Urbokida

Tik šiaip mintis, bet gal pravers:

Kuo labiau sensti, tuo labiau supranti, kad mažai išmanai. Darai išvadas ir mokaisi. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau sensti :]

PS: kažkaip šiais metais pasidariau filosofiška… Gal nieko tokio ? :]

Kodėl amerikiečiai (ir ne tik) rašo labai lengvai suprantamus vadovėlius? Jei vadovėlis bus nesuprantamas, tai niekas jo nepirks. Kaip taip nutiko, kad mūsų mokyklose dėstomi dalykai ir jų apimtys gerokai viršyja kitų šalių praktiką ir kartais net viršyja užsienio aukštųjų mokyklų programą, bet mūsų aukštųjų mokyklų diplomų nenori pripažinti užsienis? Kaip taip yra, kad amerikietis asocijuojasi su MacDonaldu, nutukimu, džinsais ir absoliučiu nežinojimu apie išorinį pasaulį (už JAV ribų), bet turintingiauis pasaulio žmonės yra būtent amerikiečiai?

Vakar dar kartelį teko pasižiūrėti Wall-e. Ir į galvą šovė tokia mintis – kam reikalingas sudėtingumas, jei galutiniam variante iš to nieko nelaimi? Filme laivo kapitonas džiaugiasi, kad galės auginti picos medį. Skamba absurdiškai, kita vertus, jei jau pasitaiko žmonių, kurie mano, kad makaronai yra auginami ant medžių, tai gal ir visai normalu? Kiek iš mūsų žino kaip veikia procesorius arba kas tai yra? O monitorius? Ne abstrakčiai, o konkrečiomis detalėmis? Šis nežinojimas netrukdo naudotis kompiuteriu, tiesiog apsaugo nuo informacijos pertekliaus. Atliekant tyrimus atsiribojama nuo didelės dalies galimų faktorių ir tiriama tik kelių iš jų įtaka galutiniam rezultatui. Jei faktorių bus per daug, nebus galima nustatyti kiek viena ar kita įtakoja rezultatą.
Jei sugrįžtumėm į laikus iki garvežio atradimo, tai norint, kad laiškas pasiektų adresatą prireiktų kelių savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo atstumo. Žmogų pasiekiantis ifnormacijos kiekis gana ribotas. Traukiniai gerokai pagreitina informacijos perdavimo procesą ir gyvenimo tempą. O telegrafo atsiradimas? Informacijos perdavimas įgauna labai stiprų pagreitį, atitinkamai išauga ir informacijos kiekis. Klausimas ar jis toks reikalingas? Juk realiai žmogus domisi tam tikra sritimi ar keliomis. Papildoma informacija jį pasiekia netyčia: papasakojo pažįstamas, užšokai ant įtaigios reklamos…
Klausimas ar daug yra gerai? Jei vadovėlis yra paprastas, lengvai suprantamas, vadinasi tikslas pasiektas. Skaitovas lengvai įsisavins informaciją. Kita vertus jei išmimamas sudėtingumas, tuomet susiaurinamas pažinimo plotis, galimybė rinktis į ką gilintis ir į ką ne. Pvz mokykloj galima rinktis ar mokytis fizikos, ar chemijos, ar abu dalykus. Trys pasirinkimai ir trys skirtingos galimybės. Jei žmogus niekada neperskaitys nei vieno fizikos vadovėlio, tuomet tikrai ir nesidomės (nebent netyčia užklystų į susijusios informacijos paieškas)…
Kiekvieno daug pasiekusio žmogaus paklausus kaip pasiekti aukštumų, atsakymas vienas – žinot ko nori ir daug dirbti. Tokiu atveju pažinimo plotis gali tapti didele kliūtimi arba rimtu privalumu.

Va Tau ir dilema, ką rinktis… Visgi sveikas protas sako, jei žmogus kažką daro ir jam nesiseka, o šalia esančiam sekasi gal verta atkreipti dėmesį į tai, ką antrasis daro kitaip?

Viduramžiais ne vieną mokslininką norėjo sudeginti ant laužo, nes jam atrodė kiek kitaip negu daugumai. Juk atradimas dažniausiai yra tam tikrų įtarimų (minčių) patvirtinimas arba paneigimas. Tai jei Žemė nėra bingvisatos centras, o kūnai turi visi vienodą laisvojo kritimo pagreitį, kodėl žinios trukdė Bažnyčiai? Ne tik dėl to, kad tai galėjo pakenkti jos įtakai. Šiandien visi mokomės mokykloje, kad tesam begalinės visatos dulkės. Ar tai kenkia tikėjimui? Kas nori, tas eina į bažnyčią. Be kita ko, tikybos pamokos jau įtrauktos į mokomųjų dalykų sąrašą bent pagrindinėj mokykloj tikrai. Esu įsitikinus, akd ne vienas fizikas ir biologas yra giliai tikintis žmogus ir nemato jokios problemos dėl mokslo ir tikėjimo suderinamumo.

