Valdovų rūmai sudarkė Arkikatedros aikštę Vilniuje. Ir nesvarbu, ar palaikot jų idėją ar ne, tačiau aikštė pasikeitė. Neįsivaizduoju kaip jie su gaisrininkais susitarė, kad tarp pastatų būtų vos apie metrą atstumas (su liniuote tikrai nematavau, iš akies skaičiuoju, tai nepykit už paklaidą). Ko gero šitas klausmas dar tik bus sprendžiamas…

Valdovų rūmams išleista jau labai daug. Ir krizė atėjo. Berods jau ir išeina. Ir nesu aš didelė jų gerbėja, nes man labiau patiko ankstesnis aikštės vaizdas, o parodų sales buvo galima ant Taurakalnio pastatyti. Gal buvo įmanoma sugalvoti ir kitokį būdą išsaugoti per kasinėjamus atrastus archeologinius radinius. Nemanau, kad Luvro piramidė šaunus variantas, nes mačiau ją ir iš arti, ir iš toli… Arba Merkinės kupolas, klausmas į ką labiau panašus… Tiesiog gražios gamtos apsuptas kosmodromas? Bet jau nuspręsta statyti rūmus. Jie jau gerokai įsibėgėję ir, kiek suprantu,  jie jau beveik baigti. O tada kai lieka vos keli žingsniai iki tikslo, atsiranda gudruolis (?), kuris sugalvoja pakelt bangas. Tai ir yra baisiausia, kad išleidus šitiek pinigų, dar galvojama, ar verta užbaigti… Apie kokį tęstinumą Lietuvoje galima kalbėti? Latviai sugebėjo išsirinkti tą pačią daugumą antrą kartą tam, kad ji baigtų savo pradėtus darbus.

Tai ar verta užbaigti valdovų rūmus? Ar tikrai yra manančių, kad verta atidėti? Šiurpas nuo tokio klausimo per nugarą eina. Ar yra kas nors pastovesnio už laikiną? Vilnius jau turi vieną nuostabų laikinai sustabdytą projektą – stadioną.  Esu labai didelė futbolo fanė, ir kiekvieną kartą važiuojant į Akropolį skauda žiūrėti. Stadioną vis pradeda ir nebaigia, nes verta paskaičiuot, kas labiau apsimoka… Turim nuostabiai gražią utopiją… rūdija. Tvarkingai rūdija. Patikrinau šį penktadienį.

Tai ar verta pabaigti rūmus? Ar tikrai norit sostinės lankomiausioje vietoje turėti milžiną vaiduoklį? Ar tikrai norisi projekto, kuris atidėjus užbaigimą vėliau kainuos dar daugiau? Nemanau. Sukišus tiek pinigų, norisi pamatyti rezultatą. Ir jei tam reiks įdėti dar šiek tiek, verta :]

Ar pati Eurovizija yra gerai ar ne… klausimas. Bet kuriuo atveju – tai televizinis konkursas, turintis savo auditoriją, ir savo vertybes.  Galim sakyti, kad mus mėgsta ar nemėgsta, bet kažkaip stipri daina iš pirmo karto kyla į 6 vietą, o prasta nepatenka į finalą ir nieko nepadarysi… Man tiesiog užkliuvo straipsnio sakinys, cituoju:

„„Tai puiki naujametė dovana „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjams ir LRT visų žiūrovų vardu dėkoja partneriams, kurių dėka galėsime dalyvauti šiame Lietuvą garsinančiame renginyje. “ Šaltinis.

Kad galėsim, tai tikrai. Svarbiausia gauti progą, o jau kaip pasirodai, tai paties reikalas. Tik LT man atrodo visi ir laukia kaip ant ko nors sušokti ir dar net neprasidėjus konkursui jau žinoti, kad nepavyks :) Naujų metų proga siūlau, gal šiemet būkim originalūs ir palaikom saviškius? Koks skirtumas kokie jie? Jei jau siunčiam, tai ir palaikom :]

Vakar buvau puikioj parodoj, labai siūlau užsukti ir Jums. Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu vyksta trys parodos. Jos chronologiškai pateiktos, todėl labai padeda įsijausti į kontekstą. Kadangi galerijoje buvau pirmą kartą, tai kiek sunku buvo suprasti, kur eiti. Būtų naudinga pridėlioti rodyklių, bet galerijos naujumas, modernas ir savotiškas „šaltumas“  irgi kruia tam tikrą kontekstą. Man patiko.

Trumpai apie ekspozicijas:

3-5 nuotraukos (Vilniaus sidabro atspaudai). Gal be meninio išsilavinimo sunku suprasti… Bet gal tik man :]

Bet kita dalis… Likom sužavėti. Pasirodo LT autoriai jau kokiais 1960 metais tokius modernus išdarinėjo, ką MTV savo animacijoj tik apie 2000 metus pradėjo naudoti. Iš tikrųjų reikia savo akimis pamatyti. Aprašyme radau, kad vyksta M.K.Čiurlionio paroda. Praktikoj radom, vos kelis jo darbus, bet labai daug kitų autorių įspūdingų darbų. Daug litografijos ir ofortų, medžio raižinių (kas labiau domisi grafika). Buvo ir tapybos darbai. Skluptūra. Sužavėjo sovietinis realizmas su rūsčiais traktorininkais :] D.Narkevičiaus batai „Per ilgai ant pakilos“.

