Susiradau puikų motyvacijos filmukų rinkinį. Peržiūrėjau ir taip patiko. Labai daug idėjų pasisėmiau. Galvoju su kitais reikia pasidalinti. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Žmonės išsigąsta, kai jiems pasiūlai sėkmės. Gal jie mano, kad atrodo nelaimingi? Man jie atrodo kaip žmonės, kurie ieško.

Pernai per olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie laimėtojus. Kaip psichologiškai leisti sau laimėti? Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio, bet paskutiniu metu pastebiu, jog labai dažnai kai žmogui tiesiai į rankas įkrenta galimybė, jis bėga nuo jos kuo toliau. Tiek ilgai buvo laukta ir svajota, gal net siekta, kad svajonė (noras) išsipildytų ir kai jau atėjo metas nusiimti derlių, žmogus deda į kojas. Kas gi atsitiko?

Netikiu mistikomis. Viską stengiuos paaiškinti logika. Iš kur ta baimė? Manau, iš inercijos. Kaip bekalbėtumėm, kad norim permainų, jas priimam labai atsargiai. Galbūt nauja šukuosena ar automobilis – taip. Tačiau jeigu kartu pasikeičia gyvenamoji vieta, darbas, pareigos….. tuomet aplinka tampa nepažįstama. Atsiranda pavojaus signalas „Nežinau kaip elgtis“ ir žmogus traukiasi atgal, juk autopiloto neįjungsi nepažįstamoje aplinkoje. Psichologai tokias atvejais siūlo keistis ar keisti po truputi. Pvz.: pradžioj tik automobilis ir tik prie jo pripratus, keisti darbą. Čia kaip mažam šuniukui į guolį duoda šeimininko daiktą, kad šuniukas jaustų kvapą ir būtų ramus, kad turi „naują mamą“ :]

Ir atvirkščia situacija, kai žmogus gyvena nuolatinių permainų sukūryje. Tuomet rami aplinka erzina ir žmogus automatiškai ieškos judresnės aplinkos. Žmogus nenori keistis. Bet po truputi – galima.

Tuomet, kaip gi keistis? Kaip pasiekti savo tikslus, leisti jiems tapti realybe? Mokintis po truputi. Išmokti priimti komplimentus, tada išmokti priimti dovanas. Ir t.t. kol užaugsim iki milžiniškų dalykų, kurių atėjimas džiugins :]

Kolega atsiuntė INSERT pavyzdį. Kas dirba su duomenų bazėm – supras, o kiti intuityviai… :]

INSERT INTO
NUSISKUNDIMAI_T (ID, KOMENTARAS)
SELECT
1,
‘Kaip užkniso viskas!!’
FROM
SMEGENYS_T
UNION ALL
SELECT
2,
‘aaaaa’
FROM
SAVIJAUTA_T
UNION ALL
3,
‘Reikia atostogų juodai :]’
FROM
NORAI_T;
COMMIT;

Skanaus :]

Perskaičiau neįtikėtiną dalyką: verslo tikslas yra ne pelnas, o klientų rato didinimas.  „Pelnas yra tik rezultatas“. Ar taip gali būti?

Ar tikrai yra svarbu, kiek aš turiu klientų, jei iš jų gaunu pelną, kurį vos galiu suvaldyti. Juk su kiekvienu pinigų kiekiu atitinkamai reikia mokėti elgtis. Ir klientus reikia sugebėti aptarnauti. Atitinkamai plėstis kosminiu greičiu irgi nėra gerai, nes personalas gali tapti nevaldomas ir t.t. Skaitant straipsnį peršasi mintis, kad turėdama nuostolingą verslą su 100 000 klientų, turėčiau jaustis gerai.

Dėl ko darbuotojas eina į darbą? Savęs realizacijai? Na jei jis turi pajamas, kurios užtikrina jam tam tikrą tenkinantį pragyvenimo lygį, tuomet tikrai darbas gali lengvai tapti hobiu. Kartais darbas, kuris ir yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, gali tapti hobiu, tačiau iš jo vis tiek uždirbami pinigai. Kai pastarieji baigiasi, baigiasi ir hobiai.

