Verta užsirašyti ir po metų kitų priminti Algirdui Karaliui 2009 balandžio 29 dieną ištartus žodžius, cituoju:

„Pasibaigus šiai krizei

80% Lietuvos žmonių gyvens prasčiau negu prieš krizę;

17% Lietuvos žmonių gyvens panašiai kaip ir prieš krizę;

3% Lietuvos žmonių bus laimėtojai.“

Vakar buvau nemokamam seminare, kuris realiai yra reklaminis ir skirtas pareklamuoti gegužės 1-2 dienomis vyksiantį seminarą. Iš tikrųjų mačiau Algirdą pirmą kartą. Buvau prisiklausiusi būtų ir nebūtų dalykų apie jį. Kad hipnozės meistras, kad vulgarus, kad sugebėjo užsidirbti milijoną per metus dirbdamas kitiems ir … be galo. Pamačius nuomonė – gera :]

Ištisai nepapasakosiu, bet trumpai:

1. Visiems žinomos tiesos, kurias kažkodėl supranta ne visi. Algirdas buvo Maximos parduotuvėj kai buvo Apsipirkimų naktis – 40% nuolaida visoms ne maisto prekėms. Sako, klausiu moteriškės, kam ji tiek daug perka. Ji atsako, aš sutaupiau 4000Lt. Algirdas klausia – o kiek išleidot? Atsako: 12 000Lt. Juokinga, bet pro ašaras. Algirdas klausia auditorijos: O kam jai tualetinio popieriaus už 8000Lt? Ką ji valgys po metų kai krizė įsivažiuos? Gal geriau neišleisti?

2. Visa aplinka stengiasi sugniuždyti. Žiniasklaida nieko daugiau neskelbia: Jūs bejėgiai, Jums nesigaus, Jūs mirštat, Jūs paralyžiuoti. Netiesa. Kas mes esam? Mes esam tie, kurie patys priima sprendimus. Nori išgyventi – išgyvenk. Kuo daugiau dirbsi, kuo daugiau ieškosi, tuo daugiau bus progų sėkmei ateiti pas Tave. Juk sėkmingiausi žmonės per savo gyvenimą išgyvena daug daugiau krizių nei kiti. Atitinkamai šie žmonės yra daug labiau pasirengę išgyventi krizes.

3. Ciklas. Kaip pasitinkam ir išgyvenam krizę? Seka maždaug tokia:

Atkaklumas (viskas bus gerai) → Šokas (kaip tai galėjo atsitikti?) → Pyktis  (kodėl tai atsitiko man?) → Derybos (po pykčio stadijos dažniausiai būna per vėlu) → Depresija (aš nieko nesugebu) → Apatija (aš nieko nenoriu) → Susitaikymas (prisitaikau prie to, ką turiu) → Eksperimentai (išgyvenimo paieškos) → Atradimai (naujų būdų, veiklų, tikslų atradimas) → Integracija (džiaugsmas naujuoju gyvenimu).

4. Kaip savo atkaklumą atblokuoti?

Pirma STOP. Atėjo bloga mintis. STOP. Gana baimių. Reikia ne bijoti, bet ieškoti atsakymų kaip spręsti problemas. Esmė nesileisti būti paralyžiuotam baimės.

Antra Pakeisk. Pakeisk blogas mintis teigiamomis. Padaryk, ką nors kvailo, kad organizmas nukreiptų mintis į save patį, o ne į baimę. Kam netinka šokis Arkikatedros aikštėj, galima tiesiog pasileisti muziką visu garsu. Kiekvienam pagal skonį, bet turi būti pakankamai stipru, kad nukreipti dėmesį nuo blogų minčių į teigiamas.

Trečia Priminimai. Pasistenk, kad visas pasaulis Tau signalizuotų: Tu šaunus, Tu laukiamas, Tau sekasi, Tu sugebėsi. Tai realizuoti galima nuo geltono lapelio ant monitoriaus iki vyro rytinio pabučiavimo… Tegu fantazija liejasi laisvai :]

Ketvirta Fokusuoti. Nuolatos galvoti – KO TU NORI? Mesti pašalines bereikalingas mintis ir galvoti – KO TU NORI?. Gana skaityti beverčius straipsnius, daryk. Trūksta motyvacijos, ieškok, kas motyvuotų. Jau užsimotyvavę – siek savo tikslų. Dabar. Einam. Darom. Veikiam. DABAR.