Kas prajuokino? Šaltojo karo modernizmas. Vyresnieji gal atsimins „Likimo ironija arba po pirties“ (rus. Ирония судьбы, или С лёгким паром!). Ten įžangoje pasakoja apie Čeriomuškų kaimą. Kaip jis buvo nugriautas ir vietoj jo pastatytas gyvenamasis kvartalas (Maskva), o tada kiekviename socialistiniame mieste buvo pradėta statyti po tokį rajoną, kuriame būtų tokie patys namai, su tokios pačios spalvos laiptinėmis… ir pasaka be galo apie gražų rytojų. Tai NDG yra demonstruojamas reklaminis klipas šito rajono statyboms. Vien dėl šito verta nueiti į parodą.  Nežinau, ar vaikams būtų įdomu, bet paaugliai jau tikrai ras įdomių niuansų ypač Sovietinio bloko ir Amerikos „absurdų“ Šaltojo karo dailėje. Ir vieni, ir kiti gerokai persistengė.

Skanaus :]

Savaitgalį praleidau Nidoj. Visiems siūlau. Oras puikus, žmonių nedaug. Kokybė išliko, o kainas pjovė beveik per pusę. Kas ten dar nematėt V.Kernagio, jis laikosi puikiai. Sėdi ant suolelio ir džiaugiasi saule.

Gražiai mes juokiamės, gražiai mes verkiame,
gražiai mus traiško garvežiai.
Ir kai gražiai akis užmerkiame,
tai mus palaidoja gražiai.

Širdį suspaudžia… bet toks gyvenimas :]

Lietuvos pramogų verslas, kas apima ir televiziją, masinius renginius, bendrą renginių kultūrą, manau dar tik pradeda pirmus žingsnius.  Todėl manau, neverta nusiminti ir graužtis, kad Eurovizijoj paimam paskutinę vietą. Žiūrint į LT pasirodymus, jų idėjinę pusę, manau, mes progresuojam :]

Jei norisi greitesnio progreso, tai galiu pasakyt labai stiprų argumentą, kodėl NE – nėra Lietuvoje aplinkos, kurioje išugdytumėm savo talentus. Nėra tiek išvystytas LT kinas, kultūros renginiai (kalbu ne apie meno lygį, o apie terpę jam pasireikšti), kad žmogus galėtų išmokti. Juk mokinys nors ir pralenkia savo mokytoją, tačiau žingsnio į priekį dydis labai priklauso nuo mokytojo sugebėjimo lygio. O jei palyginam su bendru kontekstu pasaulyje…. Prancūzija, Rusija turi šimtmetines renginių organizavimo tradicija. Graikija – 8000 m. prieš Kristaus gimimą ? Lietuva? Ir taip, ir ne…

Tai kodėl man patiko Sidabrinės gervės? Todėl, kad jose buvo Ingeborga Dapkūnaitė. Tarp visų nepatenkintų veidų, kuždėjimosi kaip kas apsirengęs ir bendros slogios nuotaikos žiūrovų kėdėse jos veide nuolatos žibėjo šypsena. Ji užlipus ant scenos sugebėjo šiltai ir draugiškai pristatyti Eugeniją Pliaškytę. Jokios ironijos, nepasitenkinimo, moralo apie neįvertinimą. Gal kaip tik dėl to Ingeborgai pavyko pasiekti to, kuo ji yra?

Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.

Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir  džiaugsmas.

Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?

Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.

Tiems, kad nematė, trumpas įrašas ankstesnių pasirodymų:

Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?

Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą.  Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą.  Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.

Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).

Šį savaitgalį teko būti  „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos.  Kai jos skamba iš profesionalų lūpų,  mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.

Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…

Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.

Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“.  Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.

Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.

Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.

Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.

Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]

Kiekvienas koncertas nustebina ir duoda minčių keliauti tolyn. Kiekvienas žanras turi savo stilistiką, atlikimo būdą. Popsas reikalauja nusirengti. Klasika reikalauja itin kokybiškai atlikti kūrinį. Žinau tik vieną žanrą, kuris pulsuotų ypatingai teigiamomis emocijomis. Džiazas.

Kai išmoksti klausytis ir triukšme atrandi muziką, supranti koks tai stiprus žanras. Džiazo net įrašų klausausi iš koncertų. Klausytis radijo stotims nušlifuotas dainas gan nuobodu. Jų niekas dainuodamas nekomentuoja, nesvaido replikų. Jos visada identiškos. Kiekvienas koncertas – nauja išraiška, net ta pati daina kiekvienam koncerte skamba kitaip. Jei augi kartu su muzikantu, kartu su jo muzika, ilgainiui pamatai, kaip jis  subrendo, kaip subrendo daina. Graikai Antikoje sakydavo, kad skulptūra yra įkalinta akmenyje ir skulptoriaus darbas yra ją išlaisvinti. Džiazo atlikėjas išmoksta išlaisvinti dainą. Labai gera būt kartu ieškojimo kely.

Jei ant scenos liūdna, tai ne džiazas. Gal avangardas, bet ne džiazas. Ant scenos turi vykti žaidimas, pasitenkinimas kiekviena išgrota nata. Džiaugsmas kolega. Džiaugsmas instrumento galimybėmis. Turi būti tikras profesionalas, kad sugebėtum groti galvodamas ne apie atlikimo techniką, bet prasmę, tikslą. Nardyti muzikoje. Džiaze nėra klaidų, tai startas naujai puikiai improvizacijai. Startas naujo skambesio paieškai.

Nesugalvoju, kaip visatai sukelti į kasdienybę. Išmesti bereikalingą nerimą dėl neprasmingų dalykų, išmesti tuščias dvejones ir rasti tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Galų gale juk už lango po truputi, bet pasirodo pavasaris. Vakar jau jį sutikau :]

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]