Kodėl tuomet įmonės nesikuria kaip pelno nesiekiančios? Jos skirtos arba hobiui, arba pinigams plauti. Čia jau kiekvienas pats sprendžia, ko nori ir kiek atsakomybės prisiimti žada.

Sutinku, kad įmonė turi savo vertybes, kuriomis vadovaujasi versle. Palyginkit Pizza Jazz ir Čili picą, Sonex ir Alna Intelligence, begalę kitų. Vertybės kuria įmonės patrauklumą ir padeda pasiekti pelną, bet jos nėra tikslas.

O gal puiki komanda yra tikslas? Tuomet mano dabartinė darbovietė turėtų likviduotis, ji jau pasiekė savo tikslą. Čia dirba puiki ir labai stipri komanda. Tačiau įmonė vis dar siekia didesnio pelno, su kuo ją sveikinu ir noriu prie to prisidėti :]

Kiekvienas pradedantis verslą pasakys. Noriu pinigų. Noriu padėties visuomenėje. Taigi – noriu pelno :]

Tikslą pasiekti galima įvairiausiais būdais. Skeptikai dažnai atmeta tai, kas jiems atrodo neracionalu, nelogiška.

Sutarkim, kad tikslo siekimo metodas telpa į rėmus : nekenkti sau ar kitam. Ir šiame straipsnyje būtent apsiriboju, jog leidžiama viskas, kol tai nekenkia.

Koks metodas yra geriausias? Užsispyrimas ir alinantis darbas? Lengvabūdiškas lošimas loterijoje? Siūlau puikų metodą: pilstyti vandenį iš vienos stiklinės į kitą. Jei tai gali padėti pasiekti tikslą, tai puikus metodas. Svarbu ne kaip, o kokia sėkmė. Jei padeda priklijuotas lapelis, tai puikus metodas.

Turiu draugę, kuri pati ilgai mokėsi kvėpuoti (rebreathing). Dabar to moko kitus. Jei kam reikia kontaktų, parašykit į komentarus, atsiųsiu į emailą. Ji labai tiki tuo, ką daro, ir manau būtent jos tikėjimas jai suteikia stiprybės pasiekti tikslą. Ar gali kvėpavimas padėti? Gali, jei to nori. Na bent netrukdo, tikrai.

Žmonės nusiperka pinigų medį ir pasistato ant palangės. Kilnoja vazoną iš vieno kambario į kitą, kol nepradeda sektis. Kiti turi raudonas pinigines, kad pinigai patys į kišenę šoktų. Pati nešioju skarabėjų ant kaklo, man jis tiesiog labai gražus. Bet yra kas tiki, jog jis pildo norus. Jei nuo pakabuko norai pradės pildytis, aš – už. Ar tai lengvabūdiška? Koks skirtumas, jei tai malonu ir jautiesi saugesnis, kad turi užnugarį?

Jei sudužus vazonui kyla mintys, kad nebesiseks, tuomet tai prastas metodas. Tačiau jei tikėjimas, kad ir vazono stiprybe, padeda uždirbti pinigų, sutarti šeimoje ar pasiekti savo tikslų, kodėl gi ne. Tegu tik vazonas ar pakabukas netampa svarbesnis už tikslą. Juk esmė tame, kad nori, jog sektųsi. Strimgalviais visi pirkti raudonų vazonų! Kuo didesnių :]

PS: nuotrauka pasiskolinta iš čia.

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Paskutines porą savaičių važinėdama mieste vis sutinku smart’ą išpuoštą spermatozoidais. Paskui netyčia aptikau A.Karaliaus berods vis dar būsimos knygos aprašymą, kurios viršelį puošė tas pats motyvas.

Ir štai čia ateina palaiminga mintis. Iš kur atsiranda vaikai? Jei pažvelgti į esmę, tai vaikas atsiranda iš dviejų: spermatozoido ir kiaušialąstės. Su pastarąja viskas aišku. Ji yra arba jos nėra, bet ji visada viena. Smagu, kad bent ji be konkurencijos.  Judriems „buožgalviukams“ tenka konkuruoti. Kuris iš jų bus sėkmingiausias, tas ir uždegs gyvybę.

