Urbokida

Pasaulį slegia badas, neturtas. Gresia klimato atšilimas, dėl kurio kils dar aibė kitų problemų. Pasaulio mokslininkai vieningai sutaria, kad svarbiausia šių problemų priežastis yra žmogus ir jo veikla Žemėje. Jei būtų mažiau žmonių, tuomet ir bado problema taptų nebe opi. Visa virtinė argumentų, dėl ko žmonių populiacijos sumažėjimas yra naudingas Žemės gamtai ir išlikimui.

Žmogus turi ir kitų interesų be Žemės gamtos išsaugojimo. Pavyzdžiui tautybės išsaugojimas. Jei lietuvių mažės, tai į Lietuvą emigruos žmonės iš kitų šalių. Asimiliuosis ir ilgainiui jie taps nei lietuviais, nei savo šalies tautiniais atstovais. Juk šiandienos Lietuvos lenkai, rusai jau nebekalba tokia kalba kaip ja kalbama Maskvoje ar Varšuvoje. Čia daug niuansų, kodėl taip yra, bet visgi Lietuvoje gyvenantys kai kuriuos dalykus perima iš vietinių, o kai kuriuos vietiniai perima iš atvykėlių. Bet dabar ne apie tai.

Senstant populiacijai ir turint tokią socialinės apsaugos sistemą kaip mūsų, iškyla rimta problema, jog nebėra kam išlaikyti šiandien remtinų asmenų. Juk didelis skirtumas kiek pensininkų turi išlaikyti vienas dirbantis – penkis, dešimt, šimtą. Kuo greičiau mažėja populiacija, tuo ji greičiau sensta. Vadinasi santykis didėja. Kaip elgiasi valstybė? Siūlo didinti gimstamumą. Va čia, aš be žado. Valstybė siūlo prisigimdyti vaikų, kad jie ateityje išlaikytų savo tėvus. Kuo gims daugiau vaikų ir išgyvens iki pensijinio amžiaus, tuo reiks daugiau jų išlaikyti. Ar tai logiška?

Nepamenu pavadinimo, tačiau yra apysaka ar romanas iš mokslinės fantastikos žanro, kuriame pasakojama apie tai, kaip žmonės sugalvojo stabdyti nusikalstamumą. Buvo sukurtas robotas-paukštis, kuris sulaikydavo žmogų, kuris pavyzdžiui norėdavo nužudyti kitą. Ilgainiui situacija pasikeitė taip, kad šie robotai neleido nė piršto pajudinti, nes tuomet būtų užmuštas koks nors mikrobas. Tada Žmonės sukūrė robotus, kurie naikintų ankstesniuosius. Naujieji irgi priėjo iki absurdo, tada buvo sukurti dar naujesni robotai ir taip pasaka be galo… Valstybė siūlo lygiai tokį patį sprendimą. Didinkime populiaciją, kad šiandien būtų lengviau, o rytoj didinsim, kad ryt būtų lengviau. Ar tikrai sprendimas yra geras, jei jis kuria naujas dar didesnes problemas? Iš serijos: pasiskolink, kad skolas atiduotum :]

Kodėl nesiūloma patiems žmonėms spręsti problemų? Juk sodra ne krikštamotė fėja ir visų norų neišpildys. Kodėl žmonės nemokinami ir neskatinami patys rūpintis savimi?

Šiandien be galo populiaru skatinti kaupti pensiją fonduose. Tai tikrai geriau negu nieko nedaryti, nes sėkmės atveju bent kažką žmogus turėtų. Nesėkmės atveju ir taip tų pinigų nebūtų sukaupęs… Tai realiai galutiniam variante pralošusių nėra. Tie, kurie nori kažką daryti, turėtų būti skatinami rūpintis savimi. Kodėl pasiėmus paskolą, t.y. prisiėmus didelę riziką, buvo kompensuojamos palūkanos? Kodėl tiems, kurie patys užsidirbo ir be paskolos nusipirko butą nebuvo kompensuojamos išlaidos? Kodėl tiems, kurie nuomojasi nemokama kompensacija? Juk nuoma yra verslas, nuo kurio mokami mokesčiai, kodėl nėra kompensacijų? PS: jei kažkas nemoka mokesčių valstybei tai kriminalas, o ne ekonomika.

Tai grįžkim prie pensijų. Jei žmogus per visą savo gyvenimą kiekvieną mėnesį atsidėtų po 10lt nuo savo 18-ų iki 62-ųjų metų imtinai, tai 63 gimtadienį jis turėtų sukaupęs 5400Lt. O jei po 100lt? 54 000Lt. Jau ir neblogai :] Čia kalbam tik jei pasidėtų ir nieko neveiktų. Net jei paprasčiausiai pasidėti metinį indėlį, jau suma didėtų, ką jau kalbeti apie investavimą. Žinoma, kad visi nebus investavimo asais. Gal ne visiems ir reikia tuo užsiimti, bet užtenka tik atsidėti po nedidelę sumą kiekvieną mėnesį ir jau matosi rezultatas. Kodėl tai nėra siūloma kaip sprendimas? Užauginti vaiką reikia daug daugiau nei 100lt per mėnesį.

Yra tokia pasaka apie varną. Jis turėjo tris vaikus ir po vieną nešė juos per ežerą. Skrenda varnas su vyriausiuoju varniuku per ežerą ir klausia:

– Sūnau, kai Tu užaugsi, o aš pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu dabar Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako mažasis.

Varnas ėmė ir išmetė varniuką į vandenį, grįžo atgal ir pasiėmė vidurinįjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako vidurinysis.

Ir vėl varnas ėmė ir išmetė į vandenį varniuką. Grįžo atgal ir pasiėmė jauniausiąjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Ne, Tėve, kai užaugsiu nebegalėsiu tavęs nešti, nes turėsiu savo vaikus nešti taip, kaip Tu dabar mane neši.

Moralas: žiaurūs vaikų ir tėvų santykiai? Manau, kad ne. Tiesiog, nemanau, kad tėvai norėtų užkrauti tokią naštą savo vaikams. Juk tokiame amžiuje labiausiai norėtųsi turėti nepriklausomybę elgtis taip kaip nori, daryti tai ką nori ir už kiek nori.

Todėl nemanau, kad Kinija turėtų leisti savo gyventojams turėti daugiau nei vieną vaiką argumentuojant, jog kažkam reikia išlaikyti ateities pensininkus. Tai ne argumentas. Jei jaudinamasi dėl visuomenės sugebėjimo išlikti, tai jau kita kalba. Įdomu būtų patyrinėti kaip pasikeistų valstybės ir visuomenės vystymasis, jei absoliučią jos daugumą sudaro vienturčiai. Kokios bus pasekmės? Daugiau nesantuokinių vaikų? Daugiau abortų? Savižudybių? Ar daugiau savimi besirūpinančių, sveikų žmonių? Bet kuriuo atveju ar gimstamumas didės ar mažės, populiacijos kitimo kryptis neišspręs pensijų mokėjimo klausimo. Kiekvienas pasirūpinti savimi galime tik patys.