Urbokida

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Dažniau girdimas šūkis „Jei galiu aš, gali ir Tu“. Kodėl tai neveikia? Labai paprastai. Bet kas gali atšauti: „Tai ne man“, „Aš kitoks“, „Tau lengva taip sakyti“, „Ne visi taip gali…“. Ką sudėtingiausia padaryti – prisimti atsakomybę už savo veiksmus, už savo sėkmę, už save.

Jei klausti žmogaus, ar jis nori būti nevykėlis, manau retas atsakytų, kad nori. Jei siūlai veikti, prisiimti atsakomybę, staiga visi tampa nevykėliais. Nejaugi ne gėda pačiam save pripažinti nesugebančiu? Pripažinti yra gerai, jei po to sieki sugebėti, žinoti, mokėti, veikti. Suvokimas, kad nemoku važiuoti dviračiu, ragina išmokti. Tai puiku. Bet jei pripažinimas reikalingas tik tam, kad pabėgti nuo atsakomybės…. Nejaugi nesinori daugiau? Sugebėti, norėti, turėti? Negi nesinori šeimos ir namų, pas kuriuos grįžti džiaugtis? Nejaugi nesinori atostogų kalnuose, prie jūros, oro balionu aplink pasaulį? [čia žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet manau suprantat apie ką kalbu]. Nejaugi nesinori būti kietesniam?

Kontra argumentas – jei patinki sau, tai esi laimingas. Galima patikti sau ir siekti dar daugiau. Juk žmoniją į šiandieną atvedė smalsumas (optimistus) arba tingėjimas (pesimistus). Kažkas tingėjo skaičiuoti pats ir sukūrė elektroninį skaičiuotuvą. Kažkam buvo tiesiog įdomu ir aprašė sunkio jėgą, kuria kažkas kitas būdamas smalsus arba tingus panaudojo savo reikmėms. Esmė, koncentruotis į tikslus.

Studentaujant teko organizuoti renginius. Ir nori nenori, tekdavo lipti ant scenos. Žinoma, teko nugalėti visas baimes, nes tiesiog reikėjo. Tada save įtikinėdavau, kad bijau bijoti. Iš tikrųjų nusiteikdavau, kad bijoti galima tik iki scenos, ant jos užlipus reikia veikti – vesti renginį. Jei bijosiu ant scenos – nesugebėsiu ir žodžio pasakyti, tiesiog apsijuoksiu. Kai tik tai supratau, visos scenos baimės baigėsi. Jaudulys visuomet išlieka, tai natūralu, bet nuo jo keliai nelinksta :]

Ta dalis ar sugebėsiu, ar pavyks…. Ji smugdo žemyn. Dvejones reikia kuo greičiau vyti lauk. Jei kažkas kitas gali užsidirbti milijoną, kodėl negaliu aš? Tiesiog perorientuoti visatą nuo kažko, prie savęs centro. Aš pats esu atsakingas. Aš pats galiu. Nekalbu apie perdėtą meilę sau. O apie sveiką meilę sau. Ar galima mylėti nelaimingą žmogų? Galima, bet tik kurį laiką. Ilgainiui nebeliks jėgų jam duoti ir negauti atsako atgal. Žmogus pats turi būti laimingas, kad galėtų laime dalintis su kitais :]