Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Šaunuolis dėdė! G.Steponavičius žada padengti studijų paskolų palūkanas, viršyjančias 5 procentus.  Tai fantazija, tai šaunuolis. Ar jam viskas gerai? Gal persikaitino per atostogas? Niekas artimiau nebendraujat? Žmogui gal pagalbos reik?

Klausimėliai pamąstymui: ar bet kas, kas pasiims paskolą, galės gauti kompensaciją? Bet kokia valiuta pasiėmus paskolą valstybė kompensuos? Ta prasme, jei susirasiu pačias brangiausias paskolos galimybes, valstybė vistiek kompensuos? O jei alui išleisiu visą paskolą irgi kompensuos? (paskolos suteikiamos tik studijų kainai), o jei…. Nežinau, rinkimai lyg ir ne kitąmet. Iš kur tokie pažadai? Bet maža ką…

Paskubėjau rašydama. Paskolų nebus galima pravalgyti, vadinasi galima tik apmokėti studijų kainą. Bėda, kad „teisėtų lūkesčių“ nėra. Jei valstybė sugalvojo, kad tie lūkesčiai šiandien yra kitokie, įsipareigojimus galima pakeisti. Kaip yra su tėvystės/ motinystės pašalpomis, pensijomis ir pan. Plačiau apie teisėtų lūkesčių realumą kalba mūsų teisingumo ministras.

Jei valstybė nori padėti bankams išgyventi krizę – smagu, bet kodėl už mano pinigus? Švietimas yra prioritetinė sritis. Vienareikšmiškai. Kita vertus gal reiktų nepriiminėt tokių greitų sprendimų neapsvarsčius situacijos? Jei per savaitę bus priimti pakeitimai, kertu lažybų, jog ir vėl bus pamiršta taisyti klaidas. Kodėl vietoj palūkanų grąžinimo negalima būtų įkurti dalinai apmokamų vietų? Pvz.: valstybė vietoj palūkanų padengimo bankui šiuos pinigus pervestų tiesiai universitetui ir tokiu būdu suteiktų X procentų nuolaidą studijoms tam tikram skaičiui studentų? Jei reikia imti mažesnę sumą, tuomet ir palūkanų mokama mažiau. Tarkim paraiškas pateikia 20 žmonių iš tam tikros studijų programos, iš jų pasižiūrim, kam sunkiausia su pinigais ir suteikiam nuolaidą. Kam neužtenko iš bendros skirtos sumos, teks mokėti visą kainą. Dabartinėj situacijoj, bankas suinteresuotas teikti kuo brangesnes paskolas, nes palūkanas apmokės valstybė…

Su tokia valstybės logika, reiktų būsto paskolas visiems apmokėt. Tokia socialinė akcija: „Sunku pragyvent? Prieš metus pasiėmei milijoninę paskolą beverčiam butui? Nesijaudink :] „. Vyriausybė pensijas sumažins, mamas su vaikais deportuos (nėščias ir vaisingas moteris už tą patį deportuokim, dėl viso pikto), bet už tai sumokam visas palūkanas už visas paskolas. Juk negaila, ne savo pinigus dalinam.

PS: studentai nepykit. Ir aš buvau studentė, ir kruvinom ašarom per sesijas verkiau. Ir be pinigų sėdėjau kol užsidirbti išmokau. Oi, kiek „chalturėlių“ per studijas nudirbta. Ir mokslus baigiau, ir gyvent išmokau. Studentams pinigų man negaila. Atvirkščiai noriu, kad mokyklos ir universitetai žinias duotų, įgūdžius formuotų, o ne dėstytojai lankomumą žymėtų ir iš pageltųsių 20 metų senumo lapų teoriją per paskaitas kaip diktantą skaitytų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juk tiesa :]

Baisu, tik kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Norėtųsi sužinoti į kurią pusę G.Steponavičius traukia? Kur šilčiau?

Netyčia į rankas pakliuvo pirmoji D.Trump’o knyga „Kaip tapti turtingu“. Klausiausi Eugrimas leidyklos išleistos sutrumpintos knygos versijos. Skaityti toliau.

