Urbokida

Pasirodo, jei turi įrankį, jau esi kaltas. Maniau, kad Lietuvoje galioja nuostata – kol kaltė neįrodyta, asmuo yra nekaltas. Juk turiu rankas, vadinasi galiu suduoti. Galiu kalbėti, vadinasi galiu apšmeižti. Kodėl nebaudžia?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Labai senai, dar būdamos studentės su draugę skaitydavom nesustodamos. Be visa ko, dar labai mėgom sėdėt kavinėse. Gerdavom kavą neįmanomais kiekiais. Ir taip kartą besedėdamos sumąstėm – o kas, jei ateini į kavinę ir gali pasiimti iš lentynos knygą? Idėja paprasta, už abonementinį mokestį skaitai knygas (aktualias realiu laiku) ir jei nori nusiperki kavos. Tada ši verslo idėja net buvo suvokta kaip galima verslo idėja ir išmesta, nes susigadins knygos! Mes taip nusprendėm net nepasitarę nei su viena leidykla ar knygynu, net su draugais nepasvarstėm….

Kvailiausia, kad tokią pačią idėją dabar įgyvendino CoffeeInn ir Pegaso knygynas. Linkiu jiems kuo geriausio pasisekimo!

Bet tai pamoka visam gyvenimui. Visos verslo GEROS idėjos yra paprastos. Tai kas atrodo visiškai šalia ir savaime suprantama gali tapti puikia verslo idėja!

Reikia pavyzdžio? Amerikoj iki šiol gatvėje dirba batų valytojai ;) O mažos cukrainės, kur nėra itin smagu pasėdėti, bet galima nusipirkti saldumyną išsinešimui. O maistas į namus? Ar tai genialu? O knygos internetu? Žinoma, nes tai elementaru.

Todėl idėjos siūlau pradėti ieškoti tame, ką jau žinot. Jums kažko reikia ir nerandat? Net nusipirkti nerandat? O brangiai? Ir vistiek nerandat? Paieškokit ar yra daugiau tokių žmonių, kurie sumokėtų už tai. Jei „produkto gamyba“ nesuvalgo viso uždarbio ir paklausa didesnė nei trys žmonės, siūlau rimtai pradėt skaičiuot :]

PS: viena verslo idėja nemokamai ;] nenoriu su veterinarijos tarnyba reikalų turėt:] sumokėčiau net 20-30Lt už atvežimą, jei galėčiau visus maisto produktus nusipirkti internetu ir man juos atvežtu į namus. Net ir greitai gendančius. Tačiau jei galiojimo laikas būtų pasibaigęs arba likus 3 dienom iki pasibaigimo, atsisakyčiau paslaugos vienareikšmiškai. Gal iššūkis ir didelis, bet idėja verta dėmesio…..