Urbokida

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Nereikia man pasakot, kas yra reprezentacija ir puikiai žinau kiek daug kartais gali uždirbti pietūs už kelis šimtus litų. Ir kam didesnės sumos reprezentacijai yra skiriamos, žinau. Ir nė lašo ne gaila. Milijonų negaila atiduoti seimo nariui kaip algą ar reprezentacines, ar premiją, JEIGU šie išleisti pinigai uždirba šaliai. Tegu tik ima ir uždirba. Dar premiją plius, jei uždirbo. Gal dėl to dar daugiau LT uždirbs.

Bet kai sėdi ministras, kurio kostiumas kainuoja gerokai daugiau nei 600Lt ir jis kalba apie solidarumą su pensininkais… Neprašau kostiumo už 100Lt pirkti, bet pagalvoti, ką šneki gal visgi verta?

„Mažesnės nei 650 litų pensijos nebus mažinamos.“ Va čia yra solidarumas…

Daugiau apie solidarumo apraiškas sveikas protas pasakoja…

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys „akademikai“ visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už „akademinio pasaulio“ ribų? O žmonės, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų „zubrinti“. Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki „Turtingas vaikas – protingas Vaikas“ ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis „aukštąją“ matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Naujas startas – gyvenamąją vietą galima deklaruoti internetu. Gal čia jau senai taip, bet aš tik šiandien radau.  Kol kas puslapis atrodo maždaug taip (epaslaugos.lt):

„Dėmesio! Šiuo metu vykdomi naujo portalo tinkinimo darbai.
Naujajame portale galite užsisakyti gyvenamosios vietos deklaravimo bei su tuo susijusias paslaugas (atvykimo deklaracija, išvykimo deklaracija, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą).“

Idėja puiki ir  sveikintina. Žinoma portalas nebaigtas, bet tegu įsivažiuoja ir  išpopuliarėja. Sėkmės !

Savaitgalį praleidau Nidoj. Visiems siūlau. Oras puikus, žmonių nedaug. Kokybė išliko, o kainas pjovė beveik per pusę. Kas ten dar nematėt V.Kernagio, jis laikosi puikiai. Sėdi ant suolelio ir džiaugiasi saule.

Gražiai mes juokiamės, gražiai mes verkiame,
gražiai mus traiško garvežiai.
Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

Širdį suspaudžia… bet toks gyvenimas :]

Kodėl amerikiečiai (ir ne tik) rašo labai lengvai suprantamus vadovėlius? Jei vadovėlis bus nesuprantamas, tai niekas jo nepirks. Kaip taip nutiko, kad mūsų mokyklose dėstomi dalykai ir jų apimtys gerokai viršyja kitų šalių praktiką ir kartais net viršyja užsienio aukštųjų mokyklų programą, bet mūsų aukštųjų mokyklų diplomų nenori pripažinti užsienis? Kaip taip yra, kad amerikietis asocijuojasi su MacDonaldu, nutukimu, džinsais ir absoliučiu nežinojimu apie išorinį pasaulį (už JAV ribų), bet turintingiauis pasaulio žmonės yra būtent amerikiečiai?

Vakar dar kartelį teko pasižiūrėti Wall-e. Ir į galvą šovė tokia mintis – kam reikalingas sudėtingumas, jei galutiniam variante iš to nieko nelaimi? Filme laivo kapitonas džiaugiasi, kad galės auginti picos medį. Skamba absurdiškai, kita vertus, jei jau pasitaiko žmonių, kurie mano, kad makaronai yra auginami ant medžių, tai gal ir visai normalu? Kiek iš mūsų žino kaip veikia procesorius arba kas tai yra? O monitorius? Ne abstrakčiai, o konkrečiomis detalėmis? Šis nežinojimas netrukdo naudotis kompiuteriu, tiesiog apsaugo nuo informacijos pertekliaus. Atliekant tyrimus atsiribojama nuo didelės dalies galimų faktorių ir tiriama tik kelių iš jų įtaka galutiniam rezultatui. Jei faktorių bus per daug, nebus galima nustatyti kiek viena ar kita įtakoja rezultatą.
Jei sugrįžtumėm į laikus iki garvežio atradimo, tai norint, kad laiškas pasiektų adresatą prireiktų kelių savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo atstumo. Žmogų pasiekiantis ifnormacijos kiekis gana ribotas. Traukiniai gerokai pagreitina informacijos perdavimo procesą ir gyvenimo tempą. O telegrafo atsiradimas? Informacijos perdavimas įgauna labai stiprų pagreitį, atitinkamai išauga ir informacijos kiekis. Klausimas ar jis toks reikalingas? Juk realiai žmogus domisi tam tikra sritimi ar keliomis. Papildoma informacija jį pasiekia netyčia: papasakojo pažįstamas, užšokai ant įtaigios reklamos…
Klausimas ar daug yra gerai? Jei vadovėlis yra paprastas, lengvai suprantamas, vadinasi tikslas pasiektas. Skaitovas lengvai įsisavins informaciją. Kita vertus jei išmimamas sudėtingumas, tuomet susiaurinamas pažinimo plotis, galimybė rinktis į ką gilintis ir į ką ne. Pvz mokykloj galima rinktis ar mokytis fizikos, ar chemijos, ar abu dalykus. Trys pasirinkimai ir trys skirtingos galimybės. Jei žmogus niekada neperskaitys nei vieno fizikos vadovėlio, tuomet tikrai ir nesidomės (nebent netyčia užklystų į susijusios informacijos paieškas)…
Kiekvieno daug pasiekusio žmogaus paklausus kaip pasiekti aukštumų, atsakymas vienas – žinot ko nori ir daug dirbti. Tokiu atveju pažinimo plotis gali tapti didele kliūtimi arba rimtu privalumu.

