Ši knyga tai romanas, parašytas dialogo forma. Puiki istoriją apie harmoniją pačiam su savimi, kaip sugebėti atrasti pusiausvyrą ir ja mėgautis. Atrasti gyvenimo džiaugsmą ir nusistatyti vertybes ir jomis vadovautis.

Iš knygos:

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“

Per 21 dieną galima susikurti naują įprotį. Galima pakeisti esamą. Išmok įsigilinti į save, pažinti ir valdyti. Skaityti toliau.

Viduramžiais ne vieną mokslininką norėjo sudeginti ant laužo, nes jam atrodė kiek kitaip negu daugumai. Juk atradimas dažniausiai yra tam tikrų įtarimų (minčių) patvirtinimas arba paneigimas. Tai jei Žemė nėra bingvisatos centras, o kūnai turi visi vienodą laisvojo kritimo pagreitį, kodėl žinios trukdė Bažnyčiai? Ne tik dėl to, kad tai galėjo pakenkti jos įtakai. Šiandien visi mokomės mokykloje, kad tesam begalinės visatos dulkės. Ar tai kenkia tikėjimui? Kas nori, tas eina į bažnyčią. Be kita ko, tikybos pamokos jau įtrauktos į mokomųjų dalykų sąrašą bent pagrindinėj mokykloj tikrai. Esu įsitikinus, akd ne vienas fizikas ir biologas yra giliai tikintis žmogus ir nemato jokios problemos dėl mokslo ir tikėjimo suderinamumo.

Nuo mažens esam mokinami būti tokie, kaip visi. Neišsišokti, neišsiskirti. Gal šiek tiek išsiskirti, bet vis tiek būti tokie, kaip visi. [Mes vis dar tokie, kaip viduramžiais]. Tai reiškia, neleisti sau būti kūrybingiems, neleisti sau atrasti naujų įdomių dalykų. Yra žmonių, kurie tiki. Jie Dievą priima kaip aukščiausią visagalę butybę (energijos šaltinį). Yra žmonės, kurie stengiasi viską paremti žinojimu, argumentais ir faktais. Katrie geresni aš nežinau, man baisu tik dėl vieno. Argumentai ir faktai yra konkrečios žinios. Tai reiškia, kad jei mažai žinau, tai mažai ir įrodyti galiu. Grupė žmonių dažniausiai žino daugiau nei vienas (bet nebūtinai), bet žinios vis tiek yra ribotos. Vadinasi norint įrodyti iškeltą hipotezę reikia daug kantrybės ir noro rasti faktus , kurie įrodytų/ paneigtų hipotezę, tačiau iš praktikos žinoma, kad jei iš pirmo žvilgsnio procesas sudėtingas – minia atmes vienareikšmiškai. Tikėjimas irgi ribotas, nes yra tam tikros dogmos, nuo kurių nukrypti nevalia. Kiekviena religija skirtingai, tačiau kiekviena jų turi ribas, priešingu atveju bendruomenė suirtų. Jei kam įdomu, pasidomėkit socioliologijos mokslu, grupių psichologija. Sociologija labai gražiai sudėlioja kokia grupė yra žiauri :] Šiaip labai įdomus mokslas, bet čia gal kitą kartą…

Ką noriu įrodyti? Žvilgtelkit čia. Ar šis vyrukas šarlatanas ir apgavikas? Negaliu jo vadinti šarlatanu, nes negaliu įrodyti, kad jis meluoja (gal jei pasistengčiau, tai pavyktų), bet šiuo mometu – negaliu. Neturiu nei vieno argumento, kuris įrodytų, kad jis meluoja. Kita vertus, aš neturiu ir įrodymo, kad tai ką jis išdarinėja nėra melas (gal čia tik montažas?). Vadinasi sakyti, kad jis sako tiesą irgi negaliu. Galiu tik tikėti arba netikėti. Kokia išvada?

