Urbokida

Valdovų rūmai sudarkė Arkikatedros aikštę Vilniuje. Ir nesvarbu, ar palaikot jų idėją ar ne, tačiau aikštė pasikeitė. Neįsivaizduoju kaip jie su gaisrininkais susitarė, kad tarp pastatų būtų vos apie metrą atstumas (su liniuote tikrai nematavau, iš akies skaičiuoju, tai nepykit už paklaidą). Ko gero šitas klausmas dar tik bus sprendžiamas…

Valdovų rūmams išleista jau labai daug. Ir krizė atėjo. Berods jau ir išeina. Ir nesu aš didelė jų gerbėja, nes man labiau patiko ankstesnis aikštės vaizdas, o parodų sales buvo galima ant Taurakalnio pastatyti. Gal buvo įmanoma sugalvoti ir kitokį būdą išsaugoti per kasinėjamus atrastus archeologinius radinius. Nemanau, kad Luvro piramidė šaunus variantas, nes mačiau ją ir iš arti, ir iš toli… Arba Merkinės kupolas, klausmas į ką labiau panašus… Tiesiog gražios gamtos apsuptas kosmodromas? Bet jau nuspręsta statyti rūmus. Jie jau gerokai įsibėgėję ir, kiek suprantu,  jie jau beveik baigti. O tada kai lieka vos keli žingsniai iki tikslo, atsiranda gudruolis (?), kuris sugalvoja pakelt bangas. Tai ir yra baisiausia, kad išleidus šitiek pinigų, dar galvojama, ar verta užbaigti… Apie kokį tęstinumą Lietuvoje galima kalbėti? Latviai sugebėjo išsirinkti tą pačią daugumą antrą kartą tam, kad ji baigtų savo pradėtus darbus.

Tai ar verta užbaigti valdovų rūmus? Ar tikrai yra manančių, kad verta atidėti? Šiurpas nuo tokio klausimo per nugarą eina. Ar yra kas nors pastovesnio už laikiną? Vilnius jau turi vieną nuostabų laikinai sustabdytą projektą – stadioną.  Esu labai didelė futbolo fanė, ir kiekvieną kartą važiuojant į Akropolį skauda žiūrėti. Stadioną vis pradeda ir nebaigia, nes verta paskaičiuot, kas labiau apsimoka… Turim nuostabiai gražią utopiją… rūdija. Tvarkingai rūdija. Patikrinau šį penktadienį.

Tai ar verta pabaigti rūmus? Ar tikrai norit sostinės lankomiausioje vietoje turėti milžiną vaiduoklį? Ar tikrai norisi projekto, kuris atidėjus užbaigimą vėliau kainuos dar daugiau? Nemanau. Sukišus tiek pinigų, norisi pamatyti rezultatą. Ir jei tam reiks įdėti dar šiek tiek, verta :]

Žiūrėjau filmą apie Antarktidą. Labai gražus filmas. Kaip suprantu, jame norėta papasakoti apie žmones-menininkus, kurie tyrinėja ir rūpinasi gamta. Kita vertus kyla klausimas, kokia žinojimo kaina? Ar visada mūsų žinojimas yra vertas kitų nerimo ir diskomforto?

Vienoje iš filmo scenų, mokslininkai užmauna žindančiai ruonei ant galvos maišą, kad ši nesipriešintų, ir paima jos pieno mėginį. Paskui maišas nuimamas ir toliau seka mokslininkų komentaras: gyvūnams tai nesukelia streso, po kelių minučių ruoniukas ir vėl pradės žysti. Bet ar tikrai?

Kas bent šiek tiek žino apie nanotechnologijas, supranta, kad bet koks temperatūros svyravimas net labai nežymus, gali sutrikdyti gamybos procesą. Atitinkamai vibracija ar kiti trikdžiai. Net kai buvo statomi valdovų rūmai, kuriems labai toli iki nanotechnologijų, Vilniuje, buvo užsakytas tyrimas – ar Arkikatedros pastato sienos trūkis neplatėja. Buvo bijoma, kad statybų keliama vibracija tiesiogiai daro įtaką Arkikatedros pastato stabilumui. O Antarktidoje (epizodas iš filmo), sprogdinamos eketės, kad būtų galima panerti į vandenį po ledų, dugnui tyrinėti. Ar tikrai žinom kokios pasekmės? Gal verta pasidomėti chaoso teorija (kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji), kuri teigia, kad vienam pasaulio krašte drugeliui mostelėjus sparnais, kitam krašte kyla cunamis?