Va Tau ir dilema, ką rinktis… Visgi sveikas protas sako, jei žmogus kažką daro ir jam nesiseka, o šalia esančiam sekasi gal verta atkreipti dėmesį į tai, ką antrasis daro kitaip?

Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Šaunuolis dėdė! G.Steponavičius žada padengti studijų paskolų palūkanas, viršyjančias 5 procentus.  Tai fantazija, tai šaunuolis. Ar jam viskas gerai? Gal persikaitino per atostogas? Niekas artimiau nebendraujat? Žmogui gal pagalbos reik?

Klausimėliai pamąstymui: ar bet kas, kas pasiims paskolą, galės gauti kompensaciją? Bet kokia valiuta pasiėmus paskolą valstybė kompensuos? Ta prasme, jei susirasiu pačias brangiausias paskolos galimybes, valstybė vistiek kompensuos? O jei alui išleisiu visą paskolą irgi kompensuos? (paskolos suteikiamos tik studijų kainai), o jei…. Nežinau, rinkimai lyg ir ne kitąmet. Iš kur tokie pažadai? Bet maža ką…

Paskubėjau rašydama. Paskolų nebus galima pravalgyti, vadinasi galima tik apmokėti studijų kainą. Bėda, kad „teisėtų lūkesčių“ nėra. Jei valstybė sugalvojo, kad tie lūkesčiai šiandien yra kitokie, įsipareigojimus galima pakeisti. Kaip yra su tėvystės/ motinystės pašalpomis, pensijomis ir pan. Plačiau apie teisėtų lūkesčių realumą kalba mūsų teisingumo ministras.

Jei valstybė nori padėti bankams išgyventi krizę – smagu, bet kodėl už mano pinigus? Švietimas yra prioritetinė sritis. Vienareikšmiškai. Kita vertus gal reiktų nepriiminėt tokių greitų sprendimų neapsvarsčius situacijos? Jei per savaitę bus priimti pakeitimai, kertu lažybų, jog ir vėl bus pamiršta taisyti klaidas. Kodėl vietoj palūkanų grąžinimo negalima būtų įkurti dalinai apmokamų vietų? Pvz.: valstybė vietoj palūkanų padengimo bankui šiuos pinigus pervestų tiesiai universitetui ir tokiu būdu suteiktų X procentų nuolaidą studijoms tam tikram skaičiui studentų? Jei reikia imti mažesnę sumą, tuomet ir palūkanų mokama mažiau. Tarkim paraiškas pateikia 20 žmonių iš tam tikros studijų programos, iš jų pasižiūrim, kam sunkiausia su pinigais ir suteikiam nuolaidą. Kam neužtenko iš bendros skirtos sumos, teks mokėti visą kainą. Dabartinėj situacijoj, bankas suinteresuotas teikti kuo brangesnes paskolas, nes palūkanas apmokės valstybė…

Su tokia valstybės logika, reiktų būsto paskolas visiems apmokėt. Tokia socialinė akcija: „Sunku pragyvent? Prieš metus pasiėmei milijoninę paskolą beverčiam butui? Nesijaudink :] „. Vyriausybė pensijas sumažins, mamas su vaikais deportuos (nėščias ir vaisingas moteris už tą patį deportuokim, dėl viso pikto), bet už tai sumokam visas palūkanas už visas paskolas. Juk negaila, ne savo pinigus dalinam.

PS: studentai nepykit. Ir aš buvau studentė, ir kruvinom ašarom per sesijas verkiau. Ir be pinigų sėdėjau kol užsidirbti išmokau. Oi, kiek „chalturėlių“ per studijas nudirbta. Ir mokslus baigiau, ir gyvent išmokau. Studentams pinigų man negaila. Atvirkščiai noriu, kad mokyklos ir universitetai žinias duotų, įgūdžius formuotų, o ne dėstytojai lankomumą žymėtų ir iš pageltųsių 20 metų senumo lapų teoriją per paskaitas kaip diktantą skaitytų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juk tiesa :]

Baisu, tik kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Norėtųsi sužinoti į kurią pusę G.Steponavičius traukia? Kur šilčiau?