Penkta Mokytis. Nuolatinė treniruotė. Visko galima išmokti iš karto. Jei nori, galima viskas. Ne kiti, ne kitaip, ne ką pagalvos. Koks skirtumas, ką gali kiti? Svarbu, ką gali pats. Svarbu, koks esi pats. Svarbu, kas aš esu.

5. Vienintelė problema, kuri trukdo siekti tikslų yra įsitikinimas. Galvoji, kad nesugebėsi? Tikrai nesugebėsi. Galvoji, kad nepavyks? Žinoma, kad nepavyks. Juk Tu to nori. Bet jei galvoji, kad pavyks, tai ir pavyks. Kas kada nors mokėsi vairuoti, spėju 95% pradedančiųjų pirmą kartą pajudėjus buvo be proto baisu ir vienintelė mintis buvo – aš nesugebėsiu. Bet juk vairuojam :] Tai toks stiprus malonumas – vairuoti, jausti, kaip automobilis paklūsta ir šauniai laviruoja pagal Tavo komandas. Pirmyn.

Mini nusivylimai: pastaba tiems, kurie eis į mokamą seminarą. Laikausi nuomonės, kad lektorius turi kelti publiką iki savęs, bet ne iki jos leistis. Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau „chaliava“, „čmo“, „chrenova““ ir etc neatrodo vertingi žodžiai. Atitinkamai ir Algirdui padėjusi ir trumpai pasirodžiusi jo pagalbininkė Inga Krukauskienė (verslininkė, motyvatorė, rašytoja) manau, kad veltui eikvojo laiką, nes didžiausia laiko dalis buvo skirta ne auditorijai, bet savęs iškėlimui. Lygiai taip buvo keista iš jos išgirsti:  svarbu kovoti ir siekti tikslų; verta net sukelti sau krizes, kad paskui iš jų vėl pakilti stipresniam, o tada įvardinti, jog L.Pinkevičius (RANGA IV) bankrutuoja ir jo sėkmė yra netikra, kad jis nevertas. Manau atvirkščiai, jei jis sugebės išlipti iš krizės ir įsivažiuos iš naujo, jis bus laimėtojas. O kritimai – laikina, juk krizė tai tarpas tarp sėkmingų laikotarpių. PS: prašau atkreipti dėmesį, kad tai asmeninė nuomonė, kuri gali nesutampti su Jūsų nuomone :]

Labai gera buvo išgirsti patvirtinimą: krizė yra vitaminai ateičiai. Krizė yra šansas konkurencijai su tais, kurie prieš krizę buvo labai dideli. Dabar jų tuoj nebeliks. Problema – rytoj netapti vienu iš jų :]

Reziumuoju – amžinojo variklio žmoguje paslaptis yra malonumas. Jei sieki to, kas pačiam yra malonu, tuomet siekti yra lengva. Jei siekimo kelias yra malonus, na tada viskas kaip sviestu patepta :]

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]

Jei virš Tavęs praskrido balandis – tai geras ženklas. Nesvarbu koks Tavo  horoskopo ženklas, balandis yra gerai. Dar labai gera yra šypsotis kaimynui, kurį sutinki kiekvieną rytą ir nesisveikini. Juokai juokais, bet tai geri ženklai :] Geras ženklas yra kamštyje praleisti automobilį iš šalutinio kelio . Dar geresnis ženklas pamatyti, kokią stiprią pilietinę ideologiją stumia LRT. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau… Jie propaguoja – mes šaunūs – idėją.

Reikia pavyzdžių? Kadangi žiūriu tik 2-3 laidas per televiziją, tai nelabai galiu papasakoti, kas yra transliuojama didžiąją dalį laiko, tačiau iš to, ką matau, manau turiu teisę argumentuoti :]

Mintis, pasveikinti Lietuvą iš viso pasaulio su tūkstantmečio sukaktuvėm (kaip gera, kad yra kas džiaugiasi sendamas :] ), puiki. Lietuviai gyvenantys svetur ir gimtinėj sako savo palinkėjimus Lietuvai gimtadienio proga. Ką šita žinutė sako? Žiūrėkit, kiek mūsų daug :] Mes ir Ispanijoj, ir Italijoj, ir D.Britanojoj, ir Gruzijoj, ir Kanadoj….. Pasauli, saugokis, lietuviai ateina :] Juokauju.

