Urbokida

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Reziumuoju apklausos rezultatus. Ši apklausa buvo skirta sužinoti pagrindines priežąstis dėl ko nepradedamas verslas.Arba gal patvirtinti anksčiau turėtas mintis …

[poll id=“3″]

Žinoma 40 atsakymų nėra didelė imtis, bet man kažkaip atrodo, jog tai ir yra dažniausiai formuluojamos priežastys, kodėl žmogus nepradeda savo verslo.

Neturiu idėjos…

Ar tikrai neturit nei vienos idėjos verslui, kurią būtų galima realizuoti? Ypač dabar? Krizės metu? Na patarčiau užsiimti verslu, kurio , jeigu ką, būtų lengva atsisakyti, tačiau aš įsitikinus, kad spalį- lapkritį būsim nusileidę jau labai žemai. Jau tuomet daug žmonių bus netekę darbo, išbaigę savo santaupas (tikiuosi, kad jų turi). Ar krisim dar daugiau – nežinau. Bet kažkaip man atrodo, kad kritiniai taškai yra šios vasaros birželis ir ruduo (šildymo sezono pradžia). Kas iš to seka? Darbo jėga labai pigi, perkamoja galia – žema. Išvada: radus, ko žmonės negali atsisakyti, net kai turi ypatingai žemas pajamas, štai ir niša. Be to, sunkmečiu paaštrėja „prabangos“ suvokimas. Prekės, kurias žmonės perka norėdami pasirodyti, kad „gali“. Prašau – kiek erdvės verslui…  Svarbu ne tiek pati idėja, kiek sugebėjimas ją parduoti. Ar MacDonaldas puiki idėja? Sintetinė sriuba? Ekologiški maišeliai? Juk nieko ypatinga, bet turi masinius pirkėjus.

Neturiu tam pinigų…

Žinoma, grynieji – problema, tačiau nebūtina pradėti nuo viešbučių tinklo, galima pradėti nuo apimtimi mažesnių projektų, kurie po truputi įsibėgėdami atneštų pelno. Niekas neatsiranda iš karto. Medžiui reikia laiko užaugti.  Pyragui iškepti.

Kita…

Tiems, kas nori dirbti kitiems, bijo pradėti verslą, nes nepasiseks, ar turi kokių panašių priežasčių, net manau, kad nevertėtų pradėti savo verslo. Jei žmogus bijo dar nepradėjęs, gal tegu pradeda siekti savo tikslų nuo paprastenių dalykų? Padidinti savo metines pajamas, gauti darbą apie kurį svajoja….. Atsisakyti kompleksų ir prdėti džiaugtis gyvenimu.

Moralas

Dvejoti neverta. Reikia aiškiai suformuluoti ir skaičiuoti, aiškintis. Ieškoti ir niekad nesustoti. Pasižiūri – netinka, keliauji toliau. Paskaičiuoji – tinka, pirmyn – darom. Ko gero pradedu moralizuoti savo straipsniuose. Kritikuokit. Labai jautriai reaguoju į kritiką. Tai puiku! Į kiekvieną pastabą stengiuos reaguoti pasitempimu. Visada galima geriau. Jei žmogtus nori, jis nuverčia kalnus ir tokios smulkmenos kaip idėja a pinigai nieko nereiškia. Juk jei negali pats pritraukti žmonių, susirask žmogų, kuris moka :] reikia pinigų, rask tokią idėją, kurią iš Tavęs nupirks už didelius pinigus. Visada yra du pasirinkimai: inkšti, kad viskas yra blogai arba prisiimti atsakomybę ir pradėti veikti, kad sėkmė turėtų šansą ateitį į svečius. Ar gali būti paprasčiau :]

Perskaičiau neįtikėtiną dalyką: verslo tikslas yra ne pelnas, o klientų rato didinimas.  „Pelnas yra tik rezultatas“. Ar taip gali būti?