Nuo mažens esam mokinami būti tokie, kaip visi. Neišsišokti, neišsiskirti. Gal šiek tiek išsiskirti, bet vis tiek būti tokie, kaip visi. [Mes vis dar tokie, kaip viduramžiais]. Tai reiškia, neleisti sau būti kūrybingiems, neleisti sau atrasti naujų įdomių dalykų. Yra žmonių, kurie tiki. Jie Dievą priima kaip aukščiausią visagalę butybę (energijos šaltinį). Yra žmonės, kurie stengiasi viską paremti žinojimu, argumentais ir faktais. Katrie geresni aš nežinau, man baisu tik dėl vieno. Argumentai ir faktai yra konkrečios žinios. Tai reiškia, kad jei mažai žinau, tai mažai ir įrodyti galiu. Grupė žmonių dažniausiai žino daugiau nei vienas (bet nebūtinai), bet žinios vis tiek yra ribotos. Vadinasi norint įrodyti iškeltą hipotezę reikia daug kantrybės ir noro rasti faktus , kurie įrodytų/ paneigtų hipotezę, tačiau iš praktikos žinoma, kad jei iš pirmo žvilgsnio procesas sudėtingas – minia atmes vienareikšmiškai. Tikėjimas irgi ribotas, nes yra tam tikros dogmos, nuo kurių nukrypti nevalia. Kiekviena religija skirtingai, tačiau kiekviena jų turi ribas, priešingu atveju bendruomenė suirtų. Jei kam įdomu, pasidomėkit socioliologijos mokslu, grupių psichologija. Sociologija labai gražiai sudėlioja kokia grupė yra žiauri :] Šiaip labai įdomus mokslas, bet čia gal kitą kartą…

Ką noriu įrodyti? Žvilgtelkit čia. Ar šis vyrukas šarlatanas ir apgavikas? Negaliu jo vadinti šarlatanu, nes negaliu įrodyti, kad jis meluoja (gal jei pasistengčiau, tai pavyktų), bet šiuo mometu – negaliu. Neturiu nei vieno argumento, kuris įrodytų, kad jis meluoja. Kita vertus, aš neturiu ir įrodymo, kad tai ką jis išdarinėja nėra melas (gal čia tik montažas?). Vadinasi sakyti, kad jis sako tiesą irgi negaliu. Galiu tik tikėti arba netikėti. Kokia išvada?

Jei mes visi plius minus esam vienodi ir mus visus gamta/ Dievas/ UFO/ kita sukūrė apytiksliai vienodus (paklaida galioja visur) ir, kaip žinia, mokslas jau daug metų šaukia, kad žmogus neišnaudoja net ketvirtadalio savo smegenų galimybių, kas jei mes visi klystam ieškodami absoliučios tiesos? Kiekvienoj situacijoj galim įžvelgti teigiamų ir neigiamų dalykų. Bankrotas – turto/ padėties/ pasitikėjimo ir pan netektis, kita vertus puiki patirtis, kurią galima ateityje išnaudoti daug sudėtingesnėse situacijose. Dar vienas pliusas – nereikia atsiskaityti su kreditoriais :]

Tai jei mes visi vienodi ir turim beveik tokias pačias smegenis, gal naudojam skirtingas jų dalis? Vienam sekasi matematika, kitas labai greitai mokosi kalbų, tai gal jei abu pasiektų kažkokią nenaudojamą smegenų dalį, tai sugebėtų pirštų spragtelėjimu įžiebti ugnį? Gal mes su savo švietimo sistema sėdim įstrigę 5 procentuose smegenų ir dar visi toj pačioj vietoj ir iš čia visos mūsų problemos?

Kodėl Rytų kultūroj tiek daug dėmesio skiriama meditacijai (minčių valymui bendrąją prasme)? Kodėl ten gyvena daugiausia ilgaamžių? Kodėl jų senoliai tokie lankstūs ir fiziškai aktyvūs? Kodėl ten dauguma žmonių miršta iš senatvės, o ne nuo ligų? Gal tame ir yra problema, kad jei išdrįstumėm išlipti iš savo 5 procentų, tai ir gyvenimas pagerėtų ir patys savo galimybes atrastumėm. Pamatytumėm, kad šaunumas ne „Būti kaip visi’ , o tikslus pasiekti?

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“ Robin Sharma.  Vienuolis, kuris pardavė Ferrari.