Urbokida

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Šaunuolis dėdė! G.Steponavičius žada padengti studijų paskolų palūkanas, viršyjančias 5 procentus.  Tai fantazija, tai šaunuolis. Ar jam viskas gerai? Gal persikaitino per atostogas? Niekas artimiau nebendraujat? Žmogui gal pagalbos reik?

Klausimėliai pamąstymui: ar bet kas, kas pasiims paskolą, galės gauti kompensaciją? Bet kokia valiuta pasiėmus paskolą valstybė kompensuos? Ta prasme, jei susirasiu pačias brangiausias paskolos galimybes, valstybė vistiek kompensuos? O jei alui išleisiu visą paskolą irgi kompensuos? (paskolos suteikiamos tik studijų kainai), o jei…. Nežinau, rinkimai lyg ir ne kitąmet. Iš kur tokie pažadai? Bet maža ką…

Paskubėjau rašydama. Paskolų nebus galima pravalgyti, vadinasi galima tik apmokėti studijų kainą. Bėda, kad „teisėtų lūkesčių“ nėra. Jei valstybė sugalvojo, kad tie lūkesčiai šiandien yra kitokie, įsipareigojimus galima pakeisti. Kaip yra su tėvystės/ motinystės pašalpomis, pensijomis ir pan. Plačiau apie teisėtų lūkesčių realumą kalba mūsų teisingumo ministras.

Jei valstybė nori padėti bankams išgyventi krizę – smagu, bet kodėl už mano pinigus? Švietimas yra prioritetinė sritis. Vienareikšmiškai. Kita vertus gal reiktų nepriiminėt tokių greitų sprendimų neapsvarsčius situacijos? Jei per savaitę bus priimti pakeitimai, kertu lažybų, jog ir vėl bus pamiršta taisyti klaidas. Kodėl vietoj palūkanų grąžinimo negalima būtų įkurti dalinai apmokamų vietų? Pvz.: valstybė vietoj palūkanų padengimo bankui šiuos pinigus pervestų tiesiai universitetui ir tokiu būdu suteiktų X procentų nuolaidą studijoms tam tikram skaičiui studentų? Jei reikia imti mažesnę sumą, tuomet ir palūkanų mokama mažiau. Tarkim paraiškas pateikia 20 žmonių iš tam tikros studijų programos, iš jų pasižiūrim, kam sunkiausia su pinigais ir suteikiam nuolaidą. Kam neužtenko iš bendros skirtos sumos, teks mokėti visą kainą. Dabartinėj situacijoj, bankas suinteresuotas teikti kuo brangesnes paskolas, nes palūkanas apmokės valstybė…

Su tokia valstybės logika, reiktų būsto paskolas visiems apmokėt. Tokia socialinė akcija: „Sunku pragyvent? Prieš metus pasiėmei milijoninę paskolą beverčiam butui? Nesijaudink :] „. Vyriausybė pensijas sumažins, mamas su vaikais deportuos (nėščias ir vaisingas moteris už tą patį deportuokim, dėl viso pikto), bet už tai sumokam visas palūkanas už visas paskolas. Juk negaila, ne savo pinigus dalinam.

PS: studentai nepykit. Ir aš buvau studentė, ir kruvinom ašarom per sesijas verkiau. Ir be pinigų sėdėjau kol užsidirbti išmokau. Oi, kiek „chalturėlių“ per studijas nudirbta. Ir mokslus baigiau, ir gyvent išmokau. Studentams pinigų man negaila. Atvirkščiai noriu, kad mokyklos ir universitetai žinias duotų, įgūdžius formuotų, o ne dėstytojai lankomumą žymėtų ir iš pageltųsių 20 metų senumo lapų teoriją per paskaitas kaip diktantą skaitytų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juk tiesa :]

Baisu, tik kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Norėtųsi sužinoti į kurią pusę G.Steponavičius traukia? Kur šilčiau?

„Kai kurie kolegos mane atkalbinėjo nuo šios naujovės. Neva geriau tegul valdininkai naršo internete ir būna darbo vietose negu trinasi koridoriuose. Bet manau, kad sumanymas turėtų pasiteisinti“, – sako Kauno meras.

