Urbokida

Vakar paskelbtas startas. Prezidento rinkimų agitacija prasidėjo. Ir per pristatomąją laidą nuskambėjo žodžiai: siūlau permainas. Net šiurpas per nugarą nubėgo.

Šiandienos suirutėj, kai įstatymai keičiami naktimis (jau gal pripratom, tapo norma), vis naujos įmonės skelbia bankrotus, kas trečias bedarbis, algos pjaunamos per pusę, vaikų į darželį nepriima, o motinystės atostogas nori sutrumpinti… siūlyti permainas – tiesiog savižudybė (autoriaus nuomonė). Išklausiau visų kandidatų nuomonių, palyginau, kiek kuris išsilavinęs ir kiek skirtingų žodžių savo kalboje naudoja – tik pasitvirtino ankstesnės mintys apie kandidatų vertę. Niekaip permainos iš galvos neiškrenta.

Galvoju – kad taip kryptį nustatytų. Tegu iima ir pasako, nuo šiandien mes darysim taip. Ir ateinančius 100 (keturis) metų Lietuva keliaus ta kryptimi. Mokesčiai kasmet didės kol pasieks kažkokį procentą, kad ir 100, bet kad žinoti. Nuo šiandien LT politika kelti mokesčius iki viršaus. Pensijų fondų įmoka sumažės iki nulio arba niekada nesikeis, arba svyruos nuo tiek iki tiek, bet neišeis iš ribų. Nors kokių nors garantijų, kad valstybė žino ką nori pasiekti ir planuoja tai bent keturiems metams. Kažkaip planuoti. Juk problemas ne atsakymas (taip/ne), bet jo nebuvimas. Ką reiškia atsakymas – nežinau arba galbūt? Tai atsakymai, kurie trukdo eiti pirmyn.

Nežinau kaip išspręsti krizę, todėl išvis nustojau kritikuoti dabartinę valdžią. Pati nežinau koks sprendimas šiandien būtų naudingas ir tikrai išspręstų LT problemas. Žinau tik, kad jei jau vyriausybė turi kažkokį planą, reikia leisti jai padaryt tą darbą iki galo. Iš spektaklio išėjus po 15 minučių, negali sakyti, kad jis prastas. Juk viso nematei. Taip ir čia. Reikia išlaukti ir žiūrėt kas bus. Susiskaičiavau džiūvėsius spintelėj, turėtų užtekti :]