Jei mes visi plius minus esam vienodi ir mus visus gamta/ Dievas/ UFO/ kita sukūrė apytiksliai vienodus (paklaida galioja visur) ir, kaip žinia, mokslas jau daug metų šaukia, kad žmogus neišnaudoja net ketvirtadalio savo smegenų galimybių, kas jei mes visi klystam ieškodami absoliučios tiesos? Kiekvienoj situacijoj galim įžvelgti teigiamų ir neigiamų dalykų. Bankrotas – turto/ padėties/ pasitikėjimo ir pan netektis, kita vertus puiki patirtis, kurią galima ateityje išnaudoti daug sudėtingesnėse situacijose. Dar vienas pliusas – nereikia atsiskaityti su kreditoriais :]

Tai jei mes visi vienodi ir turim beveik tokias pačias smegenis, gal naudojam skirtingas jų dalis? Vienam sekasi matematika, kitas labai greitai mokosi kalbų, tai gal jei abu pasiektų kažkokią nenaudojamą smegenų dalį, tai sugebėtų pirštų spragtelėjimu įžiebti ugnį? Gal mes su savo švietimo sistema sėdim įstrigę 5 procentuose smegenų ir dar visi toj pačioj vietoj ir iš čia visos mūsų problemos?

Kodėl Rytų kultūroj tiek daug dėmesio skiriama meditacijai (minčių valymui bendrąją prasme)? Kodėl ten gyvena daugiausia ilgaamžių? Kodėl jų senoliai tokie lankstūs ir fiziškai aktyvūs? Kodėl ten dauguma žmonių miršta iš senatvės, o ne nuo ligų? Gal tame ir yra problema, kad jei išdrįstumėm išlipti iš savo 5 procentų, tai ir gyvenimas pagerėtų ir patys savo galimybes atrastumėm. Pamatytumėm, kad šaunumas ne „Būti kaip visi’ , o tikslus pasiekti?

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“ Robin Sharma.  Vienuolis, kuris pardavė Ferrari.

Laiko trūksta visada, todėl bent retkarčiais pravartu atsiriboti nuo smulkmenų ir pamatyti visumą, kad ją įvertintum  ir suvoktum, kur slepiasi nereikalingas laiko praradimas. Kopiant į kalną prieš save pamatysi tik akmenis. Net užkopęs į viršūnę, gali nebepastebėti kalno didybės ir slėnio grožio, jei nė karto neatsisukai atgal. Kita vertus, jei kas kažkiek žingsnių sustosi ir atsigręši – įvertinsi kokį atstumą nuėjai, į kokį aukštį pakilai ir koks didingas grožis atsiveria Tau prieš akis. Pamatysi visumą. Todėl jei neturi tiek laiko, kad per dieną skirtum bent valandą skaitymui, savęs tobulinui, pamąstyk kur ir ką darai ne taip…

Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats. Daugiau.

Visiems pažįstamiems – viskas baigėsi labai gerai. Ir kraujo praradimai sąlyginai nedideli :]

Šaunus trečiadienio rytas. Lekiu į darbą, kažkaip per ilgai užsibuvau namuose, todėl į darbą atvažiuoju kiek vėliau nei norėtųsi. Pusryčiauju visada darbe, peržiūrėdama el.paštą. Kadangi dešimtą turiu svarbų sustikimą, galvoju per pusantros valandos dar spėsiu ir kavos atsigerti, ir reikalingus dokumentus peržvelgti. Bet taip jau nutiko, kad ir peilis buvo neaštrus, ir aš valgyt labai norėjau, o bandelė nesileido perpjaunama. Žodžiu, sustūmiau peilį sau į delną, giliai. Kraujuoja baisiausiai. Po šaltu vandeniu ranką kišu. Kraujas nestoja. Šiek tiek linksta keliai, bet nieko tokio. Bėgu į šalia esantį kabinetą, kur gaunu NEREALIAI profesionalią pagalbą (nejuokauju). Kas peroksido ieško, kas organizuoja, kur geriau mane ir su kieno mašina nuvežti pas gydytojus, kas kraują stabdo… Žodžiu, dar kartą įsitikinau, dirbu su labai organizuota šaunia komanda. Šaunuoliai!