Juk realiai nežinom, kokios mūsų tyrinėjimų pasekmės. Ir galbūt, jei nesikištumėm, gamta pati susitvarkytų? Neseniai per Discovery kanalą žiūrėjau laidą apie Čekijos gamtos draustinį, per kurį praūžė uraganas. Jis išlaužė labai didelį plotą miško. Ir čekai dabar tyrinėja ar žmogaus įsikišimas padeda atželtinti sveikesnį mišką. Tyrimo rezultatas – jei žmogus nesikiša ir palieka išlaužytus medžius, nepriklausomai nuo to, kad jie tuojau pat užpuolami kenkėjų, neliestuose plotuose miškas atauga greičiau ir yra sveikesnis, nei tas plotas, kurį prižiūrėjo žmogus (išvežė išlaužytą medieną, purškė medžius nuo kenkėjų, atsodino mišką ir pan).

Žemės dienos proga organizuojamos akcijos – išjunk elektros prietaisus. Bėda, kad niekas neprideda: buto apšiltinimui nesugalvok užsidegti židinio, nedegink žvakių. Elektros energijos gamyba yra viena iš mažiausiai teršiančių aplinką (pasaulyje vyrauja atominės elektrinės). Man labiau priimtinas požiūris pirmiau pasverti ar yra nauda, o tik tada strimgalviais rėkti, jog naudinga. Juk kiek pamenu, labiausiai anglies dioksidu teršia ne automobiliai ir ne elektrinės, o galvijai (jei reikia įrodymo pabandykit pagooglinti: world warming and cattle). Jei žmonės mažiau judėtų ir mažiau eikvotų energijos, jiems reiktų mažiau valgyti ir dėl to būtų auginama mažiau galvijų. Vadinasi bet koks pasivaikščiojimas kenkia gamtai. Geriau sėsti į automobilį, kad tik suvartotum mažiau energijos. Ar visada žinom, ką darom? Kiek laiko matuojami ledynų tirpsmas ir vandenyno lygis? 30 metų?50 metų? Ar planetos atžvilgiu jau galima teigti, kad apie ją kažką žinom? Nesiūlau mėtyti šiukšlių pro langą. Tiesiog, gal ne visada žinom geriausią atsakymą? Gal nevisada matom geriausią pasirinkimą problemai spręsti?

Kiekvienais metais svarstoma, ar reikia tvarkyti paplūdimį? Ar reikia pilti smėlį Nerijoje? Ar reikia statyti užtvarus, kad pakeisti sroves ir jūra nebeišplautų smėlio?.. Juk mes kišamės į gamtos reikalus. Stengiamės užkonservuoti gamtą, kad ji būtų mums patogi, o ne tokia, kokia jai norisi būti. Šiuo atveju erozija yra natūralus gamtos procesas.

Kuo daugiau sistema turi apribojimų, tuo lengviau ją apeiti. Kodėl? Nes kiekvienas apribojimas parodo erdvę, kurioje galima veikti. Norit patikrinti? Pasiūlykit žmogui praleisti savaitgalį kartu ir į klausimą „Ką veiksime?“ pabandykit atsakyti dvejopai. Galim veikti bet ką. Kompanjonui iš karto kyla problemą sugalvoti, ką konkrečiai veiksite (vieni tokias problemas sprendžia akimirksniu, kiti iki savaitgalio pabaigos taip ir neišsprendžia). Arba Galima rinktis tik iš dviejų dalykų: puiki švedų komedija arba koncertas. Pastaruoju atveju daug greičiau sulauksite atsakymo, ką veiksite savaitgalį :]

Kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau galimybių ir tuo daugiau skatinimo mąstyti. Geros savaitės :]

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.

Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded.  Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?

Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.

Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.

Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Prisipažinsiu ne labai iš manęs kokia biologė, bet išmokau vieno dalyko. Visi ką nors valgo/ėda. Kiškis ėda žolę, vanagas ėda kiškį, lapė – vanagą……… Visi kada nors miršta ir kūnus „suvalgo“ mikroorganizmai, kurių pagamintais cheminiais junginiais tręšiasi dirva, iš kurios išdygsta augalai…. Manau supratot idėją. Verslo pasaulyje yra tas pats. Yra tiekėjas, yra gamintojas, yra pardavėjas, yra pirkėjas, kuris yra kažkieno tiekėjas…..