Išvada: kiekvienas mūsų atsiradom iš laimėjimo. Kiekvieno mūsų gyvybė įsižiebė iš pergalės.

Labai greitai aplinka sulaužo sparnus. Užkrauna krūvas kompleksų ir problemų. Nenupulk. Tu nesugebėsi. Tu vėl purvinas. Tu visada… Tu niekada… Ar kada nors galvoji apie kitus? Viskas tik dėl Tavęs.

Tačiau juk tarp pažįstamų yra žmonių, kuriems sekasi. Jiems nereikia stengtis. Jiems nereikia persidirbti. Jie neturi kompleksų, bent tokių, kuriuos būtų paprasta pastebėti. Jiems viskas krenta į rankas iš dangaus. Manau, jie tiesiog prisimena, kad yra laimėtojai. Laimėtojai be konkurencijos. Jie gyvena savo laimėjimu.

O kur nukreiptos daugumos mintys? Į ką koncentruojamasi? Į problemas ar į jų sprendimą? Į siekiamybę ar vengiamybę?

Meilė sau, sugebėjimas save įvertinti, sugebėjimas nugalėti kompleksus ir iš jų užsiauginti privalumus. Štai į ką reikia orientuotis. Pradėti nuo savęs. Ieškoti teigiamos gyvenimo pusės. Pažinti ją ir mėgautis. Pastebėti pergalę, net jei tai tik kolegos šypsena kylant liftu.  Prisileisti sėkmę, leisti jai ateiti. Išmokti priimti dovanas. Tiesiog leisti sau būti laimingam.

Kas juokingiausia, dauguma saviugdos mokytojų vaikystėj ar paauglystėj buvo nemėgstami, kompleksuoti ir apvardžiuojami. Jei išmoko jie, vadinasi gali bet kas. Juk kiekvienas gimė iš pergalės. Tu gimei iš pergalės :]

Šiek tiek apie gyvenimo būdą. Pastaruosius 5-8 metus girdžiu įdomų dalyką. Sako, informacijos yra per daug ir krūviai gerokai per didelį, dėl to vaikai nespėja mokytis ir jiems krenta motyvacija. Bet kiek žinau, esam informacinė visuomenė, tai reiškia mokomės visą gyvenimą.

Ko gero ne visi, bet tam tikras procentas moksleivių absoliučiai didžiąją savo laiko dalį skiria namų darbams, mokymuisi po pamokų, kitai saviugdos veiklai. Kai šiandien jau būdama darbuotoja galiu savęs tobulinimui per dieną skirti bent 2-3 valandas, tai jaučiuos laimėjus loterijoje ir labai norėčiau tam galėti skirti bent 4 valandas. Nepameluosiu, bet mokykloj tam skirdavau bent 6 valandas (vidutiniškai, 16-22 valandos). Buvo laikai, kai studentaujant reikėdavo ir gerokai ilgiau prie mokslų pasėdėti. Kartais savo noru, kartais priverstinai, tačiau tai produktyvus laikas.

Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad kokybės reikalavimas skatina pasitempti, nuolatos save stebėti, mokytis, ugdyti, tobulėti. Jei tikslai pamirštami, tai jie nustoja būti tikslais. Kas toliau, egzistencija? Tuščias laiko stūmimas, kas tik demotyvuoja ir smukdo domėjimąsi gyvenimu, apatija. Todėl sielvartavimas, kad žmonės užversti per dideliais informacijos kiekiais, manau ištikrųjų yra skundas – „Ką man daryti? Nemoku  naudotis tuo, ką turiu“.

