Kai  susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.

Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.

Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.

Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.

Iš gyvenimo

Vyro klausiu:

– Ar ne per daug mes skubam?

Jis atsako:

– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.

„Buvimas socialiai atstumtu leidžia sutelkti dėmesį į tikrai svarbius dalykus, pavyzdžiui, mąstymą ir hakinimą.“ Citata iš vadovėlio: Kaip tapti hakeriu.

Tiems, kam informatika nėra pats įdomiausias mokslas, galima paskutinio žodžio neskaityti :] Frazė  dėl to nepraranda savo vertės.

Būt smagu, jei žmogus dar būdamas neatstumtas išmoktų apsidairyt aplinkui.

Tyčia nedėjau kabučių.

Vakarykštė LRT laida „Teisė žinoti“ kiek šokiravo, lyg ir žinojau, kad situacija yra tokia, bet kažkodėl atrodė, kad bent tiesiai į akis biurokratija nesugebės tokių teiginių išrėžti. Po replikos, kad vadovą, kuris nesugeba sumokėti skolų, bet išmoka premijas, verslas paprasčiausiai atleistų, mūsų finansų ministras puolė gintis: „Valstybė neskolinga niekam.“. Ar savivaldybė į valstybės sąvoką įeina? Tai gal tegu ministras pasidomi bent Vilniaus savivaldybės skolomis už šildymą…..

Kaip šiandiena gyvena verslas? Vieni normaliai. Čia aš ne apie augimą. Jie turi labai sumažėjusių užsakymų, bet turi ir gal net pusei metų. Tikėsimės užsakovai iki to laiko išliks mokūs. Kiti gyvena nelabai gerai. Atleidžia žmones, mažina atlyginimus. Vis dar gyvena. Treti išvis nesijaudina ir skelbia bankrotus. Vieni iš reikalo, kiti nes taip naudingiau. Bet visi kažkaip sukasi.

Ką daro biudžetininkai? Jie irgi taupo ar bent stengiasi sutaupyti. Pažįstamas dirba vyr. specialistu, kur tiksliai nesakysiu. To departamento skyrius turi 7 naujus automobilius. Vairuotojo pažymėjimus turi 2 žmonės skyriuje. Likę net nenori jų įsigyti, o ir vairuotojo priimti nežada. Nėra nei už ką, nei dėl ko.  Kiek pamenu kiekvienas automobilis Lietuvoje privalo būti draustas. Civilinį draudimą galima kuriam laikui sustabdyti, bet tai vis tiek kainuoja. Kadangi automobiliai nauji, jie ko gero ir kasko apdrausti. Ir šiaip automobilis sensta net stovėdamas. Ar čia taupymas? Parduoti, išnuomoti – tokių idėjų nekyla?

Darbo biržoj naujai registruotam asmeniui duoda knygelę, t.y. tokį kieto popieriaus A5 formato lapelį. Jis per pusę lenkiamas kaip atvirutė. Kai užsakinėjo spaustuvėj, tai ta įlenkimo linija kainavo, storesnis popierius kainavo, atvežimas kainavo. Prekė kainuoja.  Tai jei žmogus registruojasi kaip dirbantis, jam tokią knygutę išduoda su X darbutojo duomenis (kontaktais ir pan). O jei vėliau tas pats žmogus ateina  pranešti, kad yra bedarbis, jo senosios knygutės turinys perrašomas į kitą knygutę, tik nurodomas naujas atsakingas Y darbutojas ir senoji knygelė suplėšoma. Paskaičiuokit kiek per dieną į darbo biržą ateina žmonių….. Ar čia būdas sutaupyti? Kam tokia darbo birža kaip šiandien yra reikalinga? Ji neatlieka savo funkcijų ir kas baisiausia – nenori keistis. Gal užtektų parašyt pavardę ir laiką ant paprasto lapelio, bet geriau susikurti normalų internetinį puslapį su prisijungimu? Kodėl negalima darbo biržoje registruotis taip kaip deklaruoti VMI? Kas nemoka naudotis kompiuteriu, tas ateis ir salėj su moteriškėm pasikalbės. Gal geriau tegu darbo birža tokių dalykų išmokina, o ne veda 2 valandų kursus apie tai kas yra bedarbis….. Kažkodėl manau, kad ten atėję žmonės ir taip jau žino.

