Urbokida

Visi suprantam, kad Sodra nebegalinė ir ji negali padengti vis didėjančių išlaidų. Atitinkamai tokiai situacijai keisti buvo sumažintos pensijos, ruošiamasi sumažinti motinystės ir vaiko priežiūros pašalpas. Ir akibrokštas – pirmą kartą įdarbinami jaunuoliai nemokės Sodrai mokesčių arba juos kompensuos valstybė. Realiai, aš , Tu ir Tavo dirbantis kaimynas sumokės šiuos mokesčius. Mes visi ateityje mokėsim jiems pensiją, motinystės/ tėvystės pašalpas…. pasaka be galo.

Puikiai pamenu, kaip sunku įsidarbinti pirmą kartą, ypač jei esi visiškai žalias ir nelabai įsivaizduoji, ko iš gyvenimo nori. Gerai, jei tėvai verslininkai, tada gali būti, kad pasitaikė proga pamatyti, kas kokias funkcijas atlieka įmonėje, kas yra įmonės organizacinė kultūra. Pamatyti šiek tiek darbo santykių praktikos. Tačiau jei tėvai tėra samdomi darbuotojai, vargu ar jie turėjo galimybę atsivesti atžalas „gyvenimo“ parodyti.  Žinoma, visur yra išimčių. Visgi kuo daugiau žinai, tuo daugiau kozirių turi rankose.

Nepagaunu tik valstybės logikos. Jei jau biudžetas deficitinis, kam deficitą didinti labiau? Čia gal trūksta Sodros reformos reikalingumo įrodymų, todėl papildomus išlaikytinius organizuoja? Čia dėstau savo požiūrį, kaip Sodros finansuotoja.

Commonsense’as šitą situaciją apžvelgia iš jaunuolių pozicijos.

Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?

Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą.  Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą.  Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.

Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).

Šį savaitgalį teko būti  „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos.  Kai jos skamba iš profesionalų lūpų,  mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.

Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.