Urbokida

Paskutines porą savaičių važinėdama mieste vis sutinku smart’ą išpuoštą spermatozoidais. Paskui netyčia aptikau A.Karaliaus berods vis dar būsimos knygos aprašymą, kurios viršelį puošė tas pats motyvas.

Ir štai čia ateina palaiminga mintis. Iš kur atsiranda vaikai? Jei pažvelgti į esmę, tai vaikas atsiranda iš dviejų: spermatozoido ir kiaušialąstės. Su pastarąja viskas aišku. Ji yra arba jos nėra, bet ji visada viena. Smagu, kad bent ji be konkurencijos.  Judriems „buožgalviukams“ tenka konkuruoti. Kuris iš jų bus sėkmingiausias, tas ir uždegs gyvybę.

Išvada: kiekvienas mūsų atsiradom iš laimėjimo. Kiekvieno mūsų gyvybė įsižiebė iš pergalės.

Labai greitai aplinka sulaužo sparnus. Užkrauna krūvas kompleksų ir problemų. Nenupulk. Tu nesugebėsi. Tu vėl purvinas. Tu visada… Tu niekada… Ar kada nors galvoji apie kitus? Viskas tik dėl Tavęs.

Tačiau juk tarp pažįstamų yra žmonių, kuriems sekasi. Jiems nereikia stengtis. Jiems nereikia persidirbti. Jie neturi kompleksų, bent tokių, kuriuos būtų paprasta pastebėti. Jiems viskas krenta į rankas iš dangaus. Manau, jie tiesiog prisimena, kad yra laimėtojai. Laimėtojai be konkurencijos. Jie gyvena savo laimėjimu.

O kur nukreiptos daugumos mintys? Į ką koncentruojamasi? Į problemas ar į jų sprendimą? Į siekiamybę ar vengiamybę?

Meilė sau, sugebėjimas save įvertinti, sugebėjimas nugalėti kompleksus ir iš jų užsiauginti privalumus. Štai į ką reikia orientuotis. Pradėti nuo savęs. Ieškoti teigiamos gyvenimo pusės. Pažinti ją ir mėgautis. Pastebėti pergalę, net jei tai tik kolegos šypsena kylant liftu.  Prisileisti sėkmę, leisti jai ateiti. Išmokti priimti dovanas. Tiesiog leisti sau būti laimingam.

Kas juokingiausia, dauguma saviugdos mokytojų vaikystėj ar paauglystėj buvo nemėgstami, kompleksuoti ir apvardžiuojami. Jei išmoko jie, vadinasi gali bet kas. Juk kiekvienas gimė iš pergalės. Tu gimei iš pergalės :]