Urbokida

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.

Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.

Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.

Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus.  Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.

Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.

Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]

Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]

Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Kaip gauti daugiau nei turi? Leisti uždirbti tam, kuris Tau algą moka :]

Labai nuoširdžiai per gyvenimą lipu karjeros laiptais. Ariu, mokaus, dirbu, prisiimu atsakomybę. Jei nematau atsako, keliauju toliau, jei matau, kad įdomu abiems pusėms, spaudžiu iš savęs, kiek galiu. Patinka :]

Norisi daugiau ir daugiau. Ne tik pinigų, bet veiklos, galimybių. Kuo daugiau darai, tuo labaiu matai amplitudę, kurioje gali būti reikalingas. Kuo daugiau padarai, tuo labiau norisi būti įvertintam. Bėda, kad jei dirbi kitam, daugiausia gali gauti tik tiek , kiek šefas nori Tau sumokėti. Kita vertus, kuo šefas daugiau uždirba, tuo noriau linkęs dalintis. Jei šefas niekada nenori dalintis, tai jau seniai laikas iškeliauti. Kitu atveju, reikia rasti būdą kaip jam uždirbti daugiau :]

Grįžtam į šiandieną. Krizės, nuotaikos nėra, oras blogas. Kaip uždirbti daugiau? Kelti našumą. Ne tą našumą (kolegoms iš TOC), kur ataskaitose matosi, o tą realų, kur pelno eilutėj parodomas.

Bėda, kad kai esi vidurinės grandies vadovas, tai labai tarkuoja iš visų pusių… Kai tik pavaldus esi, labai ramu. Norisi į aukštesnes pareigas, tačiau šefas paburbėjo ir išėjo. Atsakomybės minimaliai. Namo po darbo parkeliauji ir ramu. Bet kai Tave spaudžia iš viršaus rezultatų, o iš apačios komanda gailiom akim žiūri, vėl…. nei persiplėšt, nei kaip. Bet gyvenam, nesitaškom :]

Štai ruošiuos šiandienos susirinkimui ir turėsiu savo kolegoms paaiškinti, kaip dabar visiems sunku.  Kaip reikia padaryt, kad įmonė turi uždirbti daugiau, tada ir mes gyvensim geriau. Kaip įrodyt, kad darbuotojo sėkmė mažiau arba lygu įmonės sėkmei…

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

Perskaičiau neįtikėtiną dalyką: verslo tikslas yra ne pelnas, o klientų rato didinimas.  „Pelnas yra tik rezultatas“. Ar taip gali būti?

Ar tikrai yra svarbu, kiek aš turiu klientų, jei iš jų gaunu pelną, kurį vos galiu suvaldyti. Juk su kiekvienu pinigų kiekiu atitinkamai reikia mokėti elgtis. Ir klientus reikia sugebėti aptarnauti. Atitinkamai plėstis kosminiu greičiu irgi nėra gerai, nes personalas gali tapti nevaldomas ir t.t. Skaitant straipsnį peršasi mintis, kad turėdama nuostolingą verslą su 100 000 klientų, turėčiau jaustis gerai.

Dėl ko darbuotojas eina į darbą? Savęs realizacijai? Na jei jis turi pajamas, kurios užtikrina jam tam tikrą tenkinantį pragyvenimo lygį, tuomet tikrai darbas gali lengvai tapti hobiu. Kartais darbas, kuris ir yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, gali tapti hobiu, tačiau iš jo vis tiek uždirbami pinigai. Kai pastarieji baigiasi, baigiasi ir hobiai.

Kodėl tuomet įmonės nesikuria kaip pelno nesiekiančios? Jos skirtos arba hobiui, arba pinigams plauti. Čia jau kiekvienas pats sprendžia, ko nori ir kiek atsakomybės prisiimti žada.

Sutinku, kad įmonė turi savo vertybes, kuriomis vadovaujasi versle. Palyginkit Pizza Jazz ir Čili picą, Sonex ir Alna Intelligence, begalę kitų. Vertybės kuria įmonės patrauklumą ir padeda pasiekti pelną, bet jos nėra tikslas.

