Sukūrė: Urbokida 2010-03-17
Kai eini į darželį,visi klausinėja, kuo būsi užaugusi.
Kai eini į mokyklą, klausia, kur stosi (kai kurioms šio etapo nebūna).
Kai įstoji, klausia, kada ištekėsi.
Kai išteki, klausia, kada susilauksi vaikų.
Susilauki ir apie Tave daugiau nieko nebeklausia.
Žymos:linkedin, moteris, noras išlikti, šeima
Kategorijos: Ieškojimai, Pasvarstymai, Visuomenė | Komentarai išjungti - Humoras: susidomėjimas
Sukūrė: Urbokida 2009-03-16
Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.
Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.
Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį. Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?
Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.
Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …
Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….
Žymos:asmeninė informacija, atsakomybė, bendravimas, šeima, susvetimėjimas, vaikai, Visuomenė
Kategorijos: Laisvalaikis, Pardavimai, Pasaulis, Pasvarstymai, Verslas, Verslo idėja, Visuomenė | Komentarai išjungti - Privatumo gairės
Sukūrė: Urbokida 2009-03-14
Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?
Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?
Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.
Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?
Žymos:atsakomybė, demokratija, šeima, Visuomenė
Kategorijos: Pasaulis, Visuomenė | Komentarai išjungti - Pasirinkimo teisė
Sukūrė: Urbokida 2009-02-27
Kai susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.
Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.
Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.
Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.
Iš gyvenimo
Vyro klausiu:
– Ar ne per daug mes skubam?
Jis atsako:
– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.
Žymos:bendravimas, driveris, krizė, mokytojas, šeima, tikslas, vertybė
Kategorijos: Pasaulis, Pasvarstymai | Komentarų: 1 »
Sukūrė: Urbokida 2009-01-28
Kiek reikia laiko, kad malonumas taptų kasdienybe?
Metų? Savaitės? Dienos? Ar tai priklauso iš ko gauni tą malonumą :] ?
Pradedi dirbti naujam darbe. Viskas įdomu, pradžioj kiek per mažai apkrovos, paskui jų vis daugėja paskui ateina darbų pikas kai išvis nieko nespėji (darbų daug, įgūdžiai dar nesusiformavę). Na, žinoma, ateina laikotarpis kai viskas nusistovi ir ateina šiokia tokia pusiausvyra. Ir ups…. ateina nuobodulys. Lygiai kaip su mėgstamu patiekalu ar daina. Jei klausysies per dažnai, iškart atsibos. Man tam prireikia kokių pusantrų metų, kad jau pradėčiau dairytis ko nors įdomiau, bent naujų pareigų. Daina atsibosta per kokias tris savaites. LT žinių portalai su „nerealiom“ naujienom – per pusvalandį.
O štai vyras jau daugiau nei trejus metus kiekvieną darbo dieną neša man į lovą kavą. Pasaka. Iki šiol nepripratau! Kiekvienas rytas kaip dovana :]
Žymos:bendravimas, pripratimas, šeima, vertybė
Kategorijos: Laisvalaikis, Pasvarstymai | Komentarai išjungti - Pripratimas