Kitas projektas – chorai. Su kuo labiausiai asocijuojasi chorai vidutinio išsilavinimo miniai, kuri klausosi „balių“. Su nuobodybe. Sunkiom varginančiom repeticijom, su nuobodžiais žmonėmis…. Nesakau, kad taip galvoja visi. Tačiau projektas būtent taip mąstantiems siunčia žinutę – jie įdomūs. Laidoj yra intarpai apie choristus. Jie modernūs, jie  veiklūs…. komplimentus yra už ką žerti saujomis. Kartu ir jaunimui smagus paskatinimas. Neturi, ką veikti – ieškok mūsų, junkis, su mumis smagiau :]

Rubrika apie Lietuvos jaunimą, kuris puikiai mokosi, sportuoja, dalyvauja užklasinėj veikloj, kuria…. Tai pasaka be galo. Žemai galvą lenkiu prieš žmones, kurie pamatė, susidomėjo ir sugalvojo savo mintis perduoti kitiems, įvertinti ir pasigirti Lietuvos žmonėmis, kurie dalyvauja.

Manau, jei žiūrėčiau daugiau laidų, atsirastų dar geresnių pavyzdžių ir ne iš vieno televizijos kanalo. Papildykit mane. Tai šaunu mąstyti teigimai apie save ir savo šalį.  Matyti kaip ji stiebiasi į viršų ir gal net prie to prisidėti :]

Įdedu nuorodą į Algimanto Variakojo straipsnį. Kaip gera žinoti, kad daugiau taip mastančių yra.

Šaunus tas, kuris prisiima atsakomybę. Labai linkėčiau to valstybei ir jos vadovams.

Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]

Dažniau girdimas šūkis „Jei galiu aš, gali ir Tu“. Kodėl tai neveikia? Labai paprastai. Bet kas gali atšauti: „Tai ne man“, „Aš kitoks“, „Tau lengva taip sakyti“, „Ne visi taip gali…“. Ką sudėtingiausia padaryti – prisimti atsakomybę už savo veiksmus, už savo sėkmę, už save.

Jei klausti žmogaus, ar jis nori būti nevykėlis, manau retas atsakytų, kad nori. Jei siūlai veikti, prisiimti atsakomybę, staiga visi tampa nevykėliais. Nejaugi ne gėda pačiam save pripažinti nesugebančiu? Pripažinti yra gerai, jei po to sieki sugebėti, žinoti, mokėti, veikti. Suvokimas, kad nemoku važiuoti dviračiu, ragina išmokti. Tai puiku. Bet jei pripažinimas reikalingas tik tam, kad pabėgti nuo atsakomybės…. Nejaugi nesinori daugiau? Sugebėti, norėti, turėti? Negi nesinori šeimos ir namų, pas kuriuos grįžti džiaugtis? Nejaugi nesinori atostogų kalnuose, prie jūros, oro balionu aplink pasaulį? [čia žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet manau suprantat apie ką kalbu]. Nejaugi nesinori būti kietesniam?

Kontra argumentas – jei patinki sau, tai esi laimingas. Galima patikti sau ir siekti dar daugiau. Juk žmoniją į šiandieną atvedė smalsumas (optimistus) arba tingėjimas (pesimistus). Kažkas tingėjo skaičiuoti pats ir sukūrė elektroninį skaičiuotuvą. Kažkam buvo tiesiog įdomu ir aprašė sunkio jėgą, kuria kažkas kitas būdamas smalsus arba tingus panaudojo savo reikmėms. Esmė, koncentruotis į tikslus.

