Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Galų gale turėjau laiko permastyti kaip ką organizuoti ir pereinu prie DirbuSau reikalų.Urbokida liks socialinių problemų ar tiesiog gražių idėjų blogu, o didžiąją laiko dalį stengsiuos skirti DirbuSau reikalams.

DirbuSau idėja – būti atsakingam pačiam už save…

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]

Reziumuoju apklausos rezultatus. Ši apklausa buvo skirta sužinoti pagrindines priežąstis dėl ko nepradedamas verslas.Arba gal patvirtinti anksčiau turėtas mintis …

[poll id=“3″]

Žinoma 40 atsakymų nėra didelė imtis, bet man kažkaip atrodo, jog tai ir yra dažniausiai formuluojamos priežastys, kodėl žmogus nepradeda savo verslo.

Neturiu idėjos…

Ar tikrai neturit nei vienos idėjos verslui, kurią būtų galima realizuoti? Ypač dabar? Krizės metu? Na patarčiau užsiimti verslu, kurio , jeigu ką, būtų lengva atsisakyti, tačiau aš įsitikinus, kad spalį- lapkritį būsim nusileidę jau labai žemai. Jau tuomet daug žmonių bus netekę darbo, išbaigę savo santaupas (tikiuosi, kad jų turi). Ar krisim dar daugiau – nežinau. Bet kažkaip man atrodo, kad kritiniai taškai yra šios vasaros birželis ir ruduo (šildymo sezono pradžia). Kas iš to seka? Darbo jėga labai pigi, perkamoja galia – žema. Išvada: radus, ko žmonės negali atsisakyti, net kai turi ypatingai žemas pajamas, štai ir niša. Be to, sunkmečiu paaštrėja „prabangos“ suvokimas. Prekės, kurias žmonės perka norėdami pasirodyti, kad „gali“. Prašau – kiek erdvės verslui…  Svarbu ne tiek pati idėja, kiek sugebėjimas ją parduoti. Ar MacDonaldas puiki idėja? Sintetinė sriuba? Ekologiški maišeliai? Juk nieko ypatinga, bet turi masinius pirkėjus.

Neturiu tam pinigų…

Žinoma, grynieji – problema, tačiau nebūtina pradėti nuo viešbučių tinklo, galima pradėti nuo apimtimi mažesnių projektų, kurie po truputi įsibėgėdami atneštų pelno. Niekas neatsiranda iš karto. Medžiui reikia laiko užaugti.  Pyragui iškepti.

Kita…

Tiems, kas nori dirbti kitiems, bijo pradėti verslą, nes nepasiseks, ar turi kokių panašių priežasčių, net manau, kad nevertėtų pradėti savo verslo. Jei žmogus bijo dar nepradėjęs, gal tegu pradeda siekti savo tikslų nuo paprastenių dalykų? Padidinti savo metines pajamas, gauti darbą apie kurį svajoja….. Atsisakyti kompleksų ir prdėti džiaugtis gyvenimu.

Moralas

Dvejoti neverta. Reikia aiškiai suformuluoti ir skaičiuoti, aiškintis. Ieškoti ir niekad nesustoti. Pasižiūri – netinka, keliauji toliau. Paskaičiuoji – tinka, pirmyn – darom. Ko gero pradedu moralizuoti savo straipsniuose. Kritikuokit. Labai jautriai reaguoju į kritiką. Tai puiku! Į kiekvieną pastabą stengiuos reaguoti pasitempimu. Visada galima geriau. Jei žmogtus nori, jis nuverčia kalnus ir tokios smulkmenos kaip idėja a pinigai nieko nereiškia. Juk jei negali pats pritraukti žmonių, susirask žmogų, kuris moka :] reikia pinigų, rask tokią idėją, kurią iš Tavęs nupirks už didelius pinigus. Visada yra du pasirinkimai: inkšti, kad viskas yra blogai arba prisiimti atsakomybę ir pradėti veikti, kad sėkmė turėtų šansą ateitį į svečius. Ar gali būti paprasčiau :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Labai smagu yra skaityti laikraštį internetu. Bet tikrą spaudą, o ne bulvarinę. Pakilus PVM mokesčiams ar dėl kitų priežąsčių,  „Verslo žinios“ šiemet startavo su nauju produktu: e-Laikraštis.

