Urbokida

Ir vėl W.Buffett’as pasirodo visam gražume (skaityti vz.lt).  Labai dažnai, užsiminus apie Warren’ą, išgirstu atsakymą – tai senas šykštuolis su 100$ kostiumu ir 10$ batais. Kiek kainuoja jo kostiumas – nežinau. Nelabai man ir įdomu, jo kostiumo tikrai nenešiosiu.

Mane žavi tai, kad šis „šykštuolis“ nuolatos aukoja, kuria darbo vietas ir būdamas aštuoniasdešimt kelių metų yra aktyvus ir labai daug uždirbantis.  Reiktų patikrinti kiek metų iš eilės jis yra antroj-pirmoj turtingiausių žmonių dešimtuko vietose… Jei jo amžiaus būčiau nors pusę tiek nuovoki (nesvarbu sritis, svarbu veiklos aktyvumas), tai būtų puikus pasiekimas :]

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Vienas iš didžiausių gyvenimo pasiekimų – daryti, ką nori. Tai ne tik mėgstamas darbas ar nuosavas verslas, bet ir žmonės, su kuriais bendrauji, spektakliai, kuriuose lankais, knygos, kurias skaitai. Kai pareiga tampa malonumu.

Ar tai imanoma 100procentų ?Abejoju.  Bet suvokimas, kad artėji siekiamybės link, gerokai kelia nuotaiką. Buvau užsukus į laimingi.lt. Ten tokią įdomią mintį perskaičiau. Bandysiu perfrazuoti. Kiekvienas renkasi sau gyvenimą. Vieni gyvena savo, kiti – svetimą. Jei leidžiam aplinkai vadovaut savo gyvenimui, tuomet ir gyvenam svetimą gyvenimą.  Ten idėtas puikus palyginimas: gyvenimas tai švediškas stalas. Ką pats įsidėsi, tą ir turėsi. Juk visada galima rinktis pagal savo skonį, o kartais pažiūrėt ką kiti valgo ir paragaut. Svarbiausia nepradėt valgyti tik tai, ką valgo kiti.

Kita vertus, jei žmogus elgiasi tik taip, kaip nori, jam labai lengva pamiršti kitus. Kalbu apie draugiškumą, užuojautą, teisingumą. Kiek teko domėtis asmenybėmis, tiek geros, tiek blogos (čia iš pasaulinės istorijos) turėjo susikūrusios savo asmenines taisykles (principus?). Tie, kur pripažįstami geraisiais, dažniausiai patys laikėsi taisyklių, o blogieji – primesdavo savo taisykles kitiems. Kas keisčiausia patys, mano manymu, geriausi, savo vertybių laikėsi jų neproteguodami kitiems, sutelkdami dėmesų ne į aiškinimą, kitų asmenų keitimą, bet į save patį. Nors….. Bufett’as atskaitė moralą Geitsui, kad šis per mažai aukoja labdarai… Tai net nežinau. Manau, bet kuriuo atveju vadyti savo gyvenimą, nustoti būti inertišku yra vertybė.

Stengiuos. Mastau. Laiks nuo laiko sustoju ir labai atidžiai peržiūriu savo lėkštę, ko ten prisikroviau. Smagu, kad kai ką galima tiesiog iš jos išimti ir pasikeisti :]