Ar tikrai yra svarbu, kiek aš turiu klientų, jei iš jų gaunu pelną, kurį vos galiu suvaldyti. Juk su kiekvienu pinigų kiekiu atitinkamai reikia mokėti elgtis. Ir klientus reikia sugebėti aptarnauti. Atitinkamai plėstis kosminiu greičiu irgi nėra gerai, nes personalas gali tapti nevaldomas ir t.t. Skaitant straipsnį peršasi mintis, kad turėdama nuostolingą verslą su 100 000 klientų, turėčiau jaustis gerai.

Dėl ko darbuotojas eina į darbą? Savęs realizacijai? Na jei jis turi pajamas, kurios užtikrina jam tam tikrą tenkinantį pragyvenimo lygį, tuomet tikrai darbas gali lengvai tapti hobiu. Kartais darbas, kuris ir yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, gali tapti hobiu, tačiau iš jo vis tiek uždirbami pinigai. Kai pastarieji baigiasi, baigiasi ir hobiai.

Kodėl tuomet įmonės nesikuria kaip pelno nesiekiančios? Jos skirtos arba hobiui, arba pinigams plauti. Čia jau kiekvienas pats sprendžia, ko nori ir kiek atsakomybės prisiimti žada.

Sutinku, kad įmonė turi savo vertybes, kuriomis vadovaujasi versle. Palyginkit Pizza Jazz ir Čili picą, Sonex ir Alna Intelligence, begalę kitų. Vertybės kuria įmonės patrauklumą ir padeda pasiekti pelną, bet jos nėra tikslas.

O gal puiki komanda yra tikslas? Tuomet mano dabartinė darbovietė turėtų likviduotis, ji jau pasiekė savo tikslą. Čia dirba puiki ir labai stipri komanda. Tačiau įmonė vis dar siekia didesnio pelno, su kuo ją sveikinu ir noriu prie to prisidėti :]

Kiekvienas pradedantis verslą pasakys. Noriu pinigų. Noriu padėties visuomenėje. Taigi – noriu pelno :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Tyčia nedėjau kabučių.

Vakarykštė LRT laida „Teisė žinoti“ kiek šokiravo, lyg ir žinojau, kad situacija yra tokia, bet kažkodėl atrodė, kad bent tiesiai į akis biurokratija nesugebės tokių teiginių išrėžti. Po replikos, kad vadovą, kuris nesugeba sumokėti skolų, bet išmoka premijas, verslas paprasčiausiai atleistų, mūsų finansų ministras puolė gintis: „Valstybė neskolinga niekam.“. Ar savivaldybė į valstybės sąvoką įeina? Tai gal tegu ministras pasidomi bent Vilniaus savivaldybės skolomis už šildymą…..

Kaip šiandiena gyvena verslas? Vieni normaliai. Čia aš ne apie augimą. Jie turi labai sumažėjusių užsakymų, bet turi ir gal net pusei metų. Tikėsimės užsakovai iki to laiko išliks mokūs. Kiti gyvena nelabai gerai. Atleidžia žmones, mažina atlyginimus. Vis dar gyvena. Treti išvis nesijaudina ir skelbia bankrotus. Vieni iš reikalo, kiti nes taip naudingiau. Bet visi kažkaip sukasi.

Ką daro biudžetininkai? Jie irgi taupo ar bent stengiasi sutaupyti. Pažįstamas dirba vyr. specialistu, kur tiksliai nesakysiu. To departamento skyrius turi 7 naujus automobilius. Vairuotojo pažymėjimus turi 2 žmonės skyriuje. Likę net nenori jų įsigyti, o ir vairuotojo priimti nežada. Nėra nei už ką, nei dėl ko.  Kiek pamenu kiekvienas automobilis Lietuvoje privalo būti draustas. Civilinį draudimą galima kuriam laikui sustabdyti, bet tai vis tiek kainuoja. Kadangi automobiliai nauji, jie ko gero ir kasko apdrausti. Ir šiaip automobilis sensta net stovėdamas. Ar čia taupymas? Parduoti, išnuomoti – tokių idėjų nekyla?

