Urbokida

Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.

Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?

Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.

Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus.  Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.

Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?