Urbokida

Visiems pažįstamiems – viskas baigėsi labai gerai. Ir kraujo praradimai sąlyginai nedideli :]

Šaunus trečiadienio rytas. Lekiu į darbą, kažkaip per ilgai užsibuvau namuose, todėl į darbą atvažiuoju kiek vėliau nei norėtųsi. Pusryčiauju visada darbe, peržiūrėdama el.paštą. Kadangi dešimtą turiu svarbų sustikimą, galvoju per pusantros valandos dar spėsiu ir kavos atsigerti, ir reikalingus dokumentus peržvelgti. Bet taip jau nutiko, kad ir peilis buvo neaštrus, ir aš valgyt labai norėjau, o bandelė nesileido perpjaunama. Žodžiu, sustūmiau peilį sau į delną, giliai. Kraujuoja baisiausiai. Po šaltu vandeniu ranką kišu. Kraujas nestoja. Šiek tiek linksta keliai, bet nieko tokio. Bėgu į šalia esantį kabinetą, kur gaunu NEREALIAI profesionalią pagalbą (nejuokauju). Kas peroksido ieško, kas organizuoja, kur geriau mane ir su kieno mašina nuvežti pas gydytojus, kas kraują stabdo… Žodžiu, dar kartą įsitikinau, dirbu su labai organizuota šaunia komanda. Šaunuoliai!

Nuveža mane į artimiausią polikliniką (Vilnius, Kauno g. 37, Vytenio filialas, Centro poliklinika). Stoviu prie registratūros. Prašau pagalbos, aiškinu, kad labai bėga kraujas ir būtų gerai, jei kas padėtų sustabdyti. Registratūroj moteriškė aiškina, kad dabar atostogos ir aš ne laiku atėjau. Chirurgo nėra ir ką daryti ji nežino. O dar aš be kortelės. Kodėl aš be krotelės? Gal išvis žudytis bandžiau? Rodau, kad ne toj vietoj pjauti tada reikėjo, bet matau, kad nelabai manim tiki. Galų gale sugalvoja, kad nueičiau į kažkokį kabinetą. Jame gydytoja man paaiškina, kad tai ne jos darbas ir ji niekuo man padėti negali, o chirurgas atostogauja. Man jau ne juokais darosi silpna ir baisiausia, kad suprantu , jog esu poliklinikoj…. Galų gale mane atiduoda slaugei. Nieko jai nebeaiškinu, tik sakau, kad man labai silpna ir bijau apalpt. Tada jau visos moteriškės pradeda suktis greičiau. Kylam į antrą aukštą, ten neatsirakina kabinetas. Leidžiamės į pirmą, pasiimam raktus. Tada vėl grįžtam į antrą aukštą, į tą pačią vietą ir valio :] gretimas kabinetas atsirakina. Tada jau viskas gerai. Man labai maloniai slaugė Anžela (pavardės nepamenu) sutvarsto ranką, duoda atsigerti vandens, net pasiūlo prigulti. Žodžiu nurimau – nemirsiu :]

Leidžiamės į pirmą aukštą, nes reikia užpildyti kortelę. Be kortelės nepriima. Slaugė gydytojai sako, kad reikia susiūti ranką, nes blogai sugis nesiūta. Gydytoja aiškina, kad ji nesius. Žodžiu, kokį pusvalandį ieškom, kas galėtų susiūti man ranką. Jau pradedu sakyt, kad aš ir sumokėt galiu, kad tik greičiau baigtųsi šita istorija. Suprantu, kad padariau rimtą klaidą, nes dabar svarbu, ne rasti, kas susius, o kam geriau sumokėti. Nuspręsta, man reikia keliauti į polikliniką prie Lukiškių aikštės. Einu į registratūrą gauti siuntimo. Pasivijo slaugė, sako, toj poliklinikoj chirurgo išvis nėra. Patarė važiuot į savo polikliniką. Sako, laiko sugaišit tiek pat, o kai savo poliklinikoj, gal pasirūpins… Jaučiu kažkas ne taip, bet gal tik man. Dėkoju, einu lauk.

Tai va taip ir gyvenam. Mokesčius mokam, o dirbam kiekvienas kaip galim… Svarbu, kad kas nors per daug tik negautų…

PS: Antakalnio poliklinikoj mane labai gražiai pasitiko, susiuvo ir ką toliau daryt paaiškino. Gal kad jau su popieriais buvau, nežinau. Bet esu labai patenkinta. Dar kartą visiems – viskas gerai :] Linkėjimai Anželai :] AČIŪ!

„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Galų gale turėjau laiko permastyti kaip ką organizuoti ir pereinu prie DirbuSau reikalų.Urbokida liks socialinių problemų ar tiesiog gražių idėjų blogu, o didžiąją laiko dalį stengsiuos skirti DirbuSau reikalams.

DirbuSau idėja – būti atsakingam pačiam už save…