Darbo biržoj naujai registruotam asmeniui duoda knygelę, t.y. tokį kieto popieriaus A5 formato lapelį. Jis per pusę lenkiamas kaip atvirutė. Kai užsakinėjo spaustuvėj, tai ta įlenkimo linija kainavo, storesnis popierius kainavo, atvežimas kainavo. Prekė kainuoja.  Tai jei žmogus registruojasi kaip dirbantis, jam tokią knygutę išduoda su X darbutojo duomenis (kontaktais ir pan). O jei vėliau tas pats žmogus ateina  pranešti, kad yra bedarbis, jo senosios knygutės turinys perrašomas į kitą knygutę, tik nurodomas naujas atsakingas Y darbutojas ir senoji knygelė suplėšoma. Paskaičiuokit kiek per dieną į darbo biržą ateina žmonių….. Ar čia būdas sutaupyti? Kam tokia darbo birža kaip šiandien yra reikalinga? Ji neatlieka savo funkcijų ir kas baisiausia – nenori keistis. Gal užtektų parašyt pavardę ir laiką ant paprasto lapelio, bet geriau susikurti normalų internetinį puslapį su prisijungimu? Kodėl negalima darbo biržoje registruotis taip kaip deklaruoti VMI? Kas nemoka naudotis kompiuteriu, tas ateis ir salėj su moteriškėm pasikalbės. Gal geriau tegu darbo birža tokių dalykų išmokina, o ne veda 2 valandų kursus apie tai kas yra bedarbis….. Kažkodėl manau, kad ten atėję žmonės ir taip jau žino.

Jei kam neteko išregistruot ne save iš gyvenamųjų patalpų, galiu papasakoti kaip vyksta proccesas. Elektroniniu būdu negalima. Turi atvažiuoti. Atvažiuoji, tada labai ilgai lauki kol priims (kai paskui pati pradėjau pildyti formas, supratau kodėl). Galų gale priima. Duoda užpildyti formas. Kadangi savininkai esam du, tai pildyt ir atvažiuot irgi reikia abiem. Formas skaitėm ir kartu, ir po vieną, ir su darbuotoja. Šiaip ne taip užpildėm. Labai keista, bet aukštojo išsilavinimo neužteko, kad suvokti kaip užpildyti blankus. Toks įspūdis, kad blankai kurti japoniškai, o paskui google išversti. Pabaigėm, darbuotoja užregistravo prašymus ir praneša: „Neišsigąskit, Jūsų adresu ateis keli laiškai žmonėms, kurie dabar yra išregistruojami, nes pagal įstatymą, mes juos turim informuoti. Vėliau Jūs gausit atsakymą, kad šie žmonės buvo išregistruoti. Procesas trunka apie mėnesį.“ Ta prasme išregistruojam 3 žmones ir gausim 5 laiškus, nes nėra galimybės du žmones gyvenančius ir deklaruojančius savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute informuoti vienu laišku net jų prašymu.

Tokių pavyzdžių pririnkti galima begales. Tiek kad visas biurokratinis aparatas apsikroves bereikalingom funkcijom, kurios ne tik nepadeda bet dar ir trukdo. Gal pradėti taupyti reiktų nuo čia?

PS:  kol kas dar LRT neįdėjo laidos į arcyhą, tai palieku bendrą nuorodą. Vakarykštė laida puiki (2009-02-26). Verslo pusė taip lengvai ir noriai sprendžia problemas, va tik biurokratams viską labai sudėtinga padaryti. Ieškai problemų? Jas ir rasi.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Darbą lengva padaryti, kai mąstai kaip jį realizuoti, o ne dėl ko jo atsisakyti.