Jei kam neteko išregistruot ne save iš gyvenamųjų patalpų, galiu papasakoti kaip vyksta proccesas. Elektroniniu būdu negalima. Turi atvažiuoti. Atvažiuoji, tada labai ilgai lauki kol priims (kai paskui pati pradėjau pildyti formas, supratau kodėl). Galų gale priima. Duoda užpildyti formas. Kadangi savininkai esam du, tai pildyt ir atvažiuot irgi reikia abiem. Formas skaitėm ir kartu, ir po vieną, ir su darbuotoja. Šiaip ne taip užpildėm. Labai keista, bet aukštojo išsilavinimo neužteko, kad suvokti kaip užpildyti blankus. Toks įspūdis, kad blankai kurti japoniškai, o paskui google išversti. Pabaigėm, darbuotoja užregistravo prašymus ir praneša: „Neišsigąskit, Jūsų adresu ateis keli laiškai žmonėms, kurie dabar yra išregistruojami, nes pagal įstatymą, mes juos turim informuoti. Vėliau Jūs gausit atsakymą, kad šie žmonės buvo išregistruoti. Procesas trunka apie mėnesį.“ Ta prasme išregistruojam 3 žmones ir gausim 5 laiškus, nes nėra galimybės du žmones gyvenančius ir deklaruojančius savo gyvenamąją vietą tame pačiame bute informuoti vienu laišku net jų prašymu.

Tokių pavyzdžių pririnkti galima begales. Tiek kad visas biurokratinis aparatas apsikroves bereikalingom funkcijom, kurios ne tik nepadeda bet dar ir trukdo. Gal pradėti taupyti reiktų nuo čia?

PS:  kol kas dar LRT neįdėjo laidos į arcyhą, tai palieku bendrą nuorodą. Vakarykštė laida puiki (2009-02-26). Verslo pusė taip lengvai ir noriai sprendžia problemas, va tik biurokratams viską labai sudėtinga padaryti. Ieškai problemų? Jas ir rasi.

Atkreipėt dėmesį į reklamas? Kiekviena skelbia – NAUJA. Mes pristatom Jums naujieną. To dar nebuvo. Jūs to dar nematėt….

Mums perša naujoves taip, tarsi kaip tik to pirkėjas norėtų labiausiai. Kita vertus, kiek laiko reikėjo, kad Edisono lemputė taptų plačiai naudojama buityje? Tam žinoma reikia techninių galimybių. O per kiek laiko nuo pramoninės pjaustymo mašinos sukūrimo buvo pradėta pardavinėti raikyta duona? Tam reikėjo 20 metų, nes mašina buvo sukurta 1912m, o į rinką realiai pateko tik apie 1930-35 metus. Kada pasirodė Lietuvoje, atskira kalba…..

O kaip dėl pasipriešinimo IT darbo vietose? Jei tik sugalvojama diegti naują sistemą, darbuotojai jai priešinasi. Jie bijo naujų sistemų, bijo naujos konkurencijos. Dažniausiai įmonėj (priklausomai nuo bendro darbutojų skaičiaus) yra po kelis „naujienų mėgėjus“, o visi kiti, jei nesipriešina, tai labai pasyviai priima naujoves.

Man asmeniškai netgi nepatinka dizaino pakeitimai, jeigu tai nėra funkcionalu. Pvz. jei mano šampūno buteliukas pasikeis taip, jog negalėsiu jo pastatyti dangteliu žemyn, ieškosiu kito šampūno. Manau, kad abzoliuti dauguma pirkėjų turi vienokias ar kitokias savo fobijas ar tiesiog „patogumus“, kurių nenori keisti. Pakeitimai kartais tikrai į naudą, bet jie sukuria nepatogumų: sunkiau rasti prekę lentynoj, ji kartais praranda savybes, kurios buvo privalumu dėl ko prekė buvo pasirinkta.

Nepaisant problemų gamyboje, įvedimo į rinką sunkumų ir pan., kodėl pirkėjui per jėgą peršamos naujienos? Kaip Jūs apsipirkinėjat kasdienių prekių parduotuvėse? Kiekvieną kartą ieškot naujo indų ploviklio ar imat tą patį kaip visada? Tuomet kodėl marketingas paremtas „naujienų“ kalimu?