Lipam į trijų kryžių kalną. Diskutuojam apie šiandienos laisvos rinkos batalijas, apie sugebėjimą pasiekti tikslus. Idėjų daug, įsijautę. Pagaunu ritmą ir suprantu, kad jau pagavau antrą kvėpavimą ir kopti pasidaro lengva. Atsisuku ir klausiu vyro:

– Jei visi yra sprinteriai ir maratoninkai, kas esi Tu?

– Aš mėgstu pagulėti, – atsako vyras.

Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?

Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.

Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena.  Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?

Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…

PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]

Su kuo asociojuosi blondinė? Koks yra labiausiai paplitęs stereotipas? Ar jam ne laikas keistis?

Žiūriu sekmadienį Savaitę per LRT. Svečiuose mūsų finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė. Dvi žavios, puikiai atrodančios, mokančios argumentuotai diskutuoti… blondinės. I. Šimonytę pažystu mažai („pažįstu“ šiuo atveju tapatinu su „esu girdėjus“ arba „esu susipažinusi su veikla“), tik tiek, kiek ji eina finansų ministrės pareigas. Labai solidi, griežta, tačiau visada argumentuota. O Rūta Vainienė? Laisvosios rinkos institutą atradau dar kai R.Šimašius buvo jo prezidentas, nuo tada ir draugaujam. Rūta puikiai išmano teisinę bazę, iš atminties gali pasakyti kaip apskaičiuoti visas socialines išmokas, ji nuolatos domisi ir mokesčiais, ir jų surinkimo procentu, ir…. neišsenkantis sąrašas. Kompetencija tikrai neabejoju.

Pusvalandžiu anksčiau per žinias rodo mūsų prezidentę D.Grybauskaitę. Su visa pagarba – blondinė (kalbu tik apie plaukų spalva). Gal siužetas sudėliotas kiek kryptingai, nes po kalbos, cituoju: „jei seimui neužteks politinės valios, jos užteks man“, rodomi vaizdai, kaip per inauguraciją D.Grybauskaitė kelia Arkikatedros aikštėje vaiką ant rankų. Šiek tiek primena A.Lukašenka, bet čia gal tik mūsų sugadintai kartai, kam plius minus trisdešimt, taip atrodo :] gal…

Dar labai patiko žiūrėti kaip A.Pociui dvi moteriškės antpečius sega. A.Pocius stovi ir juokiasi (labai santūriai, bet iš akių matosi – valdosi vyrukas gerai). R.Juknevičienė ne blondinė, bet dar turi laiko susikurti naują įvaizdį….

Vyrai, atsargiai. Ne veltui, D.Grybauskaitė pirmo vizito į Skandinaviją važiavo… Prezidentės kadencija – 5 metai. Vyras juokiasi, kad po penkių metų Lietuvos kariuomenės vadas jau irgi bus moteris. Vienykitės, kol ne vėlu, ir nepasiduokit :]

PS: nieko nenorėjau įžeisti, jei kas norit, ką nors įžeidžiamo atrasti… Tiesiog, smagi įžvalga pirmadienio rytui. Geros savaitės :]

Viduramžiais ne vieną mokslininką norėjo sudeginti ant laužo, nes jam atrodė kiek kitaip negu daugumai. Juk atradimas dažniausiai yra tam tikrų įtarimų (minčių) patvirtinimas arba paneigimas. Tai jei Žemė nėra bingvisatos centras, o kūnai turi visi vienodą laisvojo kritimo pagreitį, kodėl žinios trukdė Bažnyčiai? Ne tik dėl to, kad tai galėjo pakenkti jos įtakai. Šiandien visi mokomės mokykloje, kad tesam begalinės visatos dulkės. Ar tai kenkia tikėjimui? Kas nori, tas eina į bažnyčią. Be kita ko, tikybos pamokos jau įtrauktos į mokomųjų dalykų sąrašą bent pagrindinėj mokykloj tikrai. Esu įsitikinus, akd ne vienas fizikas ir biologas yra giliai tikintis žmogus ir nemato jokios problemos dėl mokslo ir tikėjimo suderinamumo.