Nuveža mane į artimiausią polikliniką (Vilnius, Kauno g. 37, Vytenio filialas, Centro poliklinika). Stoviu prie registratūros. Prašau pagalbos, aiškinu, kad labai bėga kraujas ir būtų gerai, jei kas padėtų sustabdyti. Registratūroj moteriškė aiškina, kad dabar atostogos ir aš ne laiku atėjau. Chirurgo nėra ir ką daryti ji nežino. O dar aš be kortelės. Kodėl aš be krotelės? Gal išvis žudytis bandžiau? Rodau, kad ne toj vietoj pjauti tada reikėjo, bet matau, kad nelabai manim tiki. Galų gale sugalvoja, kad nueičiau į kažkokį kabinetą. Jame gydytoja man paaiškina, kad tai ne jos darbas ir ji niekuo man padėti negali, o chirurgas atostogauja. Man jau ne juokais darosi silpna ir baisiausia, kad suprantu , jog esu poliklinikoj…. Galų gale mane atiduoda slaugei. Nieko jai nebeaiškinu, tik sakau, kad man labai silpna ir bijau apalpt. Tada jau visos moteriškės pradeda suktis greičiau. Kylam į antrą aukštą, ten neatsirakina kabinetas. Leidžiamės į pirmą, pasiimam raktus. Tada vėl grįžtam į antrą aukštą, į tą pačią vietą ir valio :] gretimas kabinetas atsirakina. Tada jau viskas gerai. Man labai maloniai slaugė Anžela (pavardės nepamenu) sutvarsto ranką, duoda atsigerti vandens, net pasiūlo prigulti. Žodžiu nurimau – nemirsiu :]

Leidžiamės į pirmą aukštą, nes reikia užpildyti kortelę. Be kortelės nepriima. Slaugė gydytojai sako, kad reikia susiūti ranką, nes blogai sugis nesiūta. Gydytoja aiškina, kad ji nesius. Žodžiu, kokį pusvalandį ieškom, kas galėtų susiūti man ranką. Jau pradedu sakyt, kad aš ir sumokėt galiu, kad tik greičiau baigtųsi šita istorija. Suprantu, kad padariau rimtą klaidą, nes dabar svarbu, ne rasti, kas susius, o kam geriau sumokėti. Nuspręsta, man reikia keliauti į polikliniką prie Lukiškių aikštės. Einu į registratūrą gauti siuntimo. Pasivijo slaugė, sako, toj poliklinikoj chirurgo išvis nėra. Patarė važiuot į savo polikliniką. Sako, laiko sugaišit tiek pat, o kai savo poliklinikoj, gal pasirūpins… Jaučiu kažkas ne taip, bet gal tik man. Dėkoju, einu lauk.

Tai va taip ir gyvenam. Mokesčius mokam, o dirbam kiekvienas kaip galim… Svarbu, kad kas nors per daug tik negautų…

PS: Antakalnio poliklinikoj mane labai gražiai pasitiko, susiuvo ir ką toliau daryt paaiškino. Gal kad jau su popieriais buvau, nežinau. Bet esu labai patenkinta. Dar kartą visiems – viskas gerai :] Linkėjimai Anželai :] AČIŪ!

„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Galų gale turėjau laiko permastyti kaip ką organizuoti ir pereinu prie DirbuSau reikalų.Urbokida liks socialinių problemų ar tiesiog gražių idėjų blogu, o didžiąją laiko dalį stengsiuos skirti DirbuSau reikalams.

DirbuSau idėja – būti atsakingam pačiam už save…

Geriau vėliau nei niekada.

Didžiausi sveikinimai valstybės dienos proga. Šilčiausi sveikinimai dainų šventės dalyviams ir gerbėjams.

Ačiū Valdui. Noriu padėkoti už puikius atstovavimo metus. Manau, jie sėkmingi Lietuvai didžiąją dalimi būtent Valdo Adamkaus dėka.

Sveikinimai Daliai. Sėkmės! Jei prezidentavimo metu bent pusę tiek idėjų pavyks įgyvendinti, kiek buvo prieš rinkimus, manau, jau bus galima sveikinti su labai didele pergale ir pasiekimais.

Labai buvo gera matyti žmonių euforiją gatvėse po inauguracijos, linkiu ją išlaikyti dar bent penkis metus. Sveikinimai visiems!