Urbokida

Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?

Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.

Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena.  Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?

Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…

PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]

…kol neatmuša bet kokio noro gyventi.
Kritika skatina tobulėti. Ji įvardija trūkumus, privalumus. Parodo taškus, kuriuose reiktų tobulėti. Ji – vertingas naujų minčių šaltinis. Tai naujos idėjos, savęs per išraišką suvokimas.

Kita vertus, būtų smagu, kad kritika prie žemės nepritrėkštų. Paskutiniu metu pastebiu, jog vis daugiau žmonių linkę pastebėti tik juodąją gyvenimo pusę. Ko ieškai, tą randi. Ši frazė turėtų būti jau atsibodusi nuolatiniams skaitytojams, tačiau tai tiesa. Jei nuolatos kryptingai ieškoti trūkumų, tuomet tiesiog nebeliks laiko pastebėti privalumus.

Nesvarbu, kas vyksta Lietuvoje, tai yra lydima komentarų, juodinančių bet kokią veiklos apraišką. Išvis neįsivaizduoju kaip pradėti veiklą Lietuvoje. Reikia būti tiek stipriu žmogum, kad sugebėti nereaguoti į purvą ir juodas emocijas iš aplinkos. Aplinkos, kuri turėtų būti vartotoju. Kalbu ne tik apie naujus prekybos centrus, bet apie meną. Juk žiūrovas (skaitovas ir kita) yra meno vartotojas. Lygiai tas pats su architektūra, verslo paslaugomis. Viskuo.

Sveikas protas, objektyvus vertinimas yra labai gerai. Labai šaunu mokėti neidealizuoti. Nesuprantu, kam reikia viską maišyti su purvais? Pakelkim akis, pavasaris. Įsileiskim jį. Pastebėkim, tai kas yra gražu. Mano kiemo žalia veja nutūpta kirų. Kai įvažiuoju automobiliu į kiemą, jie pakyla tarsi milžiniška balta banga. Kiekvieną kartą jaučiuos kaip pajūryje. Tai smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti. Pirmyn, leiskim sau tokią prabangą.

Gėris, džiaugsmas skatina augti, atveria žmogų naujoms idėjoms. Įsileiskim, pamatykim, tapkim turtingesni ir pinigais, ir vidum. Juodindami kitą ir patys nekylam, ir kitam neleidžiam, o galėtumėm rasti naudos sau tarp eilučių. Jei gaila kitam, tai nesidalinkim, bet ribodami kitą, ištikrųjų tik stabdom save. Nejaugi norim įstrigti prie žibalinės lempos?

————————–***

Reziumė: Ieškau žmonių, kurie norėtų pastebėti ir rašyti apie tai, kas pasaulyje vyksta gražaus. Ne idealizuoti, tačiau atrasti ir gražąją medalio pusę. Visus besidominčius siūlau siųsti savo straipsnių bandymus ar straipsnius, esė adresu: ideja@dirbusau.lt . Projektas turėtų startuoti šių metų liepos 14 dieną. Tikiuos – anksčiau :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?

Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?

Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.

Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?

„Buvimas socialiai atstumtu leidžia sutelkti dėmesį į tikrai svarbius dalykus, pavyzdžiui, mąstymą ir hakinimą.“ Citata iš vadovėlio: Kaip tapti hakeriu.

Tiems, kam informatika nėra pats įdomiausias mokslas, galima paskutinio žodžio neskaityti :] Frazė  dėl to nepraranda savo vertės.

Būt smagu, jei žmogus dar būdamas neatstumtas išmoktų apsidairyt aplinkui.

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]