Čia A.Kupčinskas pasakoja apie naujos programos, kuri užduoda klausimą „Ar jūsų darbui tikrai reikalinga ši interneto svetainė?“ įdiegimą Kauno savivaldybės kompiuteriuose.

Ir aš galvoju – gerai, kad vyriausybė sugalvojo socialines išmokas pjauti… Juk pensininkams nereikia trintis po koridorius ir internete „brausinti“, kam jiems pinigai? Nuo jų ir pjaukim :] Negi atleisi valdininką? Jį ir taip skriaudžia, neleidžia internete darbo metu straipsnių skaityti…

Šaltinis: VŽ.

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Kiekvieną rytą ateinu ir vis pradedu rašyt po straipsnį, tada permetu akim juodraštį ir galvoju – kam dar vienas pykčio laiškas.

Todėl manau, kad verta pasiimti kūrybinių atostogų ir pora savaičių pailsėti (nežinau ar gausis), bet juk norai įsuka pasaulį :] Todėl visiems, kas turi konkrečių argumentų ir sprendimų pasiūlymų, linkiu sėkmės ir kiek galėsiu, būtinai, prisidėsiu.

Tik norėčiau pasiūlyt vieną idėją: nekovokim prieš, palaikykim už. Jei nepatinka politikas, palaikykim jo oponentą. Jei nepatinka sprendimas, palaikykim kitą galimybę. Nukreipkim energiją ne į trūkumų ieškojimą, o racionalių sprendimų siūlymą, ieškojimą, priėmimą.

Pabaigai :]

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.

Visi žinom, kad krizė, ir jei ne patys tai bent pažįstami liko be darbo. Tai papasakosiu kaip mūsų vyriausybė taupo pinigus, padeda bedarbiams ir kaip jiems dar reikia mažinti išmokas.

Pirmiausia tampi bedarbiu, sužinai šitą malonumą iš darbdavio. Kokie jau ten santykiai susiklostė, manau, labai priklauso nuo abiejų pusių. Susitvarkai reikalus darbovietėj ir kitą dieną iš paties ryto pasipuošęs ir laimingas trauki į darbo biržą. Vistik įstaiga įkurta žmogui padėti, suinteresuota kuo greičiau įdarbinti, kad nebūtų švaistomi pinigėliai iš biudžeto.

Ateini ir sužinai, kad darbo birža nepriklauso E.valdžios sistemai. Vadinasi jokio bendravimo internetu, viskas tet-a-tet. Pateiki darbo sutartį, kurioje parašyta kokios išeitinės buvo sumokėtos, pagal kokį įstatymą atleistas ir kuri paskutinė Tavo darbo diena. Tada sužinai, kad čia ne dokumentas (oho!). Darbdavys pasirodo turėjo užpildyti kažkokią XXX formą. Įsiregistruoji darbo biržoj, bet dar ne kaip bedarbis, o kaip tuoj neteksiantis darbo. Keliauji pas darbdavį. Jei skyrybos nebuvo iš gražiausių, tai išvis ne į temą pas jį rodytis…. Na, bet ką padarysi. Susitvarkai. Kitą dieną vėl į darbo biržą. Kodėl kitą dieną? Nes tą pačią nebespėsi. Darbo birža yra biudžetinė įstaiga, per didelis greitis gali sudaryti įspūdį, kad kiti per lėtai dirba.

Galų gale užsiregistruoji, kad esi bedarbis. Nuostabu, nuo šiandien pradės skaičiuoti išmoką. Jei buvai nors kiek kvalifikuotas darbuotojas ir gavai algą didesnę nei minimumas, tai gauni išmokos maksimumą 1040Lt. Iš karto sužinai, koks esi niekam tikęs, kad tiek daug uždirbai, nes dabar reikės mokėti didelę išmoką. Kažkodėl Tavo minčių apie tai, kiek metų mokėjai mokesčius, niekas nesiklauso. Tada siunčia į kitą kabinetą. Ten išrašo knygutę. Joje vardas pavardė ir parašas, data, kada turėsi ateiti vėl. Dar privalai ateiti į valandos paskaitą, kurioje papasakoja, kad esi bedarbis ir darbo birža Tau labai padės.

