Urbokida

Kiekvienas koncertas nustebina ir duoda minčių keliauti tolyn. Kiekvienas žanras turi savo stilistiką, atlikimo būdą. Popsas reikalauja nusirengti. Klasika reikalauja itin kokybiškai atlikti kūrinį. Žinau tik vieną žanrą, kuris pulsuotų ypatingai teigiamomis emocijomis. Džiazas.

Kai išmoksti klausytis ir triukšme atrandi muziką, supranti koks tai stiprus žanras. Džiazo net įrašų klausausi iš koncertų. Klausytis radijo stotims nušlifuotas dainas gan nuobodu. Jų niekas dainuodamas nekomentuoja, nesvaido replikų. Jos visada identiškos. Kiekvienas koncertas – nauja išraiška, net ta pati daina kiekvienam koncerte skamba kitaip. Jei augi kartu su muzikantu, kartu su jo muzika, ilgainiui pamatai, kaip jis  subrendo, kaip subrendo daina. Graikai Antikoje sakydavo, kad skulptūra yra įkalinta akmenyje ir skulptoriaus darbas yra ją išlaisvinti. Džiazo atlikėjas išmoksta išlaisvinti dainą. Labai gera būt kartu ieškojimo kely.

Jei ant scenos liūdna, tai ne džiazas. Gal avangardas, bet ne džiazas. Ant scenos turi vykti žaidimas, pasitenkinimas kiekviena išgrota nata. Džiaugsmas kolega. Džiaugsmas instrumento galimybėmis. Turi būti tikras profesionalas, kad sugebėtum groti galvodamas ne apie atlikimo techniką, bet prasmę, tikslą. Nardyti muzikoje. Džiaze nėra klaidų, tai startas naujai puikiai improvizacijai. Startas naujo skambesio paieškai.

Nesugalvoju, kaip visatai sukelti į kasdienybę. Išmesti bereikalingą nerimą dėl neprasmingų dalykų, išmesti tuščias dvejones ir rasti tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Galų gale juk už lango po truputi, bet pasirodo pavasaris. Vakar jau jį sutikau :]

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]