Verslo literatūroje, bent kiek teko skaityti, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo labiau skatina laikytis principų. Ta prasme susiformuot pasaulėžiūrą ir jos laikytis. O visai neseniai aptikau dar ir tokią mintį (šaltinio nebepamenu) „Lojalus klientas yra linkęs išleisti didesnes sumas bendravimui su pardavėju“. Galvoju, o kaip klientas? Kaip jo gaunama vertė?

Common sense‘as paskelbė įdomų straipsnį apie tai, ką siūlo Omnitel. Ir čia susimasčiau apie tą patį…. Šimtą metų esu Bitės klientė. Kai jiems skambinau dar rudenį ir sakiau, kad prakalbu tiek ir tiek, turiu pas jus kelis numerius ir dar va tiek žmonių atvedžiau, kad taptų Jūsų klientais, jie man tiesiai sako – Jūs nuolatinė klientė. Visos nuolaidos tik naujiems klientams.

Šiandien nebeliko nuolaidų net ir naujiems klientams….

Tai kokia tada prasmė būti nuolatiniu klientu, jeigu perbėgelis vertinamas labiau? Net ir šiuo atveju, kai Omnitel siūlo, kad uždės minimalų mokestį lygų pernai metų vidurkiui, reiškia, kad naudingiau yra perreiti pas kitą operatorių, nes ten galėsi rinktis minamalaus mokesčio dydį. Kas jei pernai mano vidurkis buvo 170Lt, o šiemet tikiuos išleisti tik 35Lt?

Taigi ir siūlau paklausyt verslo žmonių, reik susiformuot tinkamą pasaulėžiūrą. Nemyli – einu lauk :]

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Kuo skiriasi akcininkas, įmonės aukščiausio rango vadovas (pavadinkim jį darbdaviu) ir darbuotojas?

Manau sutiksit, kad kiekvienas akcininkas nori kuo didesnio pelno, dosniai dalijamų dividentų ir pan. Kokius mokesčius jis moka? Pelno :] normalu, tiesa, valstybė sudarė sąlygas Tau uždirbti ir pasiėmė už „stogą“.

Vadovas (darbdavys). Jis iš vienos pusės nepavydėtinoj padėty, nes jis gali būti ir samdinys, ir vadovas, ir  akcininkas vienu metu. Jei vadovui neprikaluso 100proc. akcijų, tuomet jis samdinys. Vadinasi turi įtikti savo vadovui (akcininkams) ir pasiekti jų užsibrėžtų tikslų. Tarkim, kad jis yra 100 procentų akcijų savininkas įmonėje, tuomet jis yra vienintelis akcininkas. Taigi jis siekia savų tikslų. Kokius mokesčius jis moka? Pelno ir susijusius su darbo užmokesčiu. Spėju, kad absoliuti dauguma vadovų puikiai susitvarko – dirba už minimumą ar pan. Ką tai reiškia? Moka minimalius mokesčius, susijusius su darbo užmokesčiu, valstybei. Kas liko? Pelno mokestis? apie tai kiek vėliau, kai aptarsim darbuotojo (samdinio) padėtį.

Tai kaip gyvena darbuotojas? Labai paprastai, lygiai taip kaip ir vadovas, kuomet ir jis yra  samdinys, tik kiek prastesnėmis sąlygomis. Priklausomai nuo užimamo laiptelio įmonėje, darbuotojas turi arba neturi savo reprezentacinio biudžeto, automobilio ir panašių dalykų. Žinoma, viskas priklauso nuo pareigų. Dauguma vadybininkų turi automobilius. Jau kaip kam pasisekė, kas su Megane, kas su Pollo važinėja :] Tačiau galioja auksinė taisyklė – bet kuris samdinys visada uždirbs tik tiek, kiek jam leidžia uždirbti vadovas. Kas sudarinėja pardavimų planus? Vadovas. Kas nustato apmokestinimo koeficientus už pardavimus? Vadovas. O jei dar samdinys tiesiogiai neneša pajamų, nėra susijęs nei su produkto gaminimu, nei su pardavimais? Pvz administratorė. Jai dažnam ofise tenka juodžiausias darbas (kas ko nenori daryt, atiduos jai), jos atlyginimas bus mažiausias. Dar vienas buvimo samdiniu pliusas:  siekti savo vadovų, akcininkų tikslų, bet ne savo.  O mokesčiai? Mokesčiai labai paprasti… Dabar jau tiksliai nebežinau kokia dalis darbo užmokesčio iškeliauja į kitas kišenes, tačiau bent anksčiau tai buvo kiek mažiau už 50 procentų viso darbo užmoksčio. Tokių mokesčių nemoka niekas, net jei už dividentus pakeltų pajamų mokestį iki 20proc., tai būtų tik juokinga suma palyginus su samdini0 mokesčiais.