Tai ties kuo sustojom? Turim beveik idėją ir jokios nuovokos kaip tai padaryti…. Siūlau pradėt ieškot nuovokos. Pradžiai susirandam google ir pažiūrim, ką jis žino apie tai? Paieškom ir gretutinėse šakose, kas ten daros. Gal mes tik nežinom, kad ši sritis jau „užimta“. Tarkim, kad radom… Tada einam ieškot kitos idėjos, o jeigu ne, tada aiškinamės kaip realizuot. Kad nebūtų pilstymo iš tuščio į kiaurą, paimkim tą pavyzdį su maisto produktais (gal jau kas sugalvojot kaip daryt? praneškit, būčiau pirma klientė).

Pradžiai – ko reikės, kad tokią veiklą būtų galima pradėti vykdyti? Siūlau pradėt nuo proceso skaidymo, kad grubiai įsivaizduoti kokios apimties tai yra darbas.

Užsakymai (internetinė parduotuvė, reklama, prekių sąrašas, užsakymo apmokėjimas ….).

Perkam prekes (ar saugom pas save? gal tariamės su įmone, kuri jau ir taip tuo užsiima, turi sandėlius, šaldytuvus ir pan? ar yra vienas visų produktų tiekėjas? gal jie skirstosi pagal produktų grupes? į ką surenkam prekes (maišelis, dėžė ar tai priklauso nuo užsakymo dydžio? ar bus patogu transportuoti? Ar galima vienoj pakuotėj vežti supakuotas atskirai žalią mėsą ir pieną? …).

Surenkam prekes pagal užsakymą (ar patys surenkam užsakymus? …).

Transportavimas (kaip sudėlioti maršrutus? kaip transportuoti salotų lapus ir žalią mėsą viename pakete ar nepakenks temperatūrų skirtumai?  kaip padaryt, kad būtų patogu surasti kokią prekę kur nunešti? vežam patys ar samdom kurjerius? kiek kainuos  automobilių įsigyjimas? kokiu paros metu pristatom prekes….)

PS: gal geriau daryti kaip McDrive? Užsisakai internetu ir atvažiuoji pasiimti  per 24 val.  Atkrenta transportavimas ir skirtingų produktų kartu pakavimo problemos.

Prie viso šito dar reiktų pasidairyt kokių reikia licencijų, higienos paso, kaip visą tai įsigyti. Jei visas paslaugas pirkti iš kitų, kurie jau šitą turi, kokią veiklą reiktų įregistruoti Jūsų įmonei. Kaip su prekyba alkoholiu. Pasidomėti bent su teisininkais ar užsakymo apmokėjimas 15val, o atsiėmimas 23val nereiškia nelegalios prekybos alkoholiu. Dar kaži kiek niuansų, tačiau kryptį pagavot.

Atitinkamai palyginti ar tai nėra verslas, kuriam suktis reikia milijono, o uždirbi tūkstantį.

PS: kas smagiausia, jog jei idėja ir nepasitvirtina, tai dažniausiai besiaiškinant kaip ją realizuoti gimsta nauja idėja :]

Šį penktadienį žaidžiau su draugais monopolį ir padariau nerealų atradimą. Aišku, gal kitiems tai ir buvo žinoma visą amžinybę, tačiau man tai atradimas. Nereikia susipirkti visų miestų, kad uždirbtum. Už tai, kad kažkas ateis į Tavo langelį, bus mokami centai. Užtenka turėti porą gatvių su viešbučiais ir pinigai užtikrintai patys kris į kišenę. Grynų pinigų mokėti mokesčius nereikia, užtenka stengtis mokesčių išvengti.

Tai ką daryti, jei esi skolingas daugiau negu esi vertas? Prie viso to prarandi darbą? Neturi jokių santaupų? Pats laikas išmokti mąstyti kitaip :] Darbas bet kuriuo atveju užtikrina tik labai ribotas pajamas – tiek kiek Tau leidžia uždirbti šefas :]

Pats laikas „statyt viešbutį“.  O nuo ko geriausia pradėt daryti verslą? Nuo google :]