Urbokida

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Kai lankiau mokyklą, joje langai buvo mediniais rėmais. Mes juos žiemą kamšydavom ir apklijuodavom, kad vėjas kiauriai nepūstų. O langų rėmai pirmam pastato aukšte būdavo prikalami metalinėmis juostelėmis, kad nebūtų galima lango atidaryti.

Nelaimei teko su sūnum savaitę praleisti Santariškių klinikose. Infekcinis skyrius labai norėtų remonto, bet pakeisti langai. Plastikiniai, su orlaide ir užkalti. Labai gaila, kad pamiršau nufotografuoti :] Skubėjom, kuo greičiau namo.

Mes gulėjom antro aukšto palatoje. Į palatą galima įeiti iš lauko per balkoną, ko gero, neįgaliesiems padaryti užvažiavimai. Problema, kad duris užrankinti pavyko, bet va kaip langus užrakinti – personalas nesugalvojo. Visam aukšte sudėti atidaromi langai ir kad jų nepavyktų atidaryti – kiekvieno rėmas metaline plokštele prisuktas.

Klausymas: jei visam aukštui būtų sudėtos vitrinos vietoj atidaromų langų, nebūtų pirktos metalinės plokštelės rėmams prisukti ir nebūtų samdomas žmogus šioms plokštelėms prisukinėti, galbūt būtų galima bent porai palatų sukaupti rezervą remontui? Klinikose koridoriai labai ilgi ir kiekvienam jų net ne po dešimt dvidešimt langų sudėta….

Moralas: technologijos naujos, o mąstymas senas.

Savaitgalį kepėm picą. Pritrūkom svogūnų. Nuvažiavom į Norfą. Ko gero, daugiau nebevažiuosim.

Jei nuotraukoje neaiškiai matosi, tai svogūnai supakuoti kartu su plytos gabalu :] Įdomu į netto tai įskaičiuota?

Maisto tema dar vienas įdomus straipsnis, kurį atradau pas Martyną.

Čia dar vieną radau: tikras maistas.

Jei paprašyti praeivio gatvėje apibūdinti lietuvį, esu tikra, kad absoliuti dauguma atsakys: „lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“. Galvoju, gal mes cinikų tauta?

Pagal atliktas apklausas, žmonėms pasidarė daug sunkiau gyventi, sudėtinga rasti pinigų apmokėti sąskaitas, nedarbas auga kaip ant mielių ir vis daugiau aukojama. Paradoksas? Jei esam tokie cinikai, kodėl taip neadekvačiai elgiamės?

Gal iš tikrųjų esam per daug kritiški savo paties atžvilgiu?

Na, nereikia apsivardžiuoti buratinais, kažkaip lyg ir nemandagu. Suprantu, kad socialdemokratai iššvaistę Sodros rezervus, dabar labai protingi, visgi…

LLRI paskelbė savo siūlymus kaip reformuoti Sodrą. Prisipažinsiu – detaliai visko neperskaičiau, bet tik dėl laiko trūkumo. Tikiuos prisėsti savaitgalį. Susipažinau su bendrąja idėja (perduoti pensijų kaupimą į privačias rankas), kurią ir noriu apginti. Socialdemokratai išsakė savo požiūrį į šią koncepciją.

Iš jų straipsnio suprantu, kad socialdemokratai bijo, kad dabartiniams pensininkams nebus iš ko mokėti pensijų. Bet iš vakar girdėto R. Vainienės interviu, suprantu, kad pereinamuoju laikotarpiu (pvz.: 10 metų) dirbantieji mokės mokestį, iš kurio bus išlaikomi dabartiniai pensininkai. Sakyčiau problemos kaip ir nėra. Visiems, kurie tuoj šauks, kodėl jų pinigai turi būti skiriami kitiems išlaikyti, siūlau nurimti ir susivokti, kad dabar visi pinigai atiduodami kitiems :]