Kas šiandien vyksta Lietuvoje? Krizė. Kas vyksta su mokesčiais? Auga. Gal ir gerai, kad nors kas nors auga :] (juokas pro ašaras).  Šiuo metu vyriausybė pasigavusi idėją prikelti verslą. Bet manau, kad ištikrųjų geriau nedusinti pirkėjų. Žinau, kad verslas moka algas pirkėjams, bet yra ir kita lazdos pusė….. Pirkėjai maitina verslą, tačiau gauna vis mažiau gauna pajamų arba išvis jų nebegauna. Jei turi mažai, tuomet dar labiau taupo, dėl ko dar mažiau gauna pajamų.

Kas iš to, kad visa Dzūkija važiuoja apsipirkti į Lenkiją? Tai ne karas prieš Maxima. Vis daugiau matau komentarų, kad taip pirkėjai atkeršys Maximai už LEO LT. Juk kiekvienas prekybos centras yra kitų verslininkų realizacijos vieta. Žinoma, kad prekybos centras susižeria sau pinigėlių, bet kad verslo tikslas ir yra pelnas :] Kažkam atrodo kitaip? Juk tai ir vieta, kur savo prekes gali parduot gamintojai ar perpardavėjai (pvz.: importuotojų).

Vat ir klausimas dėl mokesčių. Kas geriau? Parduoti brangiai, bet mažai? Pigiai, bet daug? Jei  rinkoj esi vienas arba visi parduoda vienodom kainom, tada viskas ok – mastyt, kaip nori. Bet ką daryt, jei esi brangiausias iš visų, t.y. siūlai absoliučiai tas pačias prekes ar vertę už didesnę kainą nei visi? Ar tada gali rinktis? Manau, kad ne. Va dabar ir reikia galvot kaip parduoti. Šiuo atveju valstybė privalo nebekelti mokesčių didžiąjai daliai LT žmonių.

Konservatoriai taip ir padarė. Nusprendė, kad 200-300mln LTL nėra pinigai ir progresinių mokesčių neįvedinės. Pati esu griežtai prieš progresinius mokesčius, bet mane šokiravo argumentai. Įdomu būtų sužinoti, kiek kainuotų šių surinktų pinigų administravimas. Bet tarkim, jei tai yra grynasis pelnas patenkantis į valstybės biudžetą, tuomet ar tikrai ši suma tokia maža? Kiek jau kainavo ir kiek dar trūksta Valdovų rūmams? Kiek kainuoja Vilniaus futbolo stadionas? Šeštadienio laukiu su ašarom akyse, kas domitės futbolu – suprantat. Kiek kainuoja Šilutės pylimas ir viadukas, kad kiekvienais metais per potvynį nereiktų gyventojų automobilių pertempinėt? Kiek reikia pinigų, kad sutvarkyt Lietuvos kelius? Kam nukerpama nuo bazinės algos 13 litų, jeigu tai tokia maža suma?

Kartais norint pamatyti visumą, pravartu atsitraukti nuo savo darbo ir pažiūrėti iš šalies… Gal ir mūsų seimas kada pajudės?

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….

Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?

Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?

Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.

Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?

Vyriausybė sugalvojo duoti verslui pinigų.

Visada palaikau verslą, pati noriu galėti uždirbti. Būtų dar geriau, jei pinigais lytų ir mokesčių mokėti nereiktų. Bet ką darysi :] Kita vertus, jei jau mokesčius moku, tai labai noriu žinoti kaip tie pinigėliai yra panaudojami. Kelis galimus variantus jau esu aprašius.

Labai bijau, kad šitaip bus ir su pinigais, kuriuos vyriausybė „atiduos“ verslui. Gal geriau tegu savivaldybės susimoka už kelių tiesimą? Šilumą? Vandenį ir kitas savo išlaidas? Prasidės dalybos. Jei Jonas gaus, o Petras – ne, tuomet paaiškės, kad Petras labai pyksta. Paduos į teismą. Teismas areštuos sąskaitas kol bus nagrinėjama…. Ir niekas negalės naudotis pinigais, kurie bus tiesiog užšaldyti.