Nuo mažens esam mokinami būti tokie, kaip visi. Neišsišokti, neišsiskirti. Gal šiek tiek išsiskirti, bet vis tiek būti tokie, kaip visi. [Mes vis dar tokie, kaip viduramžiais]. Tai reiškia, neleisti sau būti kūrybingiems, neleisti sau atrasti naujų įdomių dalykų. Yra žmonių, kurie tiki. Jie Dievą priima kaip aukščiausią visagalę butybę (energijos šaltinį). Yra žmonės, kurie stengiasi viską paremti žinojimu, argumentais ir faktais. Katrie geresni aš nežinau, man baisu tik dėl vieno. Argumentai ir faktai yra konkrečios žinios. Tai reiškia, kad jei mažai žinau, tai mažai ir įrodyti galiu. Grupė žmonių dažniausiai žino daugiau nei vienas (bet nebūtinai), bet žinios vis tiek yra ribotos. Vadinasi norint įrodyti iškeltą hipotezę reikia daug kantrybės ir noro rasti faktus , kurie įrodytų/ paneigtų hipotezę, tačiau iš praktikos žinoma, kad jei iš pirmo žvilgsnio procesas sudėtingas – minia atmes vienareikšmiškai. Tikėjimas irgi ribotas, nes yra tam tikros dogmos, nuo kurių nukrypti nevalia. Kiekviena religija skirtingai, tačiau kiekviena jų turi ribas, priešingu atveju bendruomenė suirtų. Jei kam įdomu, pasidomėkit socioliologijos mokslu, grupių psichologija. Sociologija labai gražiai sudėlioja kokia grupė yra žiauri :] Šiaip labai įdomus mokslas, bet čia gal kitą kartą…

Ką noriu įrodyti? Žvilgtelkit čia. Ar šis vyrukas šarlatanas ir apgavikas? Negaliu jo vadinti šarlatanu, nes negaliu įrodyti, kad jis meluoja (gal jei pasistengčiau, tai pavyktų), bet šiuo mometu – negaliu. Neturiu nei vieno argumento, kuris įrodytų, kad jis meluoja. Kita vertus, aš neturiu ir įrodymo, kad tai ką jis išdarinėja nėra melas (gal čia tik montažas?). Vadinasi sakyti, kad jis sako tiesą irgi negaliu. Galiu tik tikėti arba netikėti. Kokia išvada?

Jei mes visi plius minus esam vienodi ir mus visus gamta/ Dievas/ UFO/ kita sukūrė apytiksliai vienodus (paklaida galioja visur) ir, kaip žinia, mokslas jau daug metų šaukia, kad žmogus neišnaudoja net ketvirtadalio savo smegenų galimybių, kas jei mes visi klystam ieškodami absoliučios tiesos? Kiekvienoj situacijoj galim įžvelgti teigiamų ir neigiamų dalykų. Bankrotas – turto/ padėties/ pasitikėjimo ir pan netektis, kita vertus puiki patirtis, kurią galima ateityje išnaudoti daug sudėtingesnėse situacijose. Dar vienas pliusas – nereikia atsiskaityti su kreditoriais :]

Tai jei mes visi vienodi ir turim beveik tokias pačias smegenis, gal naudojam skirtingas jų dalis? Vienam sekasi matematika, kitas labai greitai mokosi kalbų, tai gal jei abu pasiektų kažkokią nenaudojamą smegenų dalį, tai sugebėtų pirštų spragtelėjimu įžiebti ugnį? Gal mes su savo švietimo sistema sėdim įstrigę 5 procentuose smegenų ir dar visi toj pačioj vietoj ir iš čia visos mūsų problemos?

Kodėl Rytų kultūroj tiek daug dėmesio skiriama meditacijai (minčių valymui bendrąją prasme)? Kodėl ten gyvena daugiausia ilgaamžių? Kodėl jų senoliai tokie lankstūs ir fiziškai aktyvūs? Kodėl ten dauguma žmonių miršta iš senatvės, o ne nuo ligų? Gal tame ir yra problema, kad jei išdrįstumėm išlipti iš savo 5 procentų, tai ir gyvenimas pagerėtų ir patys savo galimybes atrastumėm. Pamatytumėm, kad šaunumas ne „Būti kaip visi’ , o tikslus pasiekti?

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“ Robin Sharma.  Vienuolis, kuris pardavė Ferrari.

Laiko trūksta visada, todėl bent retkarčiais pravartu atsiriboti nuo smulkmenų ir pamatyti visumą, kad ją įvertintum  ir suvoktum, kur slepiasi nereikalingas laiko praradimas. Kopiant į kalną prieš save pamatysi tik akmenis. Net užkopęs į viršūnę, gali nebepastebėti kalno didybės ir slėnio grožio, jei nė karto neatsisukai atgal. Kita vertus, jei kas kažkiek žingsnių sustosi ir atsigręši – įvertinsi kokį atstumą nuėjai, į kokį aukštį pakilai ir koks didingas grožis atsiveria Tau prieš akis. Pamatysi visumą. Todėl jei neturi tiek laiko, kad per dieną skirtum bent valandą skaitymui, savęs tobulinui, pamąstyk kur ir ką darai ne taip…

Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats. Daugiau.