Mokesčiai skiriasi ne tik dydžiu, bet dar svarbesniu dalyku – kada jie mokami. Jeigu įmonės vadovas gauna 1000Lt atlyginimo ir yra 100proc įmonės savininkas. Nuo savo algos jis susimoka mokesčius, tačiau kas atsitinka su pelno mokesčiu? Vadovas gali nusipirkti automobilį, kuris pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas sumažins bent 50-70000 Lt. Vadinasi nuo mažesnės sumos mokės mokesčius.

O kaip darbutojas? Jam net visos algos neišmoka, už jį mokesčius sumoka darbdavys, kad darbuotojas netyčia neišleistų tų pinigų ir jie pasiektų gavėją. Čia ne darbdavio politika. Įstatymus priima seimas. Tai visam pasauliui būdinga praktika. Todėl juokinga kai sako, kad yra darbdavio mokesčiai ir yra dirbančiojo mokesčiai. Darbdaviui visiškai tas pats į kieno sąskaitą pervesti pinigus, jis tiesiog susidaro biudžetą, kiek ir kokiai pareigybei gali ir nori išleisti.

Verta prisiminti, kad absoliučiai visus mokesčius sumoka galutinis vartotojas. Todėl yra skirtumas, ar pirmiau perki ir nuo neišleistų pinigų susimoki mokesčius; ar pirmiau sumoki mokesčius, o tada perki :]

Nuo mažens žaviuosi informatika, nes čia tėra du galimi atsakymai: TAIP ir NE. Ištikrųjų tai tėra vienas atsakymas (t.y. 1), o kitais atvejais – atsakymo nėra (t.y. 0). Impulsas yra arba jo nėra. Vadinasi, kas be atsitiktų, atsakymas yra teigiamas.

Sunku nepasiduoti gaunant kelis neigiamus atsakymus iš eilės. Vadybininkas turi išsiugdyti labai stiprų emocinį pagrindą, priimti neigiamą atsakymą kaip iššųkį (ar etc), bet jokiu būdu ne kaip pralaimėjimą. Versle svarbiau sugebėti parduoti, o ne gaminti, nes jei nemoki padaryti kažko pats, tai gali pasisamdyti, kas Tau dirbs.  Galima pasisamdyti ir vadybininkus, tačiau sugebėjimas parduoti pačiam suteikia laisvę, reikiamus kontaktus ir gebėjimą kontruoliuoti savo veiklą.

Kadangi atostogauju, tai labai trumpai. Bet tai tema, apie kurią verta susimąstyti. Kaip bet kokį atsakymą išvartyti į teigiamą ir net neigime atrasti naudos sau? Namų darbas šiai savaitei :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]

Tenka pripažinti, kad ko ieškai, tą ir randi.  Ir kuo labiau dairaus aplinkui, tuo labiau įsitikinu – tie kas nenori būt laimingi – vargsta nevilty.

Užsikasus rutinoj, sunku  džiaugtis smulkmenomis, kita vertus… Kuo daugiau gilinies ir ieškai teigiamų dalykų, tuo daugiau atrandi dėl ko esi laimingas. Žinau puikų testą – siūlau sudaryti sąrašą dalykų, kurie Jus daro laimingais. Jei per 10 minučių žmogus negali įvardinti bent 3-5 dalykų dėl ko verta  džiaugtis gyvenimu – laikas imti atostogas arba rimtai pasirūpinti teigiamomis emocijomis.

Pavyzdys. Susidūriau su gan juokinga situacija. Bankas nenori keisti mano paskolos sąlygų, kad sumažėtų paskolos įmoka, nes man neužtenka pajamų. Pliusas: grąžinom dar iš gilios jaunystės užsilikusi poros tūkstančių kreditą automobiliui pirki. Mano deklaruojamos išlaidos sumažėjo 300 litų.  Ir ką Jūs manot? Bankas pakeitė sandorio sąlygas ir labai noriai – įmoka sumažėjo 500Lt. Tikrai pliusas!

