Urbokida

Dažniau girdimas šūkis „Jei galiu aš, gali ir Tu“. Kodėl tai neveikia? Labai paprastai. Bet kas gali atšauti: „Tai ne man“, „Aš kitoks“, „Tau lengva taip sakyti“, „Ne visi taip gali…“. Ką sudėtingiausia padaryti – prisimti atsakomybę už savo veiksmus, už savo sėkmę, už save.

Jei klausti žmogaus, ar jis nori būti nevykėlis, manau retas atsakytų, kad nori. Jei siūlai veikti, prisiimti atsakomybę, staiga visi tampa nevykėliais. Nejaugi ne gėda pačiam save pripažinti nesugebančiu? Pripažinti yra gerai, jei po to sieki sugebėti, žinoti, mokėti, veikti. Suvokimas, kad nemoku važiuoti dviračiu, ragina išmokti. Tai puiku. Bet jei pripažinimas reikalingas tik tam, kad pabėgti nuo atsakomybės…. Nejaugi nesinori daugiau? Sugebėti, norėti, turėti? Negi nesinori šeimos ir namų, pas kuriuos grįžti džiaugtis? Nejaugi nesinori atostogų kalnuose, prie jūros, oro balionu aplink pasaulį? [čia žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet manau suprantat apie ką kalbu]. Nejaugi nesinori būti kietesniam?

Kontra argumentas – jei patinki sau, tai esi laimingas. Galima patikti sau ir siekti dar daugiau. Juk žmoniją į šiandieną atvedė smalsumas (optimistus) arba tingėjimas (pesimistus). Kažkas tingėjo skaičiuoti pats ir sukūrė elektroninį skaičiuotuvą. Kažkam buvo tiesiog įdomu ir aprašė sunkio jėgą, kuria kažkas kitas būdamas smalsus arba tingus panaudojo savo reikmėms. Esmė, koncentruotis į tikslus.

Studentaujant teko organizuoti renginius. Ir nori nenori, tekdavo lipti ant scenos. Žinoma, teko nugalėti visas baimes, nes tiesiog reikėjo. Tada save įtikinėdavau, kad bijau bijoti. Iš tikrųjų nusiteikdavau, kad bijoti galima tik iki scenos, ant jos užlipus reikia veikti – vesti renginį. Jei bijosiu ant scenos – nesugebėsiu ir žodžio pasakyti, tiesiog apsijuoksiu. Kai tik tai supratau, visos scenos baimės baigėsi. Jaudulys visuomet išlieka, tai natūralu, bet nuo jo keliai nelinksta :]

Ta dalis ar sugebėsiu, ar pavyks…. Ji smugdo žemyn. Dvejones reikia kuo greičiau vyti lauk. Jei kažkas kitas gali užsidirbti milijoną, kodėl negaliu aš? Tiesiog perorientuoti visatą nuo kažko, prie savęs centro. Aš pats esu atsakingas. Aš pats galiu. Nekalbu apie perdėtą meilę sau. O apie sveiką meilę sau. Ar galima mylėti nelaimingą žmogų? Galima, bet tik kurį laiką. Ilgainiui nebeliks jėgų jam duoti ir negauti atsako atgal. Žmogus pats turi būti laimingas, kad galėtų laime dalintis su kitais :]