Studentaujant teko organizuoti renginius. Ir nori nenori, tekdavo lipti ant scenos. Žinoma, teko nugalėti visas baimes, nes tiesiog reikėjo. Tada save įtikinėdavau, kad bijau bijoti. Iš tikrųjų nusiteikdavau, kad bijoti galima tik iki scenos, ant jos užlipus reikia veikti – vesti renginį. Jei bijosiu ant scenos – nesugebėsiu ir žodžio pasakyti, tiesiog apsijuoksiu. Kai tik tai supratau, visos scenos baimės baigėsi. Jaudulys visuomet išlieka, tai natūralu, bet nuo jo keliai nelinksta :]

Ta dalis ar sugebėsiu, ar pavyks…. Ji smugdo žemyn. Dvejones reikia kuo greičiau vyti lauk. Jei kažkas kitas gali užsidirbti milijoną, kodėl negaliu aš? Tiesiog perorientuoti visatą nuo kažko, prie savęs centro. Aš pats esu atsakingas. Aš pats galiu. Nekalbu apie perdėtą meilę sau. O apie sveiką meilę sau. Ar galima mylėti nelaimingą žmogų? Galima, bet tik kurį laiką. Ilgainiui nebeliks jėgų jam duoti ir negauti atsako atgal. Žmogus pats turi būti laimingas, kad galėtų laime dalintis su kitais :]

Vakar paskelbtas startas. Prezidento rinkimų agitacija prasidėjo. Ir per pristatomąją laidą nuskambėjo žodžiai: siūlau permainas. Net šiurpas per nugarą nubėgo.

Šiandienos suirutėj, kai įstatymai keičiami naktimis (jau gal pripratom, tapo norma), vis naujos įmonės skelbia bankrotus, kas trečias bedarbis, algos pjaunamos per pusę, vaikų į darželį nepriima, o motinystės atostogas nori sutrumpinti… siūlyti permainas – tiesiog savižudybė (autoriaus nuomonė). Išklausiau visų kandidatų nuomonių, palyginau, kiek kuris išsilavinęs ir kiek skirtingų žodžių savo kalboje naudoja – tik pasitvirtino ankstesnės mintys apie kandidatų vertę. Niekaip permainos iš galvos neiškrenta.

Galvoju – kad taip kryptį nustatytų. Tegu iima ir pasako, nuo šiandien mes darysim taip. Ir ateinančius 100 (keturis) metų Lietuva keliaus ta kryptimi. Mokesčiai kasmet didės kol pasieks kažkokį procentą, kad ir 100, bet kad žinoti. Nuo šiandien LT politika kelti mokesčius iki viršaus. Pensijų fondų įmoka sumažės iki nulio arba niekada nesikeis, arba svyruos nuo tiek iki tiek, bet neišeis iš ribų. Nors kokių nors garantijų, kad valstybė žino ką nori pasiekti ir planuoja tai bent keturiems metams. Kažkaip planuoti. Juk problemas ne atsakymas (taip/ne), bet jo nebuvimas. Ką reiškia atsakymas – nežinau arba galbūt? Tai atsakymai, kurie trukdo eiti pirmyn.

Nežinau kaip išspręsti krizę, todėl išvis nustojau kritikuoti dabartinę valdžią. Pati nežinau koks sprendimas šiandien būtų naudingas ir tikrai išspręstų LT problemas. Žinau tik, kad jei jau vyriausybė turi kažkokį planą, reikia leisti jai padaryt tą darbą iki galo. Iš spektaklio išėjus po 15 minučių, negali sakyti, kad jis prastas. Juk viso nematei. Taip ir čia. Reikia išlaukti ir žiūrėt kas bus. Susiskaičiavau džiūvėsius spintelėj, turėtų užtekti :]

Gyveni ir mokais. Pasiseka – lipi aukštyn. Nesiseka – ieškai, ką daryti, kad pradėtų sektis. Nežinau, kas dėsis dar aukščiau, tačiau kai šiek tiek pakyli – iš komandos nario tampi vadovu – viskas apsiverčia. Iš vienos pusės labai šaunu. Galima planuoti, daryti įtaką tikslų siekimui, veiklos principams, skatinti idėjas. Atsirinkti idėjas iš bendro katilo. Kita vertus, nebesi toks pats komandos narys ir lieki vienišas. Aukštesniems vadovams esi pavaldus. Taigi – pavaldinys. Savo komandai esi vadovas, todėl nebesi toks pats kolega koks buvai.

Štai čia atsiranda problema, dėl ko atskiras kabinetas su vaizdu į miestą ne taip stipriai džiugina. Ankstesnis langas buvo į parkingą, tačiau tuomet buvo su kuo pasijuokti iš besiparkuojančių :] Dabar galima be ausinių klausytis, kokios tik noriu muzikos.

