Urbokida

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]