, architekte…. Gyvenime yra daug daugiau dalykų nei turtingas vyras, virtuvė ir veidrodis. Tiems, kurie pasakoja pasakas apie tai, kad moteris sukurta būti motina, siūlau pasidomėti pogimdymine depresija … Jei moterys turi įgimtą motinystės pašaukimą, kodėl šitiek kūdikių yra nužudoma? Paliekama be globos? Šiaip sau? Kodėl šitiek moterų kovoja už abortų legalizavimą?

Praėjusią savaitę su taksistu diskutavom apie turizmą. Jis mano, kad dauguma jo užsieniečių klientų atvažiuoja į Lietuvą kaip pigaus sekso šalį. Pripažinkim, nebūtų pasiūlos, nebūtų paklausos. Visi žinom, ko važiuojama į Amsterdamą ir ko į Turkiją.

Dėl šventos ramybės. Juk Kalėdos. Leiskit savo dukroms būti ne tik Barbėmis, gydytojomis ir namų šeimininkėmis :]

Su pirmadieniu.  Nežinau.lt paskelbė puikų postą apie el. knygas. Tie kas skeptiškai žiūri į skaitymą ne iš popieriaus, manau, tai tik įpročio reikalas. Ilgainiui įpranti ir viskas sustoja į savo vietas. Šitoj vietoj reiktų pasimokyti iš studentų. Jie viską išmoksta labai greitai, nes jiems tiesiog reikia :]

Daug gerų knygų galima rasti ir čia: visagalis Google ir netBKS (ypač techninė IT literatūra, sertifikatų medžiaga).

Skanaus :]

Reikia pradėt gerti vitaminus atminčiai gerinti, nes kažkaip gabalais viską atsimenu :] Kažkas pasakė lakią frazę: „žmonių pinigai vargani, nes jų mintys (idėjos) varganos“. Jei kas žinot autorių, atsiliepkit. Puiki mintis ir šiandien sutikau gyvą jos įrodymą.

Gyvenu aštuntam aukšte. Name yra liftas, visgi norint sunešti grindų dangą pas mane į namus reikia padirbėti daugiau nei nešant į pirmą aukštą. Kadangi šiuo metu atostogauju ir esu namuose, man jas reiks priimti. Aišku, aš grindų nenešiosiu, tai siūlau vairuotojui telefonu už sunešimą 20Lt. Vairuotojas pasimeta, pradeda muistytis ir sako, kad jam čia daug darbo…. Ir jis nori 25Lt.

Jei jis būtų paprašęs 50Lt, būčiau sumokėjus. Jei būtų prašęs 100Lt, jau būčiau ieškojusi, kas kitas suneš. Jei būčiau neradus, būčiau mokėjus. Derybos toks dalykas, kol nesideri, kainos nežinai. Bet skirtumas tarp gautos ir galimos sumos gana didelis. 50Lt būčiau ramiai atidavus.

Čia pamastymui apie vertes :] Geros dienos.

Gal juokinga, gal kvailoka, bet man kažkaip atrodo nenormalu. Klausimas ar tai kenkia, ar nedaro įtakos…

Istorija tokia – pasaulyje brangsta auksas. Šiandien nežiūrėjau, bet bent paskutinėmis dienomis jo kaina ėjo tik į viršų. Tai lyg ir natūralu, kad auksas bet kokia forma yra brangesnis. Bet juokingiausia yra kaip parduodama juvelyrika.

Prieš porą savaičių žiūrinėjau auksinius papuošalus parduotuvėse (juk Kalėdos) ir net susiradau, kas visai man tiktų. Pasižiūrėjau į kainas. „Netyčia“ vyrui parodžiau kaip gražu ir man tinka :] Ir vakar nueinam į tą pačią parduotuvę, kainos pakilę. Pakilo tai pakilo, bet juokingiausia, kad kainas pakėlė, o šalia pakabino plakatą – 30 procentų nuolaida. Kainos pakytis panašiai toks ir yra, tik suapvalinta, kad gražiau atrodytų.

Nueinam į kitą parduotuvę, jau ne papuošalų, o šiaip prekių. Ten ta pati situacija. Prieš porą savaičių kaina buvo 8Lt, o šiandien 40Lt. Nustebus dairaus, nebežinau kaip elgtis, o pardavėja mane ramina – pas mus 60 proc. nuolaidos…

Prekybininkai, kas Jums atsitiko? Aukštoji matematika lentynose? Genialumas glūdi paprastume :]

PS: laukiam švenčių, labai labai… savaitgalį jau gal ir eglutę puošim :]

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.