Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Pasirodo, jei turi įrankį, jau esi kaltas. Maniau, kad Lietuvoje galioja nuostata – kol kaltė neįrodyta, asmuo yra nekaltas. Juk turiu rankas, vadinasi galiu suduoti. Galiu kalbėti, vadinasi galiu apšmeižti. Kodėl nebaudžia?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.

Nebuvo tokios situacijos? Dovanų gauni kalną čekių ar kuponų, o paskui negali jų išleisti, nes parduotuvėje nerandi nieko reikalingo, o pirkti bet ką nėra prasmės?

Kartais atrodo, jog jei galėtum palaukti dar savaitę, Tavo prekė atkeliautų  į lentynas. Arba gal čekio suma yra per didelė ir šiandien norisi nusipirkti tik už pusę čekio sumos. Tai ką daryt? Ogi išsikeisti čekį :]

Pati nebandžiau, bet manau turėtų suveikti. Už dovanų čekį reiktų pirkti kitą čekį. Automatiškai prasitesia galiojimo laikas. Jei kartu įsigijama prekė, galima pirkti mažesnės vertės čekį, tuomet gaunama „grąža“. Ne visos parduotuvės leidžia įsigyti bet kokios sumos čekį, bet čia galima pamodeliuoti.  Žodžiu reiks kada pabandyti. Idėja aiški.

PS: „Skonio ir kvapo“ parduotuvės šiuo atveju yra nedraugiškos, nes jos reikalauja cento tikslumu išpirkti visą čekį (Vilniaus Akropolis, priešais „Maxima“). Kas kvailiausia, arbatos už centą, jos man parduoti nenorėjo :]

Savaitgalį kepėm picą. Pritrūkom svogūnų. Nuvažiavom į Norfą. Ko gero, daugiau nebevažiuosim.

Jei nuotraukoje neaiškiai matosi, tai svogūnai supakuoti kartu su plytos gabalu :] Įdomu į netto tai įskaičiuota?

Maisto tema dar vienas įdomus straipsnis, kurį atradau pas Martyną.

Čia dar vieną radau: tikras maistas.

Reikia pradėt gerti vitaminus atminčiai gerinti, nes kažkaip gabalais viską atsimenu :] Kažkas pasakė lakią frazę: „žmonių pinigai vargani, nes jų mintys (idėjos) varganos“. Jei kas žinot autorių, atsiliepkit. Puiki mintis ir šiandien sutikau gyvą jos įrodymą.

Gyvenu aštuntam aukšte. Name yra liftas, visgi norint sunešti grindų dangą pas mane į namus reikia padirbėti daugiau nei nešant į pirmą aukštą. Kadangi šiuo metu atostogauju ir esu namuose, man jas reiks priimti. Aišku, aš grindų nenešiosiu, tai siūlau vairuotojui telefonu už sunešimą 20Lt. Vairuotojas pasimeta, pradeda muistytis ir sako, kad jam čia daug darbo…. Ir jis nori 25Lt.

Jei jis būtų paprašęs 50Lt, būčiau sumokėjus. Jei būtų prašęs 100Lt, jau būčiau ieškojusi, kas kitas suneš. Jei būčiau neradus, būčiau mokėjus. Derybos toks dalykas, kol nesideri, kainos nežinai. Bet skirtumas tarp gautos ir galimos sumos gana didelis. 50Lt būčiau ramiai atidavus.

Čia pamastymui apie vertes :] Geros dienos.

Gal juokinga, gal kvailoka, bet man kažkaip atrodo nenormalu. Klausimas ar tai kenkia, ar nedaro įtakos…

Istorija tokia – pasaulyje brangsta auksas. Šiandien nežiūrėjau, bet bent paskutinėmis dienomis jo kaina ėjo tik į viršų. Tai lyg ir natūralu, kad auksas bet kokia forma yra brangesnis. Bet juokingiausia yra kaip parduodama juvelyrika.

Prieš porą savaičių žiūrinėjau auksinius papuošalus parduotuvėse (juk Kalėdos) ir net susiradau, kas visai man tiktų. Pasižiūrėjau į kainas. „Netyčia“ vyrui parodžiau kaip gražu ir man tinka :] Ir vakar nueinam į tą pačią parduotuvę, kainos pakilę. Pakilo tai pakilo, bet juokingiausia, kad kainas pakėlė, o šalia pakabino plakatą – 30 procentų nuolaida. Kainos pakytis panašiai toks ir yra, tik suapvalinta, kad gražiau atrodytų.