Kita išsakyta socialdemokratų baimė – atidavus pensijų kaupimą į privačias rankas, žmonės liks be pinigų.  Va čia drįsčiau abejoti kuo stipriausiai. Pats geriausias pavyzdys – privalomasis civilinis transporto priemonių draudimas. Kas turit automobilį, tikrai žinot, kas tai yra. Jei per paskutiniuosius metus tris mėnesius buvot neapdraudę savo automobilio, tuomet turėjot gauti raštą, kuris įspėja, kad privalote drausti savo automobilį (galite sustabdyti draudimą, jei nesinaudojate automobiliu – plačiau papasakos bet kuris draudikas) ar kitą transporto priemonę. Štai čia privatus modelis veikia kuo puikiausiai. Draudimas (ir pinigai) yra privačiose rankose, kontrolė – valstybės. Jei įmonė bankrutuoja, ją perima kita. Visi privalo drausti transporto priemones, nesidraudžiantieji yra baudžiami. Tokiu atveju, užtikrinama, kad nesvarbu kiek uždirba avarijos kaltininkas, nukentėjusiąjam bus išmokėta draudimo išmoka.

Todėl nesuprantu, kodėl negalima atiduoti atsakomybės už savo ateitį žmonėms, kurie ta ateitimi gyvens? Tai asmeninė atsakomybė pačiam už save. Juk būtų nustytas privalomas dydis, kurį privalu atsidėti senatvei. Kas atliekamų turi, galės daugiau atsidėti. Šitų pinigų nepasieks jokie antstoliai (kas labai svarbu!!!). Tai daug didesnis saugumas nei Sodra, nes bet kada galima pasižiūrėti, kiek turi sukaupęs senatvei ir pasiskaičiuoti pagal savo įsivaizdavimą ar to užteks. Šiuos pinigus galės paveldėti sutuoktinis, vaikai, kaimynai …

Kam reikalinga apsauga nuo galimybės gyventi saugiau?

Po pakalbio su generaliniu prokuroru, prezidentė per savo spaudos atstovą paskelbė, kad ją tenkina prokuratūros darbas. Vėliau vyko spaudos konferencija su generaliniu prokuroru. Cituoju.

Žurnalistė: Ar dabar jaučiatės stipriau?

A.Valantinas: Aš tai niekada silpnai nesijaučiu :]

Dažniausiai įvertinam kokie aplinkiniai mums yra svarbūs kai jų netenkam. Dažnai žmogus nelinkęs vertinti to, ką turi, kuo gali laisvai naudotis. Kai atgauni tokią galimybę – užplūsta labai didelis entuziasmas ją išnaudoti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes produktyvumas ir motyvacija šauna į viršų.

PS: Net neįsivaizduojat kaip smagu galėti pasiekti savo kojų pirštus :]

Ar pati Eurovizija yra gerai ar ne… klausimas. Bet kuriuo atveju – tai televizinis konkursas, turintis savo auditoriją, ir savo vertybes.  Galim sakyti, kad mus mėgsta ar nemėgsta, bet kažkaip stipri daina iš pirmo karto kyla į 6 vietą, o prasta nepatenka į finalą ir nieko nepadarysi… Man tiesiog užkliuvo straipsnio sakinys, cituoju:

„„Tai puiki naujametė dovana „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjams ir LRT visų žiūrovų vardu dėkoja partneriams, kurių dėka galėsime dalyvauti šiame Lietuvą garsinančiame renginyje. “ Šaltinis.

Kad galėsim, tai tikrai. Svarbiausia gauti progą, o jau kaip pasirodai, tai paties reikalas. Tik LT man atrodo visi ir laukia kaip ant ko nors sušokti ir dar net neprasidėjus konkursui jau žinoti, kad nepavyks :) Naujų metų proga siūlau, gal šiemet būkim originalūs ir palaikom saviškius? Koks skirtumas kokie jie? Jei jau siunčiam, tai ir palaikom :]

Su šventėm !!!

Linkiu sėkmingai baigti, kas pradėta,
linkiu pailsėti ir
vėl sėkmingai startuoti jau ateinančiais metais!

Sidabrinis tigras inoringas, bet linkęs saugoti ir globoti kiekvieną, kuris jį prisijaukins.
To ir linkiu – prisijaukinti savo tigrą!