O gal puiki komanda yra tikslas? Tuomet mano dabartinė darbovietė turėtų likviduotis, ji jau pasiekė savo tikslą. Čia dirba puiki ir labai stipri komanda. Tačiau įmonė vis dar siekia didesnio pelno, su kuo ją sveikinu ir noriu prie to prisidėti :]

Kiekvienas pradedantis verslą pasakys. Noriu pinigų. Noriu padėties visuomenėje. Taigi – noriu pelno :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Darbą lengva padaryti, kai mąstai kaip jį realizuoti, o ne dėl ko jo atsisakyti.

Tai ties kuo sustojom? Turim beveik idėją ir jokios nuovokos kaip tai padaryti…. Siūlau pradėt ieškot nuovokos. Pradžiai susirandam google ir pažiūrim, ką jis žino apie tai? Paieškom ir gretutinėse šakose, kas ten daros. Gal mes tik nežinom, kad ši sritis jau „užimta“. Tarkim, kad radom… Tada einam ieškot kitos idėjos, o jeigu ne, tada aiškinamės kaip realizuot. Kad nebūtų pilstymo iš tuščio į kiaurą, paimkim tą pavyzdį su maisto produktais (gal jau kas sugalvojot kaip daryt? praneškit, būčiau pirma klientė).

Pradžiai – ko reikės, kad tokią veiklą būtų galima pradėti vykdyti? Siūlau pradėt nuo proceso skaidymo, kad grubiai įsivaizduoti kokios apimties tai yra darbas.

Užsakymai (internetinė parduotuvė, reklama, prekių sąrašas, užsakymo apmokėjimas ….).

Perkam prekes (ar saugom pas save? gal tariamės su įmone, kuri jau ir taip tuo užsiima, turi sandėlius, šaldytuvus ir pan? ar yra vienas visų produktų tiekėjas? gal jie skirstosi pagal produktų grupes? į ką surenkam prekes (maišelis, dėžė ar tai priklauso nuo užsakymo dydžio? ar bus patogu transportuoti? Ar galima vienoj pakuotėj vežti supakuotas atskirai žalią mėsą ir pieną? …).

Surenkam prekes pagal užsakymą (ar patys surenkam užsakymus? …).

Transportavimas (kaip sudėlioti maršrutus? kaip transportuoti salotų lapus ir žalią mėsą viename pakete ar nepakenks temperatūrų skirtumai?  kaip padaryt, kad būtų patogu surasti kokią prekę kur nunešti? vežam patys ar samdom kurjerius? kiek kainuos  automobilių įsigyjimas? kokiu paros metu pristatom prekes….)

PS: gal geriau daryti kaip McDrive? Užsisakai internetu ir atvažiuoji pasiimti  per 24 val.  Atkrenta transportavimas ir skirtingų produktų kartu pakavimo problemos.

Prie viso šito dar reiktų pasidairyt kokių reikia licencijų, higienos paso, kaip visą tai įsigyti. Jei visas paslaugas pirkti iš kitų, kurie jau šitą turi, kokią veiklą reiktų įregistruoti Jūsų įmonei. Kaip su prekyba alkoholiu. Pasidomėti bent su teisininkais ar užsakymo apmokėjimas 15val, o atsiėmimas 23val nereiškia nelegalios prekybos alkoholiu. Dar kaži kiek niuansų, tačiau kryptį pagavot.

Atitinkamai palyginti ar tai nėra verslas, kuriam suktis reikia milijono, o uždirbi tūkstantį.

PS: kas smagiausia, jog jei idėja ir nepasitvirtina, tai dažniausiai besiaiškinant kaip ją realizuoti gimsta nauja idėja :]

Šį penktadienį žaidžiau su draugais monopolį ir padariau nerealų atradimą. Aišku, gal kitiems tai ir buvo žinoma visą amžinybę, tačiau man tai atradimas. Nereikia susipirkti visų miestų, kad uždirbtum. Už tai, kad kažkas ateis į Tavo langelį, bus mokami centai. Užtenka turėti porą gatvių su viešbučiais ir pinigai užtikrintai patys kris į kišenę. Grynų pinigų mokėti mokesčius nereikia, užtenka stengtis mokesčių išvengti.

Tai ką daryti, jei esi skolingas daugiau negu esi vertas? Prie viso to prarandi darbą? Neturi jokių santaupų? Pats laikas išmokti mąstyti kitaip :] Darbas bet kuriuo atveju užtikrina tik labai ribotas pajamas – tiek kiek Tau leidžia uždirbti šefas :]

Pats laikas „statyt viešbutį“.  O nuo ko geriausia pradėt daryti verslą? Nuo google :]