Tai štai, tada kas mėnesį eini į darbo biržą. Ten nepriklausomai nuo Tau paskirto laiko bent valandą lauki kol Tave priims. Jei neateini, iš Tavęs atima išmoką. Jei ateini, klausia gal kartais buvai kokiam darbo pokalbį. Pasakai kur buvai.  Moteriškė apie kiekvieną darbo pokalbį parašo trumpą rašinėlį, atspausdina, duoda pasirašyti ir įsega į segtuvą.

Rašyčiau dar, bet atsibodo…. Kodėl negali Sodra pranešti darbo biržai apie tai, kad žmogus atleistas? Kodėl Darbo birža nebendrauja su VMI ir nežino, ar žmogus gauna atlygį pagal autorines sutartis? Koks skirtumas kokioj formoj surašyti duomenys, jei jie įvardinti aiškiai ir tiksliai? Anspaudas juk tas pats ant abiejų dokumentų. Kodėl darbo birža vis dar nėra prijungta prie E.valdžios ir negalima pateikti prašymo išmokai per ten? Gal tegu darbo birža būna pagalbininkė žmonėms, kurie nesugeba naudotis internetu? Ateini, sakai, kad nesugebu ir pamokina, kartu užregistruoja ir t.t. Kodėl darbo birža nėra ta sistema, kurioje kiekvienas darbdavys suinteresuotas paskelbti savo darbuotojo paieškos skelbimą? Kodėl tai nėra lankomiausias darbo paieškos puslapis? Kokia prasmė popieriukų spausdinimo, kad buvai darbo pokalbiuose? Gal statistiką iš segtuvų su kalkuliatorium skaičiuoja, į kiek pokalbių reikia nueiti, kad darbą gautum? O gal tiesiog labai naudinga turėti milžinišką aparatą, kuris pats sau prigalvoja funkcijų, nors realiai jos tik trukdo kitiems gyventi? Man įtarimas kyla, kad tokių institucijų ne viena ir ne dvi.

Kubiliau, nežinau kaip Tau sumažinti biudžetą. Ko gero ir vėl teks kelti mokesčius, mažinti išmokas. Paskaičiuokim, ką turim piniginėj. Dar turim, vadinasi galim ir atiduoti :]

Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.

O kaip su bankais? Ar skatinti žmogų skolintis yra gerai ar blogai? Beveik kiekvienas atsakys, kad ši pasaulinė krizė buvo sukelta JAV, nes ten bankai dalino paskolas bet kam.

Ir šiandien sulaukiu skambučio iš banko.

Bankas: Gal Jums reikia pinigų?

Atsakau: Ta prasme, paskolos?

Bankas: Taip. Suma iki 8000Lt.

Atsakau:  Nereikia, bet norėčiau sužinot sąlygas.

Bankas: Paimat vartojamąjį 8000Lt kreditą trims metams, palūkanos būtų apie 19,9% ir vargo nematot.

Atsakau: Ačiū, bet kad man nelabai reikia.

Bankas:  Tai Jūs imkit mažesnę sumą, na gal 6000Lt atostogoms.

Atsakau: Nenoriu skolintis, man nereikia.

Bankas: Tai imkit dar mažiau, imkit 1000Lt. Žiūrėkit ir įmoka bus dar mažesnė….. Apsimoka!

Kredito žinoma neėmiau, bet pagalvojau. Bankas iki birželio X dienos netikrins mano finansinės padėties, bet siūlys būtinai pasiimti kreditą. Darbdaviai siūlo apriboti greituosius kreditus, kad žmonės neprasiskolintų. Bankai pritaria, kad reikalinga kontrolė, jog reikia tikrinti rizikas, tačiau patys dar įkyriau savo įsipareigojimus siūlo.

Sakau, gal kokiai institucijai pranešti reikia?

Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.

Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.

Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.

Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!