Nė už ką neverta prarasti realybės pojūčio, bet verta įsiklausyti svajonių vėjo. Jis gali pakylėt ir kasdienybę parodyt iš aukščiau. O kad pamatyt koks slėnis gražus, juk reikia pasikelti ant kalvos. Gero savaitgalio pavėjui :]

Darbą lengva padaryti, kai mąstai kaip jį realizuoti, o ne dėl ko jo atsisakyti.

Tai ties kuo sustojom? Turim beveik idėją ir jokios nuovokos kaip tai padaryti…. Siūlau pradėt ieškot nuovokos. Pradžiai susirandam google ir pažiūrim, ką jis žino apie tai? Paieškom ir gretutinėse šakose, kas ten daros. Gal mes tik nežinom, kad ši sritis jau „užimta“. Tarkim, kad radom… Tada einam ieškot kitos idėjos, o jeigu ne, tada aiškinamės kaip realizuot. Kad nebūtų pilstymo iš tuščio į kiaurą, paimkim tą pavyzdį su maisto produktais (gal jau kas sugalvojot kaip daryt? praneškit, būčiau pirma klientė).

Pradžiai – ko reikės, kad tokią veiklą būtų galima pradėti vykdyti? Siūlau pradėt nuo proceso skaidymo, kad grubiai įsivaizduoti kokios apimties tai yra darbas.

Užsakymai (internetinė parduotuvė, reklama, prekių sąrašas, užsakymo apmokėjimas ….).

Perkam prekes (ar saugom pas save? gal tariamės su įmone, kuri jau ir taip tuo užsiima, turi sandėlius, šaldytuvus ir pan? ar yra vienas visų produktų tiekėjas? gal jie skirstosi pagal produktų grupes? į ką surenkam prekes (maišelis, dėžė ar tai priklauso nuo užsakymo dydžio? ar bus patogu transportuoti? Ar galima vienoj pakuotėj vežti supakuotas atskirai žalią mėsą ir pieną? …).

Surenkam prekes pagal užsakymą (ar patys surenkam užsakymus? …).

Transportavimas (kaip sudėlioti maršrutus? kaip transportuoti salotų lapus ir žalią mėsą viename pakete ar nepakenks temperatūrų skirtumai?  kaip padaryt, kad būtų patogu surasti kokią prekę kur nunešti? vežam patys ar samdom kurjerius? kiek kainuos  automobilių įsigyjimas? kokiu paros metu pristatom prekes….)

PS: gal geriau daryti kaip McDrive? Užsisakai internetu ir atvažiuoji pasiimti  per 24 val.  Atkrenta transportavimas ir skirtingų produktų kartu pakavimo problemos.

Prie viso šito dar reiktų pasidairyt kokių reikia licencijų, higienos paso, kaip visą tai įsigyti. Jei visas paslaugas pirkti iš kitų, kurie jau šitą turi, kokią veiklą reiktų įregistruoti Jūsų įmonei. Kaip su prekyba alkoholiu. Pasidomėti bent su teisininkais ar užsakymo apmokėjimas 15val, o atsiėmimas 23val nereiškia nelegalios prekybos alkoholiu. Dar kaži kiek niuansų, tačiau kryptį pagavot.

Atitinkamai palyginti ar tai nėra verslas, kuriam suktis reikia milijono, o uždirbi tūkstantį.

PS: kas smagiausia, jog jei idėja ir nepasitvirtina, tai dažniausiai besiaiškinant kaip ją realizuoti gimsta nauja idėja :]

Labai senai, dar būdamos studentės su draugę skaitydavom nesustodamos. Be visa ko, dar labai mėgom sėdėt kavinėse. Gerdavom kavą neįmanomais kiekiais. Ir taip kartą besedėdamos sumąstėm – o kas, jei ateini į kavinę ir gali pasiimti iš lentynos knygą? Idėja paprasta, už abonementinį mokestį skaitai knygas (aktualias realiu laiku) ir jei nori nusiperki kavos. Tada ši verslo idėja net buvo suvokta kaip galima verslo idėja ir išmesta, nes susigadins knygos! Mes taip nusprendėm net nepasitarę nei su viena leidykla ar knygynu, net su draugais nepasvarstėm….

Kvailiausia, kad tokią pačią idėją dabar įgyvendino CoffeeInn ir Pegaso knygynas. Linkiu jiems kuo geriausio pasisekimo!

Bet tai pamoka visam gyvenimui. Visos verslo GEROS idėjos yra paprastos. Tai kas atrodo visiškai šalia ir savaime suprantama gali tapti puikia verslo idėja!