Manau, kad tai didelė problema žmonėms, kuriems reikia pereiti iš popierinio laikmečio į elektroninį arba nesugeba analizuoti ir apibendrinti. Mokykloj bandė įpiršti metodą „nuo pradžios iki pabaigos“. Kam skaityti visą knygą, jei man tėra reikalingas vienas skyrius (čia apie ne grožinę literatūrą)? Galbūt visą knygą ir būtų gerai perskaityti, bet jei man to šiandien nereikia, o turiu daugiau dalykų, ką turiu sužinoti šiandien, gal tuomet tuo ir reiktų užsiimti? Štai informacijos kiekis sumažėjo bent 200 puslapių :]

Manau, problema yra ne per dideliuose kiekiuose mokykloje. Palyginus vadovėlius, manieji buvo gerokai storesni ir su mažiau paveikslėlių nei dabartiniai. Prieš porą mėnėsių perskaičiau devintos klasės fizikos vadovėlį. Krūvis mažėja. Knygos mažiau mokslinės, mažiau koncentruotos. Gal tame ir bėda, kad paduodamas konspektas ir norint įsiminti esmę, lieka per mažai ką grynint? Pemažai informacijos, kad ją būtų galima koduojant įsiminti.

Labai norisi visos LT švietimo sistemos paklausti, kada ji paskutinį kartą mokėsi ir laikė egzaminus? Kur dingo klausimai: kaip išmokti greitai skaityti? Kaip greitai išmokti? Kaip įsisavinti? Kaip sudominti? Kaip susidomėti? Ar tikrai žaidimai mokykloje yra naudinga? Žaidimas visų pirma yra pramoga. Darbas suteikia informaciją ir suformuoja įgūdžius. Žaidimas atpalaiduoja atmintį. Leidžia pailsėti prieš naują darbą. Gal dokumentuose tiesiog supainiota kas kada turi būt naudojama? :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.

Pradėjus naują veiklą, ima azartas. Kadangi pradžia, tiek jaudulio. Ar viskas teisingai suprasta? Ar viskas parengta? Kiek viskas kainuos? Ar niekas nepamiršta? Kuo toliau, tuo viskas sukasi greičiau. Pagreitis auga ir baisu, kad tuoj bus nebeįmanoma valdyti eigos. Manau, taip dažnai nutinka, kai pradedama nauja nepažįstama veikla.

Pradžioj visko norisi, viskas įdomu. Ieškai, dėliojies, svarstai. Apsisprendi. Pradedi ir tada atsiranda viduj kirbesys – ar tikrai verta? o kam man tie rūpesčiai?Ar tikrai man to reikia?

Kiek sutikau literatūroj, tai vadinama proto kalėjimu. Žmogus labai stipriai laikosi tradicijų ir nenori keistis. Kiekvienas pasikeitimas susiduria su stipriu pasipriešinimu. Tačiau atsilaikiusi naujovė, tampa kasdienybe, o tai reiškia – tampa priimtina. Juk kažkada ir dantų valymas buvo naujovė, o dabar…. Kuo daugiau kartų ši riba yra peržengiama, tuo daugiau situacijų tampa pažįstamos. Štai kodėl vadovai, užsiimantys verslu ne vieną dešimtį metų, taip lengvai dėliojasi verslo planus. Jiems situacijos pažįstamos, labai daug informacijos triukšmo yra atmetama, nes jie jau buvo tose situacijose. Jie turi daugiau erdvės mąstymui apie verslo plėjimą nei pradedantys. Juk pastarieji dar turi išmokti organizuoti veiklą procedūriškai (įmonės steigimas, organizacijos valdymo pagrindai, buhalterijos pagrindai ir pan).

Todėl manau,  sugebėjimas atrasti valdymo pultą ir išmokti juo naudotis, viena iš svarbiausių pamokų savęs pažinime ir ugdyme. Tai kartu ir sugebėjimas valdyti save. Nesileisti mėtomam vėjo į visas puses, o kryptingai siekti savo tikslų, išnaudoti galimybes ir nukreipti jas savo tikslams įgyvendinti.

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ieškojau praktinių patarimų kaip mokytis greičiau, kaip tapti ypač kūribingu. Po visos dienos ieškojimų turiu pastebėti, kad beveik visi siūlo tą patį.

