Urbokida

Laiko trūksta visada, todėl bent retkarčiais pravartu atsiriboti nuo smulkmenų ir pamatyti visumą, kad ją įvertintum  ir suvoktum, kur slepiasi nereikalingas laiko praradimas. Kopiant į kalną prieš save pamatysi tik akmenis. Net užkopęs į viršūnę, gali nebepastebėti kalno didybės ir slėnio grožio, jei nė karto neatsisukai atgal. Kita vertus, jei kas kažkiek žingsnių sustosi ir atsigręši – įvertinsi kokį atstumą nuėjai, į kokį aukštį pakilai ir koks didingas grožis atsiveria Tau prieš akis. Pamatysi visumą. Todėl jei neturi tiek laiko, kad per dieną skirtum bent valandą skaitymui, savęs tobulinui, pamąstyk kur ir ką darai ne taip…

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Atsakymas gali keistis priklausomai nuo dienos, metų, aplinkybių, smulkmenų…. Bet klausimas visada išliks svarbus.
Atsakymai priklauso ir nuo žinių bagažo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir klausimų.

Čia turėčiau padėkoti savo mokytojui Romualdui Vaitulioniui. Jis išmokė svarbiausių dalykų –  mąstyti ir pasitikėti savimi. Iš jo ir sužinojau šią puikią schemą. Jei apskritimas yra žinojimas, tuomet ties jo riba atsiranda klausimai, ko dar nežinai. Kuo daugiau žinai, tuo  daugiau klausimų. Kuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau atsakymų ieškai. O tuomet atitinkamai žinojimas plečiasi ir pasaka be galo…

Sugebėti užduoti sau reikiamą klausimą, vadinasi koncentruoti save į tikslą. Rasti būdą, kaip jį pasiekti, realizuoti save. Kartais reikia tiesiog sustoti ir permąstyti viską iš naujo. Susidėlioti prioritetus iš naujo. Perbėgus akim per praėjusių metų tikslų sąrašą, matau, jog didžioji dalis buvo įvykdyta, o ne tokie svarbūs tikslai atsidėjo šiems metams. Tai buvo pasirinkta tikslingai. Už tai dabar sudėliojus pliusus ties atliktais darbais, užplūsta pasitenkinimo jausmas. Šitie klausimai jau atsakyti.

Bėgu per pavojų sąrašą ir sužinau, kad iš jų realus tik vienas. Jų sąraše 8. Kas būtų buvę, jei būčiau sąrašo neperrašius ištisus metus. Vis dar bijočiau, to kas nebaisu?

Galva tuščia.  Nulis idėjų, nulis norų. Geriausia tokiais atvejais būtų pasiimti atostogų, bet jos tik ką baigėsi. Kaip tuomet pajudėti iš sąstingio taško?

Lengviausias būdas – inspektuoti savo rutiną ir užsilikusius darbas. Pradėti dėlioti prioritetus. Susirašyti viską iš eilės ir žiūrėti, kas skubiau, kas svarbiau. Jei viską galima atidėti, tuomet reiktų apsispręsti, ką atidedam ilgesniam laikui, ką trumpesniam. Nežinai, ko nori? Tuomet daryk, kas reikalinga. Norai kartais atslūgsta ir jiems reikia laiko susigulėt, kad pasirodytų aiškūs ir lengvai suvokiami. O ką nors daryti reikia visada, gal tik nevisada norisi.

Ir liuks, turim puikią dienotvarkę gal net kelioms savaitėms. Iki to laiko tikrai ir galva pabus, ir norai iš po apatijos išsilukštens :]

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]

Nuo mažens žaviuosi informatika, nes čia tėra du galimi atsakymai: TAIP ir NE. Ištikrųjų tai tėra vienas atsakymas (t.y. 1), o kitais atvejais – atsakymo nėra (t.y. 0). Impulsas yra arba jo nėra. Vadinasi, kas be atsitiktų, atsakymas yra teigiamas.

Sunku nepasiduoti gaunant kelis neigiamus atsakymus iš eilės. Vadybininkas turi išsiugdyti labai stiprų emocinį pagrindą, priimti neigiamą atsakymą kaip iššųkį (ar etc), bet jokiu būdu ne kaip pralaimėjimą. Versle svarbiau sugebėti parduoti, o ne gaminti, nes jei nemoki padaryti kažko pats, tai gali pasisamdyti, kas Tau dirbs.  Galima pasisamdyti ir vadybininkus, tačiau sugebėjimas parduoti pačiam suteikia laisvę, reikiamus kontaktus ir gebėjimą kontruoliuoti savo veiklą.

Kadangi atostogauju, tai labai trumpai. Bet tai tema, apie kurią verta susimąstyti. Kaip bet kokį atsakymą išvartyti į teigiamą ir net neigime atrasti naudos sau? Namų darbas šiai savaitei :]

Ar niekada nebuvo apmaudu dėl paskubom ištarto žodžio? Net liduką ant monitoriaus užsiklijavau „Tylos“.

Kai žmogus domisi viskuo ar bent yra plataus akiračio, tuomet tampa sunku su niekuo nesidalinti savo žiniom. Gal žinoma nekiekvienam, bet ekstravertams labai sunku …

Sužinau ką nors įdomaus ir galvoju papasakosiu kolegoms. Kadangi turiu vieną amžinai viskuo nepatenkintą, tuomet kyla labai karšta diskusija, kuri baigiasi ausinėmis ir visu garsu paleista muzika. Sunkiausia, kai žmonės dėl savo problemų kaltina kitus ir taip norisi pasakyt, kad jie neteisūs. Arba kai iš anksto nusprendžia, kad nepasiseks.

Darbe sugalvojom, kad kas kelis mėnesius būtų šaunu išeit į miestą su kolegom pažaisti boulingo ar dar ko. Tuoj pat atsirado „viskuo nepatenkintas kolega“, kuris buvo tikras, kad niekas neorganizuos ir neis….. Keisčiausia, kad mes kaip tik tarėmės kaip eisim.

Gal kas žinot, kaip išmokt patylėt tokiose situacijose? Nes blogas nepadeda…. Vistiek noris balsu pasakyt :]