Pasroviui minios mąstymui
Sukūrė: Urbokida 2010-08-24
Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?
W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?
Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.
Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.
Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…
Žymos:Ivan Pavlov, mąstymas, motyvacija, tikslas, Warren Buffett, Zig Ziglar
Kategorijos: Ieškojimai, Pasaulis, Pasvarstymai, Visuomenė | Komentarų: 1 »