Reikia pavyzdžio? Amerikoj iki šiol gatvėje dirba batų valytojai ;) O mažos cukrainės, kur nėra itin smagu pasėdėti, bet galima nusipirkti saldumyną išsinešimui. O maistas į namus? Ar tai genialu? O knygos internetu? Žinoma, nes tai elementaru.

Todėl idėjos siūlau pradėti ieškoti tame, ką jau žinot. Jums kažko reikia ir nerandat? Net nusipirkti nerandat? O brangiai? Ir vistiek nerandat? Paieškokit ar yra daugiau tokių žmonių, kurie sumokėtų už tai. Jei „produkto gamyba“ nesuvalgo viso uždarbio ir paklausa didesnė nei trys žmonės, siūlau rimtai pradėt skaičiuot :]

PS: viena verslo idėja nemokamai ;] nenoriu su veterinarijos tarnyba reikalų turėt:] sumokėčiau net 20-30Lt už atvežimą, jei galėčiau visus maisto produktus nusipirkti internetu ir man juos atvežtu į namus. Net ir greitai gendančius. Tačiau jei galiojimo laikas būtų pasibaigęs arba likus 3 dienom iki pasibaigimo, atsisakyčiau paslaugos vienareikšmiškai. Gal iššūkis ir didelis, bet idėja verta dėmesio…..

Pinigais nelyja, nors ir kaip norėtųsi. Taigi juos teks užsidirbti. Idėja prisivogti, padirbinėti ar slėpti mokesčius man nepriimtina.  Taigi lyg ir aišku, kuriam įmonę taip sumažindami riziką ir savo atsakomybę asmeniniu turtu ir keliaujam pirmyn :]

O tada dilema… kurti įmonę, labai daug popierizmo. Reikia daug visur vaikščioti,  sėdėti koridoriuose, kol kažkas kažkur priims, uždės antspauduką, nusikopijuos arba dar blogiau, pasakys, kad nepasidarei kopijų ir lieps eiti ir pasidaryti…. o kaip tyčia vakar baliavojom su draugais ir šiaip gyvenimas sunkus, šefas apie savo problemas nenutyla…. Žodžiu entuziazmas greit pakilęs lekia visu greičiu žemyn. O dar jei su pinigais visai prastai, tada prasideda savianalizės košmarai: ar sugebėsiu? ką apie tai pagalvos kiti? kas bus, jei šefas sužinos? o jei man nepasiseks? aš už viską būsiu atsakingas? kam man to reikia?

Manau pirmoj verslo kūrimo stadijoj reikia susirasti draiverį, kuris Jus visą laiką stumtų pirmyn. Ne tokį, kur pasakas skleidžia, jog nieko nedarant per dieną milijoną užsikalsi, bet realų. Iš ko atskirti ar jis geras? Jei jis klausinėja ir Jūsų paties atsakimai atveria jums akis, tada jis tinka, jei ne, ieškokit kito. Sugebėjimas suvokti kritinius taškus veikloje yra viena iš didžiausių vertybių. Todėl jei Jūsų draiveriui kyla klausimų, kurie atveria Jums akis, laikykit ir nepaleiskit :]

Na o jei Jūs pats esat toks driveris, Jums pasisekė, nes galit iškart peršokti į kitą stadiją „Ieškom idėjos“.

PS:  nuosava galva yra didžiausias turtas!

Bus pratęsimas :]

Kaip paskaičiuoti kiek kuris žmogus turi atlyginti kitam už savo pasiektus tikslus? Už tai, kad tapo vienu iš geriausiu bent savo įmonėje programuotoju? tapo Nobelio premijos laureatu? ar kad užsidirbo milijoną? pirmą, trečią? pirmą milijardą?