Apsidžiaugiau, dviem savaitėms registravausi vartotoju ir negaliu skaityt….. Realizacija tiesiog labai sudėtinga vartotojui.  Žinoma, kad startuojantis produktas turi labai daug bug’ų, tačiau svarbiausia yra idėja ir jos pateikimas.

Bėda, kad VŽ sugalvojo sukišti popierinio laikraščio maketą į www puslapį, o ne sukurti e-laikraštį. Jau vien sprendimas pateikti straipsnį plokštumoje, kuri nereaguoja į skaitytojo ekrano dydį manau yra labai abejotinas. Sunku rasti pašto adresą, kuriuo būtų galima pranešti apie klaidas. Teko siųsti laišką IT direktoriui, kad horizontalios šliaužtės turėtų būti ne puslapio apačioje (kurios nesimato), o ekrano apačioje, nes norint perskaityti 17 colių įstrižainės monitoriuje straipsnio antraštę, reikia nuvažiuot žemyn iki puslapio apačios, pasistumt puslapį į šoną ir vėl važiuot į viršų. Kartais galima pasinaudot klaviatūros pagalba, tačiau norisi skaityti, o ne stumdyti tekstą :]

O idėja – tikras laikraštis internete tikrai puiki ir sveikintina. Labai lauksiu pataisymų.

PS: norintiems išbandyti čia. Gal Jūs turėsit kitokią nuomonę :]

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]

Galva tuščia.  Nulis idėjų, nulis norų. Geriausia tokiais atvejais būtų pasiimti atostogų, bet jos tik ką baigėsi. Kaip tuomet pajudėti iš sąstingio taško?

Lengviausias būdas – inspektuoti savo rutiną ir užsilikusius darbas. Pradėti dėlioti prioritetus. Susirašyti viską iš eilės ir žiūrėti, kas skubiau, kas svarbiau. Jei viską galima atidėti, tuomet reiktų apsispręsti, ką atidedam ilgesniam laikui, ką trumpesniam. Nežinai, ko nori? Tuomet daryk, kas reikalinga. Norai kartais atslūgsta ir jiems reikia laiko susigulėt, kad pasirodytų aiškūs ir lengvai suvokiami. O ką nors daryti reikia visada, gal tik nevisada norisi.

Ir liuks, turim puikią dienotvarkę gal net kelioms savaitėms. Iki to laiko tikrai ir galva pabus, ir norai iš po apatijos išsilukštens :]

Kas yra gera prekė? Kokybiška? Pasiekiama? Pigi? Reta?

Perskaičiau mintį, kad tai kas nemokama sukuria įspūdį, jog yra prasta. Bet jei manęs paklaustų, kas man yra kokybiškiausia prekė, atsakyčiau – Google (Gmail). Juk net posakis yra „Nežinai? Paguglink :]“

Kai išgirdau, kad paštas (Gmail) neveikė kelias valandas – negalėjau patikėti. O svarbiausia, reakcija buvo – kažkas labai rimto atsitiko. Ne, kad komanda nesugeba susitvarkyt su nesklandumais, kad kaip visada neveikia sistema ar pan. Tiesiog,  nuoširdus susirūpinimas – kas galėjo atsitikti, kad galėtų neveikti Gmail? (Pasaulio pabaiga artėja?) Nežinau nei vieno daugiau tokio produkto, kuris būtų taip aukštai vertinamas. Iki šiol nesuprantu, kodėl jie neapmokestina savo paslaugų.

Todėl manau, kad geriausią įspūdį sukuria keliami nuolatiniai reikalavimai gamybai (paslaugų teikimui). Galima kiek nori reklamuotis su naujienomis, bet jei produktas (paslauga) jau yra kokybiškas, atitinkantis (viršijantis) lūkesčius, jokia reklama nepaskatins nuklysti į naujienų žabangas.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]