Pateikiu santrauką:

1. Išmok atskirti reikalingą informaciją nuo neesminės.

2. Galvoti apie save kaip apie genijų ir nuolatos stengtis juo būti.

3. Reikalauti iš savęs daugiau nei iš kitų.

4. Suvokti, kad pasiekimams nėra ribų ir visada galima sužinoti daugiau.

5. Klasikinis švietimas žlugdo kuriamąją galią.

6. Išsaugok kilusias idėjas net jei dabar jos atrado beprasmės. T.y., neleisk joms pasimesti tarp minčių. Tam puikiai tiktų užrašų knygutė ar pan.

7. Klausk. Kiekvienas klausimas kelia dar daugiau klausimų, todėl kiekvienas jų žadina vis daugiau idėjų.

8. Nuolatos mokytis. Ieškoti, tobulėti. Būk atviras naujovėms.

9. Naudokis abiem smegenų pusrutuliais, logika ir menu, vienu metu.

10. Išplėsk akiratį, išplėsk pasaulio ribas. Pakeisk savo kasdienį laikraštį. Jei esi bankininkas lankyk šokių pamokas… Įsigilink į tai, apie ką žinai labai nedaug. Pasuk nauju keliu važiuodamas iš darbo namo…

Beieškodama, atradau įdomų dalyką: beveik visi savo straipsniuose paminėjo Einšteiną ar bent įsidėjo jo nuotrauką :]

Atsakymas gali keistis priklausomai nuo dienos, metų, aplinkybių, smulkmenų…. Bet klausimas visada išliks svarbus.
Atsakymai priklauso ir nuo žinių bagažo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir klausimų.

Čia turėčiau padėkoti savo mokytojui Romualdui Vaitulioniui. Jis išmokė svarbiausių dalykų –  mąstyti ir pasitikėti savimi. Iš jo ir sužinojau šią puikią schemą. Jei apskritimas yra žinojimas, tuomet ties jo riba atsiranda klausimai, ko dar nežinai. Kuo daugiau žinai, tuo  daugiau klausimų. Kuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau atsakymų ieškai. O tuomet atitinkamai žinojimas plečiasi ir pasaka be galo…

Sugebėti užduoti sau reikiamą klausimą, vadinasi koncentruoti save į tikslą. Rasti būdą, kaip jį pasiekti, realizuoti save. Kartais reikia tiesiog sustoti ir permąstyti viską iš naujo. Susidėlioti prioritetus iš naujo. Perbėgus akim per praėjusių metų tikslų sąrašą, matau, jog didžioji dalis buvo įvykdyta, o ne tokie svarbūs tikslai atsidėjo šiems metams. Tai buvo pasirinkta tikslingai. Už tai dabar sudėliojus pliusus ties atliktais darbais, užplūsta pasitenkinimo jausmas. Šitie klausimai jau atsakyti.

Bėgu per pavojų sąrašą ir sužinau, kad iš jų realus tik vienas. Jų sąraše 8. Kas būtų buvę, jei būčiau sąrašo neperrašius ištisus metus. Vis dar bijočiau, to kas nebaisu?

Vienas iš didžiausių gyvenimo pasiekimų – daryti, ką nori. Tai ne tik mėgstamas darbas ar nuosavas verslas, bet ir žmonės, su kuriais bendrauji, spektakliai, kuriuose lankais, knygos, kurias skaitai. Kai pareiga tampa malonumu.

Ar tai imanoma 100procentų ?Abejoju.  Bet suvokimas, kad artėji siekiamybės link, gerokai kelia nuotaiką. Buvau užsukus į laimingi.lt. Ten tokią įdomią mintį perskaičiau. Bandysiu perfrazuoti. Kiekvienas renkasi sau gyvenimą. Vieni gyvena savo, kiti – svetimą. Jei leidžiam aplinkai vadovaut savo gyvenimui, tuomet ir gyvenam svetimą gyvenimą.  Ten idėtas puikus palyginimas: gyvenimas tai švediškas stalas. Ką pats įsidėsi, tą ir turėsi. Juk visada galima rinktis pagal savo skonį, o kartais pažiūrėt ką kiti valgo ir paragaut. Svarbiausia nepradėt valgyti tik tai, ką valgo kiti.