Verta užsirašyti ir po metų kitų priminti Algirdui Karaliui 2009 balandžio 29 dieną ištartus žodžius, cituoju:

„Pasibaigus šiai krizei

80% Lietuvos žmonių gyvens prasčiau negu prieš krizę;

17% Lietuvos žmonių gyvens panašiai kaip ir prieš krizę;

3% Lietuvos žmonių bus laimėtojai.“

Vakar buvau nemokamam seminare, kuris realiai yra reklaminis ir skirtas pareklamuoti gegužės 1-2 dienomis vyksiantį seminarą. Iš tikrųjų mačiau Algirdą pirmą kartą. Buvau prisiklausiusi būtų ir nebūtų dalykų apie jį. Kad hipnozės meistras, kad vulgarus, kad sugebėjo užsidirbti milijoną per metus dirbdamas kitiems ir … be galo. Pamačius nuomonė – gera :]

Ištisai nepapasakosiu, bet trumpai:

1. Visiems žinomos tiesos, kurias kažkodėl supranta ne visi. Algirdas buvo Maximos parduotuvėj kai buvo Apsipirkimų naktis – 40% nuolaida visoms ne maisto prekėms. Sako, klausiu moteriškės, kam ji tiek daug perka. Ji atsako, aš sutaupiau 4000Lt. Algirdas klausia – o kiek išleidot? Atsako: 12 000Lt. Juokinga, bet pro ašaras. Algirdas klausia auditorijos: O kam jai tualetinio popieriaus už 8000Lt? Ką ji valgys po metų kai krizė įsivažiuos? Gal geriau neišleisti?

2. Visa aplinka stengiasi sugniuždyti. Žiniasklaida nieko daugiau neskelbia: Jūs bejėgiai, Jums nesigaus, Jūs mirštat, Jūs paralyžiuoti. Netiesa. Kas mes esam? Mes esam tie, kurie patys priima sprendimus. Nori išgyventi – išgyvenk. Kuo daugiau dirbsi, kuo daugiau ieškosi, tuo daugiau bus progų sėkmei ateiti pas Tave. Juk sėkmingiausi žmonės per savo gyvenimą išgyvena daug daugiau krizių nei kiti. Atitinkamai šie žmonės yra daug labiau pasirengę išgyventi krizes.

3. Ciklas. Kaip pasitinkam ir išgyvenam krizę? Seka maždaug tokia:

Atkaklumas (viskas bus gerai) → Šokas (kaip tai galėjo atsitikti?) → Pyktis  (kodėl tai atsitiko man?) → Derybos (po pykčio stadijos dažniausiai būna per vėlu) → Depresija (aš nieko nesugebu) → Apatija (aš nieko nenoriu) → Susitaikymas (prisitaikau prie to, ką turiu) → Eksperimentai (išgyvenimo paieškos) → Atradimai (naujų būdų, veiklų, tikslų atradimas) → Integracija (džiaugsmas naujuoju gyvenimu).

4. Kaip savo atkaklumą atblokuoti?

Pirma STOP. Atėjo bloga mintis. STOP. Gana baimių. Reikia ne bijoti, bet ieškoti atsakymų kaip spręsti problemas. Esmė nesileisti būti paralyžiuotam baimės.

Antra Pakeisk. Pakeisk blogas mintis teigiamomis. Padaryk, ką nors kvailo, kad organizmas nukreiptų mintis į save patį, o ne į baimę. Kam netinka šokis Arkikatedros aikštėj, galima tiesiog pasileisti muziką visu garsu. Kiekvienam pagal skonį, bet turi būti pakankamai stipru, kad nukreipti dėmesį nuo blogų minčių į teigiamas.

Trečia Priminimai. Pasistenk, kad visas pasaulis Tau signalizuotų: Tu šaunus, Tu laukiamas, Tau sekasi, Tu sugebėsi. Tai realizuoti galima nuo geltono lapelio ant monitoriaus iki vyro rytinio pabučiavimo… Tegu fantazija liejasi laisvai :]

Ketvirta Fokusuoti. Nuolatos galvoti – KO TU NORI? Mesti pašalines bereikalingas mintis ir galvoti – KO TU NORI?. Gana skaityti beverčius straipsnius, daryk. Trūksta motyvacijos, ieškok, kas motyvuotų. Jau užsimotyvavę – siek savo tikslų. Dabar. Einam. Darom. Veikiam. DABAR.

Penkta Mokytis. Nuolatinė treniruotė. Visko galima išmokti iš karto. Jei nori, galima viskas. Ne kiti, ne kitaip, ne ką pagalvos. Koks skirtumas, ką gali kiti? Svarbu, ką gali pats. Svarbu, koks esi pats. Svarbu, kas aš esu.