O kaip dėl garantijų? Va žiūrėkit, pirkau butą. Ėmiau paskolą. Liepė padengti bent šimta procentų visos imamos sumos. Padengiau. Investavau į butą. Daviau darbo statybininkams, langininkams, parduotuvės IKi konditerijos skyriui (eidavom ten pusryčių nusipirkt, kol remontavomės), dar ir perkraustymo firmai sumokėjom. Net ir šiukšlynui pinigų davėm, kad buvusių šeimininkų turtą priimtų. Dabar buto vertė padengta gerokai daugiau nei 100proc net ir sprogus NT burbului. Valstybė negarantuoja paskolos nė cento. Verslui garantuoja iki 80 proc.

Labai puiku duoti verslui pinigų, bet visgi gal reiktų skolinti? Ką reiškia, kad 80proc skolos garantuoja valstybė? Tai reiškia, kad bankui tenka tik 20proc. rizikos. Jei verslas žlugtų, valstybė turėtų apmokėti 80procentų įsiskolinimo.  Ar Lietuva tikrai tokia turtinga, kad mėtytųsi šitaip pinigais. Ar mes, kurie mokam mokesčius, tikrai su tuo sutinkam? Ar taip elgtis valstybei yra teisinga?

Smagi idėja: tokius valstybės veiksmus suprantu kaip neatsakomybės skatinimą. Galvokit verslo planą ir pasiimkit tuos 80proc sau :]

PS: fizinis asmuo niekada neturės tokios laisvės, kokia turi juridinis. Svarbi pastaba atmintinėje ;]

Važiuodama į darbą per radiją girdėjau pasakišką dalyką. Lietuvių žemdirbiai kurena krosnis ir namus  šildosi grūdais.

Tikrai neapsiklausiau. Sako,  jau ir aukščiausios rūšies grūdais kūrena. O kas daryt? Grūdai už malkas pigesni. Sako anksčiau atiduodavom miškininkams, kad gyvūnus šertų miške per šalčius, tačiau vasarą stirnos pasėlius suėda.

Štai kur žmonės skaičiuot moka. Krizė, kiekvienas sukasi kaip gali. Bet jei be ironijos…. yra kraštų, kur žmonės badauja. Jau ir Lietuvoj girdėt kalbų, kad valgyklose, kur benamiams maistas dalinamas, nebeužtenka lėšų pamaitinti visus norinčius… O grūdai į krosnį byrą.

Gal UNESCO pasiūlyt su mūsų ūkininkais kokį biznį susukt. UNESCO grūdus pasiima, bet malkų pigiai ūkininkams suorganizuoja? Gal kur pasauly yra žmonių, kur malkų per daug turi, bet nėr ką valgyt?

„Buvimas socialiai atstumtu leidžia sutelkti dėmesį į tikrai svarbius dalykus, pavyzdžiui, mąstymą ir hakinimą.“ Citata iš vadovėlio: Kaip tapti hakeriu.

Tiems, kam informatika nėra pats įdomiausias mokslas, galima paskutinio žodžio neskaityti :] Frazė  dėl to nepraranda savo vertės.

Būt smagu, jei žmogus dar būdamas neatstumtas išmoktų apsidairyt aplinkui.

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.

Nuo mažens žaviuosi informatika, nes čia tėra du galimi atsakymai: TAIP ir NE. Ištikrųjų tai tėra vienas atsakymas (t.y. 1), o kitais atvejais – atsakymo nėra (t.y. 0). Impulsas yra arba jo nėra. Vadinasi, kas be atsitiktų, atsakymas yra teigiamas.

Sunku nepasiduoti gaunant kelis neigiamus atsakymus iš eilės. Vadybininkas turi išsiugdyti labai stiprų emocinį pagrindą, priimti neigiamą atsakymą kaip iššųkį (ar etc), bet jokiu būdu ne kaip pralaimėjimą. Versle svarbiau sugebėti parduoti, o ne gaminti, nes jei nemoki padaryti kažko pats, tai gali pasisamdyti, kas Tau dirbs.  Galima pasisamdyti ir vadybininkus, tačiau sugebėjimas parduoti pačiam suteikia laisvę, reikiamus kontaktus ir gebėjimą kontruoliuoti savo veiklą.

Kadangi atostogauju, tai labai trumpai. Bet tai tema, apie kurią verta susimąstyti. Kaip bet kokį atsakymą išvartyti į teigiamą ir net neigime atrasti naudos sau? Namų darbas šiai savaitei :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]