Nueinam į kitą parduotuvę, jau ne papuošalų, o šiaip prekių. Ten ta pati situacija. Prieš porą savaičių kaina buvo 8Lt, o šiandien 40Lt. Nustebus dairaus, nebežinau kaip elgtis, o pardavėja mane ramina – pas mus 60 proc. nuolaidos…

Prekybininkai, kas Jums atsitiko? Aukštoji matematika lentynose? Genialumas glūdi paprastume :]

PS: laukiam švenčių, labai labai… savaitgalį jau gal ir eglutę puošim :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Šiaip nedidelis. Programuotojas dirba ir gauna velnių nuo skyriaus vadovo. Jis jaučiasi nelabai vertinamas nors padaro nerealiai daug. Tada ateina savaitgalis, programuotojas išvažiuoja lapkričio pirmos proga į kapines arba tiesiog išjungia telefoną.

O skyriaus vadovas? Šiaip nieko neveikia. Jam tik kartais savaitgalį paskambina klientas(i) ir pasako, kad nauja programos versija nepasileidžia, su senąją dirbti irgi jau negalima, nes pakeistos trečiųjų šalių programos. Kas belieka? Nieko ypatingo, per pusvalandį iš naujo išmoksti programuoti, sužinai visus funkcionalumo subtilumus ir supranti, kad jeigu ką, CV bus galima įrašyti dar vien punktą… Išmokstu bet ką per trumpą laiką :]

Dzin tos krizės – išgyvensim :]

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Netyčia į rankas pakliuvo pirmoji D.Trump’o knyga „Kaip tapti turtingu“. Klausiausi Eugrimas leidyklos išleistos sutrumpintos knygos versijos. Skaityti toliau.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats. Daugiau.

„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.

Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.

Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?

Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.

Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.

Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

Verta užsirašyti ir po metų kitų priminti Algirdui Karaliui 2009 balandžio 29 dieną ištartus žodžius, cituoju:

„Pasibaigus šiai krizei

80% Lietuvos žmonių gyvens prasčiau negu prieš krizę;

17% Lietuvos žmonių gyvens panašiai kaip ir prieš krizę;

3% Lietuvos žmonių bus laimėtojai.“

Vakar buvau nemokamam seminare, kuris realiai yra reklaminis ir skirtas pareklamuoti gegužės 1-2 dienomis vyksiantį seminarą. Iš tikrųjų mačiau Algirdą pirmą kartą. Buvau prisiklausiusi būtų ir nebūtų dalykų apie jį. Kad hipnozės meistras, kad vulgarus, kad sugebėjo užsidirbti milijoną per metus dirbdamas kitiems ir … be galo. Pamačius nuomonė – gera :]

Ištisai nepapasakosiu, bet trumpai:

1. Visiems žinomos tiesos, kurias kažkodėl supranta ne visi. Algirdas buvo Maximos parduotuvėj kai buvo Apsipirkimų naktis – 40% nuolaida visoms ne maisto prekėms. Sako, klausiu moteriškės, kam ji tiek daug perka. Ji atsako, aš sutaupiau 4000Lt. Algirdas klausia – o kiek išleidot? Atsako: 12 000Lt. Juokinga, bet pro ašaras. Algirdas klausia auditorijos: O kam jai tualetinio popieriaus už 8000Lt? Ką ji valgys po metų kai krizė įsivažiuos? Gal geriau neišleisti?

2. Visa aplinka stengiasi sugniuždyti. Žiniasklaida nieko daugiau neskelbia: Jūs bejėgiai, Jums nesigaus, Jūs mirštat, Jūs paralyžiuoti. Netiesa. Kas mes esam? Mes esam tie, kurie patys priima sprendimus. Nori išgyventi – išgyvenk. Kuo daugiau dirbsi, kuo daugiau ieškosi, tuo daugiau bus progų sėkmei ateiti pas Tave. Juk sėkmingiausi žmonės per savo gyvenimą išgyvena daug daugiau krizių nei kiti. Atitinkamai šie žmonės yra daug labiau pasirengę išgyventi krizes.

3. Ciklas. Kaip pasitinkam ir išgyvenam krizę? Seka maždaug tokia:

Atkaklumas (viskas bus gerai) → Šokas (kaip tai galėjo atsitikti?) → Pyktis  (kodėl tai atsitiko man?) → Derybos (po pykčio stadijos dažniausiai būna per vėlu) → Depresija (aš nieko nesugebu) → Apatija (aš nieko nenoriu) → Susitaikymas (prisitaikau prie to, ką turiu) → Eksperimentai (išgyvenimo paieškos) → Atradimai (naujų būdų, veiklų, tikslų atradimas) → Integracija (džiaugsmas naujuoju gyvenimu).