Nesiskundžiu, tiesiog norisi pereinamojo laikotarpio. Priprasti, įsivažiuoti ir pajusti, kad pasiekiau, ko norėjau. Pasidžiaugti ir keliauti toliau :]

PS: sorry, visai nebelieka laiko blogui… Laikinai :]

Kaip gauti daugiau nei turi? Leisti uždirbti tam, kuris Tau algą moka :]

Labai nuoširdžiai per gyvenimą lipu karjeros laiptais. Ariu, mokaus, dirbu, prisiimu atsakomybę. Jei nematau atsako, keliauju toliau, jei matau, kad įdomu abiems pusėms, spaudžiu iš savęs, kiek galiu. Patinka :]

Norisi daugiau ir daugiau. Ne tik pinigų, bet veiklos, galimybių. Kuo daugiau darai, tuo labaiu matai amplitudę, kurioje gali būti reikalingas. Kuo daugiau padarai, tuo labiau norisi būti įvertintam. Bėda, kad jei dirbi kitam, daugiausia gali gauti tik tiek , kiek šefas nori Tau sumokėti. Kita vertus, kuo šefas daugiau uždirba, tuo noriau linkęs dalintis. Jei šefas niekada nenori dalintis, tai jau seniai laikas iškeliauti. Kitu atveju, reikia rasti būdą kaip jam uždirbti daugiau :]

Grįžtam į šiandieną. Krizės, nuotaikos nėra, oras blogas. Kaip uždirbti daugiau? Kelti našumą. Ne tą našumą (kolegoms iš TOC), kur ataskaitose matosi, o tą realų, kur pelno eilutėj parodomas.

Bėda, kad kai esi vidurinės grandies vadovas, tai labai tarkuoja iš visų pusių… Kai tik pavaldus esi, labai ramu. Norisi į aukštesnes pareigas, tačiau šefas paburbėjo ir išėjo. Atsakomybės minimaliai. Namo po darbo parkeliauji ir ramu. Bet kai Tave spaudžia iš viršaus rezultatų, o iš apačios komanda gailiom akim žiūri, vėl…. nei persiplėšt, nei kaip. Bet gyvenam, nesitaškom :]

Štai ruošiuos šiandienos susirinkimui ir turėsiu savo kolegoms paaiškinti, kaip dabar visiems sunku.  Kaip reikia padaryt, kad įmonė turi uždirbti daugiau, tada ir mes gyvensim geriau. Kaip įrodyt, kad darbuotojo sėkmė mažiau arba lygu įmonės sėkmei…

Peržiūrėdama lankytojų sąrašą, radau vieną užklydųsį iš google paieškos: „kur dėti pinigus“. Va čia tai mintis. Iš pradžių kilo pasipriešinimas. Galvoju – kaip gali būti, kad žmogus nežino, kur juos dėti. Turi pinigų ir nežino, kur dėti? O va paskui susimąsčiau….

Jei naktį važiuoti automobiliu neapšviestais keliais, matyti tik tiek, kiek siekia automobilio šviesos. Įjungi ilgąsias ir jau matai daug toliau. Jei naudoti pinigus tik pagal savo patirtį, tuomet fantazija tikrai nebus tokia laki, kokia galėtų būti apjungus daugiau žmonių patirtį.

Kita vertus lyg ir norėtųsi už pinigus kažką gauti… daugiau pinigų, namą, perlus, kelionę oro balionu aplink pasaulį… Juk pinigus padėti galima ir į svetimą kišenę, galbūt tam, kuriam labiau reikia arba kuris žino kur dėti pinigus :]

Gera yra mokytis. Dairais, daug sužinai, pats vertingesnis tampi :]

Reziumuoju apklausos rezultatus. Ši apklausa buvo skirta sužinoti pagrindines priežąstis dėl ko nepradedamas verslas.Arba gal patvirtinti anksčiau turėtas mintis …

[poll id=“3″]

Žinoma 40 atsakymų nėra didelė imtis, bet man kažkaip atrodo, jog tai ir yra dažniausiai formuluojamos priežastys, kodėl žmogus nepradeda savo verslo.