Kita vertus, jei žmogus elgiasi tik taip, kaip nori, jam labai lengva pamiršti kitus. Kalbu apie draugiškumą, užuojautą, teisingumą. Kiek teko domėtis asmenybėmis, tiek geros, tiek blogos (čia iš pasaulinės istorijos) turėjo susikūrusios savo asmenines taisykles (principus?). Tie, kur pripažįstami geraisiais, dažniausiai patys laikėsi taisyklių, o blogieji – primesdavo savo taisykles kitiems. Kas keisčiausia patys, mano manymu, geriausi, savo vertybių laikėsi jų neproteguodami kitiems, sutelkdami dėmesų ne į aiškinimą, kitų asmenų keitimą, bet į save patį. Nors….. Bufett’as atskaitė moralą Geitsui, kad šis per mažai aukoja labdarai… Tai net nežinau. Manau, bet kuriuo atveju vadyti savo gyvenimą, nustoti būti inertišku yra vertybė.

Stengiuos. Mastau. Laiks nuo laiko sustoju ir labai atidžiai peržiūriu savo lėkštę, ko ten prisikroviau. Smagu, kad kai ką galima tiesiog iš jos išimti ir pasikeisti :]

Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.

Norėdama tuo įsitikinti, nusprendžiau padaryti bandymą. Kiekvieną kartą, kai pastebiu, jog sakau NE dar neišgirdus atsakymo, privalau klausti ir sužinoti realų atsakymą. Ką Jūs manot? Dar nė karto negavau atsakymo NE :]

Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip SENUKAI grąžino man pinigėlius už prekes. Jos jau buvo išpakuotos ir tikrai neatrodė kaip naujos prekės. Parduotuvėj stengčiausi surasti kitas prekes. Senukai vis tiek priėmė. Jei būčiau klausiusi savęs, būčiau praradus 500lt. Tai labai konkretus rezultatas.

Pirkom orkaitę. Ieškojom parduotuvėse. Mūsų išsirinkto modelio kaina svyravo 1600-1350Lt. Tada pradėjom žiūrėti e-parduotuvėse. Ten kaina nusileido 1099-1300Lt. Vyras pasiūlė parašyt laišką į e-parduotuves, kad parduotų už 1050Lt. Maniau, kad tikrai nepavyks ir tai tik laiko gaišimas. Ką Jūs manot, e-parduotuvė, kuri siūlė pirkti už 1300Lt nuleido iki 1050Lt ir dar atvežė nemokamai į namus. Sutaupėm tik 55Lt (palyginus su pigiause kaina + atvežimo 5Lt), bet tai vis tiek į kišenę. Bus galima interneto mėnesio sąskaitą susimokėt :]

Dirbu VVS kūrimo srityje. Ir su komanda turėjom sugalvoję sprendimą, kuris lyg ir naudingas klientams, bet dar naudingesnis mums patiems. Sprendimas stipriai palengvintų mūsų VVS kodą. Vieno telefoninio pokalbio metu su klientu netyčia pakrypo pokalbis ir paaiškėjo, jog klientams labai reikia mūsų sumanimo. T.y. mes ne tik sutvarkysim savo VVS kodą, atliksim refaktoringą, gausim atlygį, bet dar ir klientas gaus papildomos vertės. Visi patenkinti. O būtumėm tiesiog palaidoję stalčiuose ir pamiršę….

Čia tik keli pavyzdžiai. Ko ieškai, tą randi. Tegu kitas pasako NE, nereikia spręst už kitą. Jei nori sėkmės, jos reikia tiesiog siekti :]

Apsipirkimo malonumai. Pati nemėgstu parduotuvių ir jei tik imanoma, stengiuos ten lankytis kuo rečiau. Visgi įrenginėjant namus, nori nenori tenka užsukti  gan dažnai ir Senukai jau tapo beveik antrais namais :]

Šį savaitgalį galų gale nusipirkom užuolaidas. Radom tokias, kokių reikia, jau pasiūtas. Nusipirkom. Kartu pirkom ir karnyzus.  Žodžiu sumokėjom 525Lt. Lyg ir nedaug.

