Blaškaus po daržovių skyrių ir neišsirenku, ką pirkti. Šalia stovi dvi pensininkės ir kalbasi.

A: Žiūrėk, pomidorai po 12 litų.

B: Aha. Ką čia, dvylika litų… (stipri ironija balse). Todėl aš jų ir nesodinu.

Per TV vis sukasi laidos reklama: …“Kaip susirasti tinkamą vyrą ir padaryti svaiginančią karjerą?..“. Galiu sutaupyti Jūsų laiko – nereiks žiūrėti laidos :]

Tikslą lengviausią pasiekti tada, kai jo sieki. Todėl jei norit padaryti svaiginančią karjerą, užsiimkit jos siekimu, o ne žiūrėkit laidas apie tai :]

Kažkaip tyčia neieškojau, tai netyčia atradau. Dainius Kreivys pasirodo turi savo blogą.

Gal šie tiek pompastikos, bet daug geriau tokios mintys nei nuolatinis inkštymas, kad LT viskas negerai :] Komplimentai ministrui :]

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Savaitgalį kepėm picą. Pritrūkom svogūnų. Nuvažiavom į Norfą. Ko gero, daugiau nebevažiuosim.

Jei nuotraukoje neaiškiai matosi, tai svogūnai supakuoti kartu su plytos gabalu :] Įdomu į netto tai įskaičiuota?

Maisto tema dar vienas įdomus straipsnis, kurį atradau pas Martyną.

Čia dar vieną radau: tikras maistas.

Jei paprašyti praeivio gatvėje apibūdinti lietuvį, esu tikra, kad absoliuti dauguma atsakys: „lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“. Galvoju, gal mes cinikų tauta?

Pagal atliktas apklausas, žmonėms pasidarė daug sunkiau gyventi, sudėtinga rasti pinigų apmokėti sąskaitas, nedarbas auga kaip ant mielių ir vis daugiau aukojama. Paradoksas? Jei esam tokie cinikai, kodėl taip neadekvačiai elgiamės?

Gal iš tikrųjų esam per daug kritiški savo paties atžvilgiu?

Po pakalbio su generaliniu prokuroru, prezidentė per savo spaudos atstovą paskelbė, kad ją tenkina prokuratūros darbas. Vėliau vyko spaudos konferencija su generaliniu prokuroru. Cituoju.

Žurnalistė: Ar dabar jaučiatės stipriau?

A.Valantinas: Aš tai niekada silpnai nesijaučiu :]

Dažniausiai įvertinam kokie aplinkiniai mums yra svarbūs kai jų netenkam. Dažnai žmogus nelinkęs vertinti to, ką turi, kuo gali laisvai naudotis. Kai atgauni tokią galimybę – užplūsta labai didelis entuziasmas ją išnaudoti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes produktyvumas ir motyvacija šauna į viršų.

PS: Net neįsivaizduojat kaip smagu galėti pasiekti savo kojų pirštus :]

Ar pati Eurovizija yra gerai ar ne… klausimas. Bet kuriuo atveju – tai televizinis konkursas, turintis savo auditoriją, ir savo vertybes.  Galim sakyti, kad mus mėgsta ar nemėgsta, bet kažkaip stipri daina iš pirmo karto kyla į 6 vietą, o prasta nepatenka į finalą ir nieko nepadarysi… Man tiesiog užkliuvo straipsnio sakinys, cituoju:

„„Tai puiki naujametė dovana „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjams ir LRT visų žiūrovų vardu dėkoja partneriams, kurių dėka galėsime dalyvauti šiame Lietuvą garsinančiame renginyje. “ Šaltinis.

Kad galėsim, tai tikrai. Svarbiausia gauti progą, o jau kaip pasirodai, tai paties reikalas. Tik LT man atrodo visi ir laukia kaip ant ko nors sušokti ir dar net neprasidėjus konkursui jau žinoti, kad nepavyks :) Naujų metų proga siūlau, gal šiemet būkim originalūs ir palaikom saviškius? Koks skirtumas kokie jie? Jei jau siunčiam, tai ir palaikom :]

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Kaip visada darbų iki kaklo.  Sergu ir leidžiu sau prabangą dirbti iš namų. Kažkam atrodys, kad nesaugau savęs, jog gyvenimas vertas daugiau. Tiems galiu pasakyti – tikrai vertas. Vertas žinoti, ko sieki ir tai gauti. Va dėl to ir dirbu sirgdama, kad kai pasveiksiu galėčiau vyrą pakviesti į pasimatymą.

Labai įtempta šita savaitė. Matau tai iš kolegų, iš klientų, iš draugų ir partnerių, todėl sveikinu visus su prasidėjusiu šildymo sezonu (bent Vilniuje, Žirmūnuose) ir linkiu neužmigti žiemos miegu.

Gero savaitgalio. Atsipūskit. Po tokios savaitės galima sau tai leisti :]

Nereikia man pasakot, kas yra reprezentacija ir puikiai žinau kiek daug kartais gali uždirbti pietūs už kelis šimtus litų. Ir kam didesnės sumos reprezentacijai yra skiriamos, žinau. Ir nė lašo ne gaila. Milijonų negaila atiduoti seimo nariui kaip algą ar reprezentacines, ar premiją, JEIGU šie išleisti pinigai uždirba šaliai. Tegu tik ima ir uždirba. Dar premiją plius, jei uždirbo. Gal dėl to dar daugiau LT uždirbs.

Bet kai sėdi ministras, kurio kostiumas kainuoja gerokai daugiau nei 600Lt ir jis kalba apie solidarumą su pensininkais… Neprašau kostiumo už 100Lt pirkti, bet pagalvoti, ką šneki gal visgi verta?

„Mažesnės nei 650 litų pensijos nebus mažinamos.“ Va čia yra solidarumas…

Daugiau apie solidarumo apraiškas sveikas protas pasakoja…

Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.

Sėdžiu ramiai kamštyje, klausaus dar vienos audio knygos ir stebiu situaciją. Jaunas vyrukas praleidžia moteriškę iš šalutinio į Gedimino prospektą. Labai gražu viskas, laukiam visi kol šviesoforas žalias užsidegs. Moteriškė mašinoj rūko patenkinta. Baigėsi cigaretė ir ji švyst pro langą nuorūką.

Tada atsidaro už jos stovėjusio automobilio vairuotojo durys (to paties, kuris ją praleido). Išlipa vyrukas. Pakelia nuorūką, įmeta moteriškei pro langą atgal į automobilį ir be žodžių grįžta atgal. Moteriškė aišku puola gesinti cigaretę jau automobilio peleninėje ir uždarinėti langus.

Kažkaip tikėjaus, kad visi šoks iš mašinų santykių aiškintis, bet jie be žodžių vienas kitą suprato.

Moralas: juk ne vienas gyveni :]

Dažniausiai bet koks valstybinis užsakymas visuomenės yra suvokiamas kaip pinigų plovimas (iš asmeninės patirties archyvo), t.y. užsakymus vykdo draugai, dėdės ar kaimynai, nors ant kiekvieno kampo atsirastų po 100 anonimų, galėjusių padaryti geriau ir pigiau.

Jei viską galima padaryti pigiau (net už Maximą), kodėl tada pykstama, kad vyriausybė kelia mokesčius? Juk galim išgyventi ir už mažiau :] Norit?

Dugno niekada nebus. Visada galima kristi, kristi ir kristi. Visada galima įrodyti, kad gali nepasisekti dar labiau. Bet gal geriau nereikia? :]