Vis banguoja mintys apie progresinius mokesčius. Kodėl jie yra gerai? Todėl, kad tie kurie uždirba yra plėšrūnai, jie engia kitus? Kodėl? Jei gaunu didesnę algą už bibliotekininkę, pati būdama programuotoja, čia blogai? Daug labiau prisidedu prie BVP kūrimo ir dėl to esu socialiai neteisinga? Išleisdama pinigus kursams, universitetui, dirbdama viršvalandžius esu socialiai neteisinga, nes valstybė man liepia savo uždirbtu geru dalintis su kitais.
Vienas pažįstamas dirba baldų gaminimo įmonėj. Dabar užsakymų nėra, o ir įmonė viena didžiausių LT. Prastovos jau beveik pusę metų. O pažįstamas eina į polikliniką, kad gautų biuletenį ir nors kokias pajamas, nes darbdavys nebeturi iš ko ir minimumą pervest. Va jis socialiai teisingas, nes jo pajamos gaunasi mažesnės už minimumą (už ligos dienas SODRA moka tik 85proc). Jis laukia ir dėl to yra teisingas, jei jis pradėtų ieškoti būtų kaip užsidirbti, valstybė tuoj sakytų: „Palauk, Tu jau minimumą gauni savo pirminėj darbovietėj, o kas čia per papildomos pajamos? apmokestinkim!“

Va Lubys, vėl investuoja beveik 300mln litų. Jis nėra socialiai teisingas, nes jis žino kaip užsidirbti. Jis juk darbo vietas kuria, savo milijonus kaupia, vis naujas įmones atidaro, kitoms įmonėms duoda užsakymų. Tose kitose įmonėse irgi žmonės dirba, vaikų turi. Atostogų nori nors iki Šventosios nuvažiuot.
Tiek, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sugalvojau, kad reik startuot su nuosavu verslu. Gausiu savo pačios įmonėj minimumą. Pinigus galėsiu išleist dar iki apmokestinimo, jei sugebėsiu išleis visus, tai nebebus ir ką apmokestint. Viskas tik įstatymų nustatyta tvarka ir jokių nelegalybių  :]

Nei man progresiniai mokesčiai baisūs, nei dar ką :)

Visiems žinoma tiesa, nepasisekė – įmonė gali bankrutuoti. Nėra viskas paprasta, reikia pereiti daugybę popierizmo, gadinama reputacija ir dar visko labai daug, tačiau paliekamas išėjimas.  Kažkas labai nepasisekė ir įmonė gali užsidaryti. Tiesa sakant, net negražinusi skolų.

Kas tokiu atveju nutinka fiziniam asmeniui? Pvz.: jis turi puikią kvalifikaciją, puikų, labai gerai apmokamą darbą.  Pasiėmė paskolą nuosavam būstui. O tada vieną vakarą grįžtant namo – paslydo ir susilaužė stuburą. Kaltų nėra, žmogus neteko darbingumo. Pajamos – socialinė pašalpa iš valstybės, kuri jei neklystų nesiekia net 300Lt. Gal kas geriau žinot, bet paskolos padengti žmogus tikrai negali. Tokiu atveju, jo paskola bus išieškota išparduodant visą jo turtą (kaip ir įmons bankroto atveju), o nepadengta paskolos dalis bus išieškoma iš sutuoktinio, jei toks yra, iš vaikų ir pan.

iuo atveju gaunasi, kad sukūręs įmonę asmuo nusiima atsakomybę. Vadovui (ar aplinkybėms) leidžiama klysti, o fiziniam asmeniui – ne.

Manau, kad fizinio asmens bankroto įstatymas būtinai reikalingas. Jis paskatins verslumą. Suteiks žmonėms galimybę susikurti darbo vietą sau ir kitiems.  Keista, kad jo bijoma pas mus Lietuvoje. Nejaugi sveiką protą nugali bankų įtaka?

Teisininko doc. dr. Rimvydo Norkaus nuomonė šia tema.

Šį penktadienį žaidžiau su draugais monopolį ir padariau nerealų atradimą. Aišku, gal kitiems tai ir buvo žinoma visą amžinybę, tačiau man tai atradimas. Nereikia susipirkti visų miestų, kad uždirbtum. Už tai, kad kažkas ateis į Tavo langelį, bus mokami centai. Užtenka turėti porą gatvių su viešbučiais ir pinigai užtikrintai patys kris į kišenę. Grynų pinigų mokėti mokesčius nereikia, užtenka stengtis mokesčių išvengti.

Tai ką daryti, jei esi skolingas daugiau negu esi vertas? Prie viso to prarandi darbą? Neturi jokių santaupų? Pats laikas išmokti mąstyti kitaip :] Darbas bet kuriuo atveju užtikrina tik labai ribotas pajamas – tiek kiek Tau leidžia uždirbti šefas :]

Pats laikas „statyt viešbutį“.  O nuo ko geriausia pradėt daryti verslą? Nuo google :]