5. Vienintelė problema, kuri trukdo siekti tikslų yra įsitikinimas. Galvoji, kad nesugebėsi? Tikrai nesugebėsi. Galvoji, kad nepavyks? Žinoma, kad nepavyks. Juk Tu to nori. Bet jei galvoji, kad pavyks, tai ir pavyks. Kas kada nors mokėsi vairuoti, spėju 95% pradedančiųjų pirmą kartą pajudėjus buvo be proto baisu ir vienintelė mintis buvo – aš nesugebėsiu. Bet juk vairuojam :] Tai toks stiprus malonumas – vairuoti, jausti, kaip automobilis paklūsta ir šauniai laviruoja pagal Tavo komandas. Pirmyn.

Mini nusivylimai: pastaba tiems, kurie eis į mokamą seminarą. Laikausi nuomonės, kad lektorius turi kelti publiką iki savęs, bet ne iki jos leistis. Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau „chaliava“, „čmo“, „chrenova““ ir etc neatrodo vertingi žodžiai. Atitinkamai ir Algirdui padėjusi ir trumpai pasirodžiusi jo pagalbininkė Inga Krukauskienė (verslininkė, motyvatorė, rašytoja) manau, kad veltui eikvojo laiką, nes didžiausia laiko dalis buvo skirta ne auditorijai, bet savęs iškėlimui. Lygiai taip buvo keista iš jos išgirsti:  svarbu kovoti ir siekti tikslų; verta net sukelti sau krizes, kad paskui iš jų vėl pakilti stipresniam, o tada įvardinti, jog L.Pinkevičius (RANGA IV) bankrutuoja ir jo sėkmė yra netikra, kad jis nevertas. Manau atvirkščiai, jei jis sugebės išlipti iš krizės ir įsivažiuos iš naujo, jis bus laimėtojas. O kritimai – laikina, juk krizė tai tarpas tarp sėkmingų laikotarpių. PS: prašau atkreipti dėmesį, kad tai asmeninė nuomonė, kuri gali nesutampti su Jūsų nuomone :]

Labai gera buvo išgirsti patvirtinimą: krizė yra vitaminai ateičiai. Krizė yra šansas konkurencijai su tais, kurie prieš krizę buvo labai dideli. Dabar jų tuoj nebeliks. Problema – rytoj netapti vienu iš jų :]

Reziumuoju – amžinojo variklio žmoguje paslaptis yra malonumas. Jei sieki to, kas pačiam yra malonu, tuomet siekti yra lengva. Jei siekimo kelias yra malonus, na tada viskas kaip sviestu patepta :]

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

Vyriausybė sugalvojo duoti verslui pinigų.

Visada palaikau verslą, pati noriu galėti uždirbti. Būtų dar geriau, jei pinigais lytų ir mokesčių mokėti nereiktų. Bet ką darysi :] Kita vertus, jei jau mokesčius moku, tai labai noriu žinoti kaip tie pinigėliai yra panaudojami. Kelis galimus variantus jau esu aprašius.

Labai bijau, kad šitaip bus ir su pinigais, kuriuos vyriausybė „atiduos“ verslui. Gal geriau tegu savivaldybės susimoka už kelių tiesimą? Šilumą? Vandenį ir kitas savo išlaidas? Prasidės dalybos. Jei Jonas gaus, o Petras – ne, tuomet paaiškės, kad Petras labai pyksta. Paduos į teismą. Teismas areštuos sąskaitas kol bus nagrinėjama…. Ir niekas negalės naudotis pinigais, kurie bus tiesiog užšaldyti.

O kaip dėl garantijų? Va žiūrėkit, pirkau butą. Ėmiau paskolą. Liepė padengti bent šimta procentų visos imamos sumos. Padengiau. Investavau į butą. Daviau darbo statybininkams, langininkams, parduotuvės IKi konditerijos skyriui (eidavom ten pusryčių nusipirkt, kol remontavomės), dar ir perkraustymo firmai sumokėjom. Net ir šiukšlynui pinigų davėm, kad buvusių šeimininkų turtą priimtų. Dabar buto vertė padengta gerokai daugiau nei 100proc net ir sprogus NT burbului. Valstybė negarantuoja paskolos nė cento. Verslui garantuoja iki 80 proc.