Neturiu idėjos…

Ar tikrai neturit nei vienos idėjos verslui, kurią būtų galima realizuoti? Ypač dabar? Krizės metu? Na patarčiau užsiimti verslu, kurio , jeigu ką, būtų lengva atsisakyti, tačiau aš įsitikinus, kad spalį- lapkritį būsim nusileidę jau labai žemai. Jau tuomet daug žmonių bus netekę darbo, išbaigę savo santaupas (tikiuosi, kad jų turi). Ar krisim dar daugiau – nežinau. Bet kažkaip man atrodo, kad kritiniai taškai yra šios vasaros birželis ir ruduo (šildymo sezono pradžia). Kas iš to seka? Darbo jėga labai pigi, perkamoja galia – žema. Išvada: radus, ko žmonės negali atsisakyti, net kai turi ypatingai žemas pajamas, štai ir niša. Be to, sunkmečiu paaštrėja „prabangos“ suvokimas. Prekės, kurias žmonės perka norėdami pasirodyti, kad „gali“. Prašau – kiek erdvės verslui…  Svarbu ne tiek pati idėja, kiek sugebėjimas ją parduoti. Ar MacDonaldas puiki idėja? Sintetinė sriuba? Ekologiški maišeliai? Juk nieko ypatinga, bet turi masinius pirkėjus.

Neturiu tam pinigų…

Žinoma, grynieji – problema, tačiau nebūtina pradėti nuo viešbučių tinklo, galima pradėti nuo apimtimi mažesnių projektų, kurie po truputi įsibėgėdami atneštų pelno. Niekas neatsiranda iš karto. Medžiui reikia laiko užaugti.  Pyragui iškepti.

Kita…

Tiems, kas nori dirbti kitiems, bijo pradėti verslą, nes nepasiseks, ar turi kokių panašių priežasčių, net manau, kad nevertėtų pradėti savo verslo. Jei žmogus bijo dar nepradėjęs, gal tegu pradeda siekti savo tikslų nuo paprastenių dalykų? Padidinti savo metines pajamas, gauti darbą apie kurį svajoja….. Atsisakyti kompleksų ir prdėti džiaugtis gyvenimu.

Moralas

Dvejoti neverta. Reikia aiškiai suformuluoti ir skaičiuoti, aiškintis. Ieškoti ir niekad nesustoti. Pasižiūri – netinka, keliauji toliau. Paskaičiuoji – tinka, pirmyn – darom. Ko gero pradedu moralizuoti savo straipsniuose. Kritikuokit. Labai jautriai reaguoju į kritiką. Tai puiku! Į kiekvieną pastabą stengiuos reaguoti pasitempimu. Visada galima geriau. Jei žmogtus nori, jis nuverčia kalnus ir tokios smulkmenos kaip idėja a pinigai nieko nereiškia. Juk jei negali pats pritraukti žmonių, susirask žmogų, kuris moka :] reikia pinigų, rask tokią idėją, kurią iš Tavęs nupirks už didelius pinigus. Visada yra du pasirinkimai: inkšti, kad viskas yra blogai arba prisiimti atsakomybę ir pradėti veikti, kad sėkmė turėtų šansą ateitį į svečius. Ar gali būti paprasčiau :]

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

…kol neatmuša bet kokio noro gyventi.
Kritika skatina tobulėti. Ji įvardija trūkumus, privalumus. Parodo taškus, kuriuose reiktų tobulėti. Ji – vertingas naujų minčių šaltinis. Tai naujos idėjos, savęs per išraišką suvokimas.

Kita vertus, būtų smagu, kad kritika prie žemės nepritrėkštų. Paskutiniu metu pastebiu, jog vis daugiau žmonių linkę pastebėti tik juodąją gyvenimo pusę. Ko ieškai, tą randi. Ši frazė turėtų būti jau atsibodusi nuolatiniams skaitytojams, tačiau tai tiesa. Jei nuolatos kryptingai ieškoti trūkumų, tuomet tiesiog nebeliks laiko pastebėti privalumus.

Nesvarbu, kas vyksta Lietuvoje, tai yra lydima komentarų, juodinančių bet kokią veiklos apraišką. Išvis neįsivaizduoju kaip pradėti veiklą Lietuvoje. Reikia būti tiek stipriu žmogum, kad sugebėti nereaguoti į purvą ir juodas emocijas iš aplinkos. Aplinkos, kuri turėtų būti vartotoju. Kalbu ne tik apie naujus prekybos centrus, bet apie meną. Juk žiūrovas (skaitovas ir kita) yra meno vartotojas. Lygiai tas pats su architektūra, verslo paslaugomis. Viskuo.