4. Kaip savo atkaklumą atblokuoti?

Pirma STOP. Atėjo bloga mintis. STOP. Gana baimių. Reikia ne bijoti, bet ieškoti atsakymų kaip spręsti problemas. Esmė nesileisti būti paralyžiuotam baimės.

Antra Pakeisk. Pakeisk blogas mintis teigiamomis. Padaryk, ką nors kvailo, kad organizmas nukreiptų mintis į save patį, o ne į baimę. Kam netinka šokis Arkikatedros aikštėj, galima tiesiog pasileisti muziką visu garsu. Kiekvienam pagal skonį, bet turi būti pakankamai stipru, kad nukreipti dėmesį nuo blogų minčių į teigiamas.

Trečia Priminimai. Pasistenk, kad visas pasaulis Tau signalizuotų: Tu šaunus, Tu laukiamas, Tau sekasi, Tu sugebėsi. Tai realizuoti galima nuo geltono lapelio ant monitoriaus iki vyro rytinio pabučiavimo… Tegu fantazija liejasi laisvai :]

Ketvirta Fokusuoti. Nuolatos galvoti – KO TU NORI? Mesti pašalines bereikalingas mintis ir galvoti – KO TU NORI?. Gana skaityti beverčius straipsnius, daryk. Trūksta motyvacijos, ieškok, kas motyvuotų. Jau užsimotyvavę – siek savo tikslų. Dabar. Einam. Darom. Veikiam. DABAR.

Penkta Mokytis. Nuolatinė treniruotė. Visko galima išmokti iš karto. Jei nori, galima viskas. Ne kiti, ne kitaip, ne ką pagalvos. Koks skirtumas, ką gali kiti? Svarbu, ką gali pats. Svarbu, koks esi pats. Svarbu, kas aš esu.

5. Vienintelė problema, kuri trukdo siekti tikslų yra įsitikinimas. Galvoji, kad nesugebėsi? Tikrai nesugebėsi. Galvoji, kad nepavyks? Žinoma, kad nepavyks. Juk Tu to nori. Bet jei galvoji, kad pavyks, tai ir pavyks. Kas kada nors mokėsi vairuoti, spėju 95% pradedančiųjų pirmą kartą pajudėjus buvo be proto baisu ir vienintelė mintis buvo – aš nesugebėsiu. Bet juk vairuojam :] Tai toks stiprus malonumas – vairuoti, jausti, kaip automobilis paklūsta ir šauniai laviruoja pagal Tavo komandas. Pirmyn.

Mini nusivylimai: pastaba tiems, kurie eis į mokamą seminarą. Laikausi nuomonės, kad lektorius turi kelti publiką iki savęs, bet ne iki jos leistis. Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau „chaliava“, „čmo“, „chrenova““ ir etc neatrodo vertingi žodžiai. Atitinkamai ir Algirdui padėjusi ir trumpai pasirodžiusi jo pagalbininkė Inga Krukauskienė (verslininkė, motyvatorė, rašytoja) manau, kad veltui eikvojo laiką, nes didžiausia laiko dalis buvo skirta ne auditorijai, bet savęs iškėlimui. Lygiai taip buvo keista iš jos išgirsti:  svarbu kovoti ir siekti tikslų; verta net sukelti sau krizes, kad paskui iš jų vėl pakilti stipresniam, o tada įvardinti, jog L.Pinkevičius (RANGA IV) bankrutuoja ir jo sėkmė yra netikra, kad jis nevertas. Manau atvirkščiai, jei jis sugebės išlipti iš krizės ir įsivažiuos iš naujo, jis bus laimėtojas. O kritimai – laikina, juk krizė tai tarpas tarp sėkmingų laikotarpių. PS: prašau atkreipti dėmesį, kad tai asmeninė nuomonė, kuri gali nesutampti su Jūsų nuomone :]

Labai gera buvo išgirsti patvirtinimą: krizė yra vitaminai ateičiai. Krizė yra šansas konkurencijai su tais, kurie prieš krizę buvo labai dideli. Dabar jų tuoj nebeliks. Problema – rytoj netapti vienu iš jų :]

Reziumuoju – amžinojo variklio žmoguje paslaptis yra malonumas. Jei sieki to, kas pačiam yra malonu, tuomet siekti yra lengva. Jei siekimo kelias yra malonus, na tada viskas kaip sviestu patepta :]

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]