Labai puiku duoti verslui pinigų, bet visgi gal reiktų skolinti? Ką reiškia, kad 80proc skolos garantuoja valstybė? Tai reiškia, kad bankui tenka tik 20proc. rizikos. Jei verslas žlugtų, valstybė turėtų apmokėti 80procentų įsiskolinimo.  Ar Lietuva tikrai tokia turtinga, kad mėtytųsi šitaip pinigais. Ar mes, kurie mokam mokesčius, tikrai su tuo sutinkam? Ar taip elgtis valstybei yra teisinga?

Smagi idėja: tokius valstybės veiksmus suprantu kaip neatsakomybės skatinimą. Galvokit verslo planą ir pasiimkit tuos 80proc sau :]

PS: fizinis asmuo niekada neturės tokios laisvės, kokia turi juridinis. Svarbi pastaba atmintinėje ;]

Važiuodama į darbą per radiją girdėjau pasakišką dalyką. Lietuvių žemdirbiai kurena krosnis ir namus  šildosi grūdais.

Tikrai neapsiklausiau. Sako,  jau ir aukščiausios rūšies grūdais kūrena. O kas daryt? Grūdai už malkas pigesni. Sako anksčiau atiduodavom miškininkams, kad gyvūnus šertų miške per šalčius, tačiau vasarą stirnos pasėlius suėda.

Štai kur žmonės skaičiuot moka. Krizė, kiekvienas sukasi kaip gali. Bet jei be ironijos…. yra kraštų, kur žmonės badauja. Jau ir Lietuvoj girdėt kalbų, kad valgyklose, kur benamiams maistas dalinamas, nebeužtenka lėšų pamaitinti visus norinčius… O grūdai į krosnį byrą.

Gal UNESCO pasiūlyt su mūsų ūkininkais kokį biznį susukt. UNESCO grūdus pasiima, bet malkų pigiai ūkininkams suorganizuoja? Gal kur pasauly yra žmonių, kur malkų per daug turi, bet nėr ką valgyt?

Kai  susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.

Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.

Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.

Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.

Iš gyvenimo

Vyro klausiu:

– Ar ne per daug mes skubam?

Jis atsako:

– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.

Tyčia nedėjau kabučių.

Vakarykštė LRT laida „Teisė žinoti“ kiek šokiravo, lyg ir žinojau, kad situacija yra tokia, bet kažkodėl atrodė, kad bent tiesiai į akis biurokratija nesugebės tokių teiginių išrėžti. Po replikos, kad vadovą, kuris nesugeba sumokėti skolų, bet išmoka premijas, verslas paprasčiausiai atleistų, mūsų finansų ministras puolė gintis: „Valstybė neskolinga niekam.“. Ar savivaldybė į valstybės sąvoką įeina? Tai gal tegu ministras pasidomi bent Vilniaus savivaldybės skolomis už šildymą…..

Kaip šiandiena gyvena verslas? Vieni normaliai. Čia aš ne apie augimą. Jie turi labai sumažėjusių užsakymų, bet turi ir gal net pusei metų. Tikėsimės užsakovai iki to laiko išliks mokūs. Kiti gyvena nelabai gerai. Atleidžia žmones, mažina atlyginimus. Vis dar gyvena. Treti išvis nesijaudina ir skelbia bankrotus. Vieni iš reikalo, kiti nes taip naudingiau. Bet visi kažkaip sukasi.

Ką daro biudžetininkai? Jie irgi taupo ar bent stengiasi sutaupyti. Pažįstamas dirba vyr. specialistu, kur tiksliai nesakysiu. To departamento skyrius turi 7 naujus automobilius. Vairuotojo pažymėjimus turi 2 žmonės skyriuje. Likę net nenori jų įsigyti, o ir vairuotojo priimti nežada. Nėra nei už ką, nei dėl ko.  Kiek pamenu kiekvienas automobilis Lietuvoje privalo būti draustas. Civilinį draudimą galima kuriam laikui sustabdyti, bet tai vis tiek kainuoja. Kadangi automobiliai nauji, jie ko gero ir kasko apdrausti. Ir šiaip automobilis sensta net stovėdamas. Ar čia taupymas? Parduoti, išnuomoti – tokių idėjų nekyla?