Lipam į trijų kryžių kalną. Diskutuojam apie šiandienos laisvos rinkos batalijas, apie sugebėjimą pasiekti tikslus. Idėjų daug, įsijautę. Pagaunu ritmą ir suprantu, kad jau pagavau antrą kvėpavimą ir kopti pasidaro lengva. Atsisuku ir klausiu vyro:

– Jei visi yra sprinteriai ir maratoninkai, kas esi Tu?

– Aš mėgstu pagulėti, – atsako vyras.

„Kai kurie kolegos mane atkalbinėjo nuo šios naujovės. Neva geriau tegul valdininkai naršo internete ir būna darbo vietose negu trinasi koridoriuose. Bet manau, kad sumanymas turėtų pasiteisinti“, – sako Kauno meras.

Čia A.Kupčinskas pasakoja apie naujos programos, kuri užduoda klausimą „Ar jūsų darbui tikrai reikalinga ši interneto svetainė?“ įdiegimą Kauno savivaldybės kompiuteriuose.

Ir aš galvoju – gerai, kad vyriausybė sugalvojo socialines išmokas pjauti… Juk pensininkams nereikia trintis po koridorius ir internete „brausinti“, kam jiems pinigai? Nuo jų ir pjaukim :] Negi atleisi valdininką? Jį ir taip skriaudžia, neleidžia internete darbo metu straipsnių skaityti…

Šaltinis: VŽ.

Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keista pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos – Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir „Ko nori merginos“, ir „Sandėrio sudarymas“, ir „Galvok ir turtėk“.

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Skaityti toliau.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?

Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.

Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena.  Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?

Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…

PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]

Su kuo asociojuosi blondinė? Koks yra labiausiai paplitęs stereotipas? Ar jam ne laikas keistis?

Žiūriu sekmadienį Savaitę per LRT. Svečiuose mūsų finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė. Dvi žavios, puikiai atrodančios, mokančios argumentuotai diskutuoti… blondinės. I. Šimonytę pažystu mažai („pažįstu“ šiuo atveju tapatinu su „esu girdėjus“ arba „esu susipažinusi su veikla“), tik tiek, kiek ji eina finansų ministrės pareigas. Labai solidi, griežta, tačiau visada argumentuota. O Rūta Vainienė? Laisvosios rinkos institutą atradau dar kai R.Šimašius buvo jo prezidentas, nuo tada ir draugaujam. Rūta puikiai išmano teisinę bazę, iš atminties gali pasakyti kaip apskaičiuoti visas socialines išmokas, ji nuolatos domisi ir mokesčiais, ir jų surinkimo procentu, ir…. neišsenkantis sąrašas. Kompetencija tikrai neabejoju.

Pusvalandžiu anksčiau per žinias rodo mūsų prezidentę D.Grybauskaitę. Su visa pagarba – blondinė (kalbu tik apie plaukų spalva). Gal siužetas sudėliotas kiek kryptingai, nes po kalbos, cituoju: „jei seimui neužteks politinės valios, jos užteks man“, rodomi vaizdai, kaip per inauguraciją D.Grybauskaitė kelia Arkikatedros aikštėje vaiką ant rankų. Šiek tiek primena A.Lukašenka, bet čia gal tik mūsų sugadintai kartai, kam plius minus trisdešimt, taip atrodo :] gal…

Dar labai patiko žiūrėti kaip A.Pociui dvi moteriškės antpečius sega. A.Pocius stovi ir juokiasi (labai santūriai, bet iš akių matosi – valdosi vyrukas gerai). R.Juknevičienė ne blondinė, bet dar turi laiko susikurti naują įvaizdį….

Vyrai, atsargiai. Ne veltui, D.Grybauskaitė pirmo vizito į Skandinaviją važiavo… Prezidentės kadencija – 5 metai. Vyras juokiasi, kad po penkių metų Lietuvos kariuomenės vadas jau irgi bus moteris. Vienykitės, kol ne vėlu, ir nepasiduokit :]

PS: nieko nenorėjau įžeisti, jei kas norit, ką nors įžeidžiamo atrasti… Tiesiog, smagi įžvalga pirmadienio rytui. Geros savaitės :]