Grįžtam namo, lyginam užuolaidas, vyras sienas grežia. Šypsenos iki ausų. Žinoma, nepagalvojom…. Karnyzų laikikliai per trumpi ir užuolaidos įsiremia į palangę. Vaizdas ne koks. Pinigėlių irgi gaila. O man jau ir užuolaidos nebepatinka…. Na bėgte vėl į parduotuvę. Tokio skersmens lazdoms laikiklių, tvirtinamų prie lubų, nėra ir nebūna. Yra mažesniems, yra didesniems. Šitiems niekaip. Prie sienos tvirtinami yra tik standartiniai.  Ir jų ilgis mums netinka. Lekiam į Ermitažą. Radom kitą variantą. Šikart už viską sumokėjom per pus mažiau. Bet anie 500Lt labai jau brangūs.

Ir ką Jūs manot, nuvažiuojam į Senukus sekmadienį, užeinam į garantinį. Sakom, gražinti norim. Vadybininkė tik čekio paprašė ir grąžino visą sumą.

Kai kažkada grąžinom plyteles Ermitažui, tai labai barėsi. Dėl to stengiamės ten nieko nepirkti. O Senukai mane kiekvieną kartą nustebina. Jei tik reikia, visas prekes atgal priima (reikia čekį turėt ir pan… bet be problemų). Tai ir galvoju – mažu reklama bus :] Juk vis tiek malonu :]

PS: O jei kam reikia kuriantis naujam bute/ name idėjų, pasidairykit. Pati daug nežiūrėjau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo įdomu :]

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…

Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.

Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“.  Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.

Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.

Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.

Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.

Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]

Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?

Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?

Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.

Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?

Kiekvienas koncertas nustebina ir duoda minčių keliauti tolyn. Kiekvienas žanras turi savo stilistiką, atlikimo būdą. Popsas reikalauja nusirengti. Klasika reikalauja itin kokybiškai atlikti kūrinį. Žinau tik vieną žanrą, kuris pulsuotų ypatingai teigiamomis emocijomis. Džiazas.

Kai išmoksti klausytis ir triukšme atrandi muziką, supranti koks tai stiprus žanras. Džiazo net įrašų klausausi iš koncertų. Klausytis radijo stotims nušlifuotas dainas gan nuobodu. Jų niekas dainuodamas nekomentuoja, nesvaido replikų. Jos visada identiškos. Kiekvienas koncertas – nauja išraiška, net ta pati daina kiekvienam koncerte skamba kitaip. Jei augi kartu su muzikantu, kartu su jo muzika, ilgainiui pamatai, kaip jis  subrendo, kaip subrendo daina. Graikai Antikoje sakydavo, kad skulptūra yra įkalinta akmenyje ir skulptoriaus darbas yra ją išlaisvinti. Džiazo atlikėjas išmoksta išlaisvinti dainą. Labai gera būt kartu ieškojimo kely.

Jei ant scenos liūdna, tai ne džiazas. Gal avangardas, bet ne džiazas. Ant scenos turi vykti žaidimas, pasitenkinimas kiekviena išgrota nata. Džiaugsmas kolega. Džiaugsmas instrumento galimybėmis. Turi būti tikras profesionalas, kad sugebėtum groti galvodamas ne apie atlikimo techniką, bet prasmę, tikslą. Nardyti muzikoje. Džiaze nėra klaidų, tai startas naujai puikiai improvizacijai. Startas naujo skambesio paieškai.

Nesugalvoju, kaip visatai sukelti į kasdienybę. Išmesti bereikalingą nerimą dėl neprasmingų dalykų, išmesti tuščias dvejones ir rasti tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Galų gale juk už lango po truputi, bet pasirodo pavasaris. Vakar jau jį sutikau :]