Sveikas protas, objektyvus vertinimas yra labai gerai. Labai šaunu mokėti neidealizuoti. Nesuprantu, kam reikia viską maišyti su purvais? Pakelkim akis, pavasaris. Įsileiskim jį. Pastebėkim, tai kas yra gražu. Mano kiemo žalia veja nutūpta kirų. Kai įvažiuoju automobiliu į kiemą, jie pakyla tarsi milžiniška balta banga. Kiekvieną kartą jaučiuos kaip pajūryje. Tai smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti. Pirmyn, leiskim sau tokią prabangą.

Gėris, džiaugsmas skatina augti, atveria žmogų naujoms idėjoms. Įsileiskim, pamatykim, tapkim turtingesni ir pinigais, ir vidum. Juodindami kitą ir patys nekylam, ir kitam neleidžiam, o galėtumėm rasti naudos sau tarp eilučių. Jei gaila kitam, tai nesidalinkim, bet ribodami kitą, ištikrųjų tik stabdom save. Nejaugi norim įstrigti prie žibalinės lempos?

————————–***

Reziumė: Ieškau žmonių, kurie norėtų pastebėti ir rašyti apie tai, kas pasaulyje vyksta gražaus. Ne idealizuoti, tačiau atrasti ir gražąją medalio pusę. Visus besidominčius siūlau siųsti savo straipsnių bandymus ar straipsnius, esė adresu: ideja@dirbusau.lt . Projektas turėtų startuoti šių metų liepos 14 dieną. Tikiuos – anksčiau :]

Ar tikrai?

Jei nueiti į bet kokį profesinį forumą, būtinai bus komentaras: „Žmonės mano, kad bet kas gali tvarkyti XXX, juk kitko bet kas nedaro?“. XXX – buhalterija, IT, reklama, vadyba…. bet kuri veiklos sritis.

JAV yra normalu keisti profesiją sulaukus net ir 60 metų, kai lyg ir liko pora metų iki pensijos. Japonai pasirenka profesiją ir jos laikosi įsikibę visą gyvenimą.  Lietuva, manau, savo požiūriu artimesnė Japonijai, tačiau kiek liberalesnė.

Viena vertus, nuoseklumas yra labai gerai, nes žmogus nuolatos gilindamasis į tą pačią sritį, įgyja siaurą pažinimo sritį visumos prasme, tačiau labai gilią savo srityje. Geresnio specialisto nerasi. Kita vertus žmogus užsidaro rėmuose, kurie nebūtinai jam priimtini.

Netaikau šios savokos visiems ir be išimčių. Tikrai yra dalis žmonių, kuriems labai įdomi jų sritis ir jie net nenori domėtis „pašaliniais“ dalykais. Ir tikrai yra dalis žmonių, kurie negali ties jokia sritimi apsistoti, vis blaškosi ir ieško, kas jiems gali būti įdomu.

Vis gi keisti profesiją, kas tris dienas , nebūtinai protinga, tačiau susmigti į vieną sritį taipogi ne labai teisinga. Juk nebelieka erdvės naujoms idėjoms. Remiantis žydrųjų vandenynų teorija, labai naudinga išmanyti ne tik savo sritį, bet ir gretimas, artimas sritis. Jas apjungus, galima sukurti naują rinką. Tai daug paprasčiau nei perimti rinką iš jau esančių jos dalyvių.

Argumentas, kad reikia puikiai išmanyti savo sritį, kad kilti karjeros laiptais taipogi silpnas. Jei puikiai išmanai savo sritį, nėra dėl ko paaukštinti, tačiau jei labai gerai išmanai savo sritį, tačiau jau išmanai ir aukštesnio laiptelio sferą, tuomet durys atviros.

Žmonės, kurie nuolatos mokosi, nepriklausomai nuo amžiaus turi didesnį bagažą žinių už savo kolegas, už bendraamžius, už to paties lygio darbuotojus ar vadovus. Nuolatinis lipimas net ir per save, paskatina veikti.  Gali, nori – padarysi. Nebūtina perspausti. Jau vien įvardintas noras  stumia veikti ir siekti rezultatų, todėl jei nori, verta pabandyti ir atrasti :]