Urbokida

Lietuvos pramogų verslas, kas apima ir televiziją, masinius renginius, bendrą renginių kultūrą, manau dar tik pradeda pirmus žingsnius.  Todėl manau, neverta nusiminti ir graužtis, kad Eurovizijoj paimam paskutinę vietą. Žiūrint į LT pasirodymus, jų idėjinę pusę, manau, mes progresuojam :]

Jei norisi greitesnio progreso, tai galiu pasakyt labai stiprų argumentą, kodėl NE – nėra Lietuvoje aplinkos, kurioje išugdytumėm savo talentus. Nėra tiek išvystytas LT kinas, kultūros renginiai (kalbu ne apie meno lygį, o apie terpę jam pasireikšti), kad žmogus galėtų išmokti. Juk mokinys nors ir pralenkia savo mokytoją, tačiau žingsnio į priekį dydis labai priklauso nuo mokytojo sugebėjimo lygio. O jei palyginam su bendru kontekstu pasaulyje…. Prancūzija, Rusija turi šimtmetines renginių organizavimo tradicija. Graikija – 8000 m. prieš Kristaus gimimą ? Lietuva? Ir taip, ir ne…

Tai kodėl man patiko Sidabrinės gervės? Todėl, kad jose buvo Ingeborga Dapkūnaitė. Tarp visų nepatenkintų veidų, kuždėjimosi kaip kas apsirengęs ir bendros slogios nuotaikos žiūrovų kėdėse jos veide nuolatos žibėjo šypsena. Ji užlipus ant scenos sugebėjo šiltai ir draugiškai pristatyti Eugeniją Pliaškytę. Jokios ironijos, nepasitenkinimo, moralo apie neįvertinimą. Gal kaip tik dėl to Ingeborgai pavyko pasiekti to, kuo ji yra?