Gražių ir linksmų švenčių :]

PS: nuotrauką gavau kartu su sveikinimu :] Labai faina :] Ta meška truputi prisimerkus gali būt ir tigras :D

Būkit laimingi !!! Būkit savimi !!! Juk laimi tas, kas siekia pergalės !!!! :]

Su pirmadieniu.  Nežinau.lt paskelbė puikų postą apie el. knygas. Tie kas skeptiškai žiūri į skaitymą ne iš popieriaus, manau, tai tik įpročio reikalas. Ilgainiui įpranti ir viskas sustoja į savo vietas. Šitoj vietoj reiktų pasimokyti iš studentų. Jie viską išmoksta labai greitai, nes jiems tiesiog reikia :]

Daug gerų knygų galima rasti ir čia: visagalis Google ir netBKS (ypač techninė IT literatūra, sertifikatų medžiaga).

Skanaus :]

Gal juokinga, gal kvailoka, bet man kažkaip atrodo nenormalu. Klausimas ar tai kenkia, ar nedaro įtakos…

Istorija tokia – pasaulyje brangsta auksas. Šiandien nežiūrėjau, bet bent paskutinėmis dienomis jo kaina ėjo tik į viršų. Tai lyg ir natūralu, kad auksas bet kokia forma yra brangesnis. Bet juokingiausia yra kaip parduodama juvelyrika.

Prieš porą savaičių žiūrinėjau auksinius papuošalus parduotuvėse (juk Kalėdos) ir net susiradau, kas visai man tiktų. Pasižiūrėjau į kainas. „Netyčia“ vyrui parodžiau kaip gražu ir man tinka :] Ir vakar nueinam į tą pačią parduotuvę, kainos pakilę. Pakilo tai pakilo, bet juokingiausia, kad kainas pakėlė, o šalia pakabino plakatą – 30 procentų nuolaida. Kainos pakytis panašiai toks ir yra, tik suapvalinta, kad gražiau atrodytų.

Nueinam į kitą parduotuvę, jau ne papuošalų, o šiaip prekių. Ten ta pati situacija. Prieš porą savaičių kaina buvo 8Lt, o šiandien 40Lt. Nustebus dairaus, nebežinau kaip elgtis, o pardavėja mane ramina – pas mus 60 proc. nuolaidos…

Prekybininkai, kas Jums atsitiko? Aukštoji matematika lentynose? Genialumas glūdi paprastume :]

PS: laukiam švenčių, labai labai… savaitgalį jau gal ir eglutę puošim :]

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Nereikia man pasakot, kas yra reprezentacija ir puikiai žinau kiek daug kartais gali uždirbti pietūs už kelis šimtus litų. Ir kam didesnės sumos reprezentacijai yra skiriamos, žinau. Ir nė lašo ne gaila. Milijonų negaila atiduoti seimo nariui kaip algą ar reprezentacines, ar premiją, JEIGU šie išleisti pinigai uždirba šaliai. Tegu tik ima ir uždirba. Dar premiją plius, jei uždirbo. Gal dėl to dar daugiau LT uždirbs.

Bet kai sėdi ministras, kurio kostiumas kainuoja gerokai daugiau nei 600Lt ir jis kalba apie solidarumą su pensininkais… Neprašau kostiumo už 100Lt pirkti, bet pagalvoti, ką šneki gal visgi verta?

„Mažesnės nei 650 litų pensijos nebus mažinamos.“ Va čia yra solidarumas…

Daugiau apie solidarumo apraiškas sveikas protas pasakoja…

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys „akademikai“ visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už „akademinio pasaulio“ ribų? O žmonės, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų „zubrinti“. Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki „Turtingas vaikas – protingas Vaikas“ ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis „aukštąją“ matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Naujas startas – gyvenamąją vietą galima deklaruoti internetu. Gal čia jau senai taip, bet aš tik šiandien radau.  Kol kas puslapis atrodo maždaug taip (epaslaugos.lt):

„Dėmesio! Šiuo metu vykdomi naujo portalo tinkinimo darbai.
Naujajame portale galite užsisakyti gyvenamosios vietos deklaravimo bei su tuo susijusias paslaugas (atvykimo deklaracija, išvykimo deklaracija, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą).“

Idėja puiki ir  sveikintina. Žinoma portalas nebaigtas, bet tegu įsivažiuoja ir  išpopuliarėja. Sėkmės !