Darbo biržoj naujai registruotam asmeniui duoda knygelę, t.y. tokį kieto popieriaus A5 formato lapelį. Jis per pusę lenkiamas kaip atvirutė. Kai užsakinėjo spaustuvėj, tai ta įlenkimo linija kainavo, storesnis popierius kainavo, atvežimas kainavo. Prekė kainuoja.  Tai jei žmogus registruojasi kaip dirbantis, jam tokią knygutę išduoda su X darbutojo duomenis (kontaktais ir pan). O jei vėliau tas pats žmogus ateina  pranešti, kad yra bedarbis, jo senosios knygutės turinys perrašomas į kitą knygutę, tik nurodomas naujas atsakingas Y darbutojas ir senoji knygelė suplėšoma. Paskaičiuokit kiek per dieną į darbo biržą ateina žmonių….. Ar čia būdas sutaupyti? Kam tokia darbo birža kaip šiandien yra reikalinga? Ji neatlieka savo funkcijų ir kas baisiausia – nenori keistis. Gal užtektų parašyt pavardę ir laiką ant paprasto lapelio, bet geriau susikurti normalų internetinį puslapį su prisijungimu? Kodėl negalima darbo biržoje registruotis taip kaip deklaruoti VMI? Kas nemoka naudotis kompiuteriu, tas ateis ir salėj su moteriškėm pasikalbės. Gal geriau tegu darbo birža tokių dalykų išmokina, o ne veda 2 valandų kursus apie tai kas yra bedarbis….. Kažkodėl manau, kad ten atėję žmonės ir taip jau žino.

Jei kam neteko išregistruot ne save iš gyvenamųjų patalpų, galiu papasakoti kaip vyksta proccesas. Elektroniniu būdu negalima. Turi atvažiuoti. Atvažiuoji, tada labai ilgai lauki kol priims (kai paskui pati pradėjau pildyti formas, supratau kodėl). Galų gale priima. Duoda užpildyti formas. Kadangi savininkai esam du, tai pildyt ir atvažiuot irgi reikia abiem. Formas skaitėm ir kartu, ir po vieną, ir su darbuotoja. Šiaip ne taip užpildėm. Labai keista, bet aukštojo išsilavinimo neužteko, kad suvokti kaip užpildyti blankus. Toks įspūdis, kad blankai kurti japoniškai, o paskui google išversti. Pabaigėm, darbuotoja užregistravo prašymus ir praneša: „Neišsigąskit, Jūsų adresu ateis keli laiškai žmonėms, kurie dabar yra išregistruojami, nes pagal įstatymą, mes juos turim informuoti. Vėliau Jūs gausit atsakymą, kad šie žmonės buvo išregistruoti. Procesas trunka apie mėnesį.“ Ta prasme išregistruojam 3 žmones ir gausim 5 laiškus, nes nėra galimybės du žmones gyvenančius ir deklaruojančius savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute informuoti vienu laišku net jų prašymu.

Tokių pavyzdžių pririnkti galima begales. Tiek kad visas biurokratinis aparatas apsikroves bereikalingom funkcijom, kurios ne tik nepadeda bet dar ir trukdo. Gal pradėti taupyti reiktų nuo čia?

PS:  kol kas dar LRT neįdėjo laidos į arcyhą, tai palieku bendrą nuorodą. Vakarykštė laida puiki (2009-02-26). Verslo pusė taip lengvai ir noriai sprendžia problemas, va tik biurokratams viską labai sudėtinga padaryti. Ieškai problemų? Jas ir rasi.

Galvoju – turiu tris laisvas dienas ir noriu tik tingėti, tai nueisiu į parduotuves apsipirkti. Tarpušventis, žmonės jau pinigėlius bus išleidę ir tikėjaus, kad spūsčių parduotuvėse nebus.

Atvirkščiai :] Krizės nė kvapo. Parduotuvėse išpardavimai, prekių nėra, o žmonių begalė net vidury dienos.

Tiek tų krizių…