Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Pasirodo, jei turi įrankį, jau esi kaltas. Maniau, kad Lietuvoje galioja nuostata – kol kaltė neįrodyta, asmuo yra nekaltas. Juk turiu rankas, vadinasi galiu suduoti. Galiu kalbėti, vadinasi galiu apšmeižti. Kodėl nebaudžia?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.

Reikia pradėt gerti vitaminus atminčiai gerinti, nes kažkaip gabalais viską atsimenu :] Kažkas pasakė lakią frazę: „žmonių pinigai vargani, nes jų mintys (idėjos) varganos“. Jei kas žinot autorių, atsiliepkit. Puiki mintis ir šiandien sutikau gyvą jos įrodymą.

Gyvenu aštuntam aukšte. Name yra liftas, visgi norint sunešti grindų dangą pas mane į namus reikia padirbėti daugiau nei nešant į pirmą aukštą. Kadangi šiuo metu atostogauju ir esu namuose, man jas reiks priimti. Aišku, aš grindų nenešiosiu, tai siūlau vairuotojui telefonu už sunešimą 20Lt. Vairuotojas pasimeta, pradeda muistytis ir sako, kad jam čia daug darbo…. Ir jis nori 25Lt.

Jei jis būtų paprašęs 50Lt, būčiau sumokėjus. Jei būtų prašęs 100Lt, jau būčiau ieškojusi, kas kitas suneš. Jei būčiau neradus, būčiau mokėjus. Derybos toks dalykas, kol nesideri, kainos nežinai. Bet skirtumas tarp gautos ir galimos sumos gana didelis. 50Lt būčiau ramiai atidavus.

Čia pamastymui apie vertes :] Geros dienos.

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Šiaip nedidelis. Programuotojas dirba ir gauna velnių nuo skyriaus vadovo. Jis jaučiasi nelabai vertinamas nors padaro nerealiai daug. Tada ateina savaitgalis, programuotojas išvažiuoja lapkričio pirmos proga į kapines arba tiesiog išjungia telefoną.

O skyriaus vadovas? Šiaip nieko neveikia. Jam tik kartais savaitgalį paskambina klientas(i) ir pasako, kad nauja programos versija nepasileidžia, su senąją dirbti irgi jau negalima, nes pakeistos trečiųjų šalių programos. Kas belieka? Nieko ypatingo, per pusvalandį iš naujo išmoksti programuoti, sužinai visus funkcionalumo subtilumus ir supranti, kad jeigu ką, CV bus galima įrašyti dar vien punktą… Išmokstu bet ką per trumpą laiką :]

Dzin tos krizės – išgyvensim :]

Taip nutinka ir darbo nebetenki… Atrodė, kad tai tas darbas, kurio ieškojai, kad tai darbas, kuris padeda išgyventi ir… jo nebėra.

Kas tokiu atveju nutinka pirmiausia – ištinka panika. Apie krizės etapus labai puikiai yra pasakojęs A.Karalius savo seminare. Po ilgo laikotarpio savijauta keis fazes ir žmogus susitaikys su netektimi, pradės judėti pirmyn. Kokiu greičiu ir kryptimi žmogus keliauja, tai jau jo apsisprendimas, visgi laikas eina ir paprasčiausiai pats gyvenimas neleidžia nesikeisti. Vieni ritasi žemyn, kiti palūžta ir sustingsta, o treti atranda naujas sferas ir galimybes. Daugiau skaitykite Dirbusau.lt

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

„Kaip išmokstama skraidyti, nardyti ar programuoti, taip kiekvienas, išmokęs esminius dalykus, gali kaupti turtą.“

Turtas tai nėra vien tik pinigai sąskaitoje, kurie gali paversti žmogų godžiu. Tai puiki galimybė galėti daugiau laiko praleisti su šeima. Tai galimybė keliauti į bet kurią šalį. Tai galimybė gyventi tokiuose namuose, apie kuriuos svajojat. Tai galimybė mažiau laiko sugaišti buičiai ir daugiau laiko skirti savęs tobulinimui, mokymuisi.

Bodo nuolatos akcentuoja – užsirašyk. Užsirašyk savo planus, užsirašyk norus, užsirašyk privalumus ir trūkumus. Užsirašyk, permąstyk. Skirk laiko savo norų įvardijimui. Įsivaizduok, ko nori. Vizualizuok savo mintis. Dažnai juk nėra laiko net susidėlioti savo norus. Ir norint iš tikrųjų išsiaiškinti ko konkrečiai nori, reikia pripratimo ir tam tikrų įgūdžių. Kas netikit, surašykit dabar bent 10 norų didesnių už šokolado plytelę. Sunkoka be patirties… Reikia nuolatinio darbo su savimi, kad žmogus sugebėtų iš tikrųjų analizuoti ir atvirai sau pasakyti, ko nori, ko bijo ir kaip žada spręsti/ bėgti nuo problemų. Daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Galų gale turėjau laiko permastyti kaip ką organizuoti ir pereinu prie DirbuSau reikalų.Urbokida liks socialinių problemų ar tiesiog gražių idėjų blogu, o didžiąją laiko dalį stengsiuos skirti DirbuSau reikalams.

DirbuSau idėja – būti atsakingam pačiam už save…

Kiekvieną rytą ateinu ir vis pradedu rašyt po straipsnį, tada permetu akim juodraštį ir galvoju – kam dar vienas pykčio laiškas.

Todėl manau, kad verta pasiimti kūrybinių atostogų ir pora savaičių pailsėti (nežinau ar gausis), bet juk norai įsuka pasaulį :] Todėl visiems, kas turi konkrečių argumentų ir sprendimų pasiūlymų, linkiu sėkmės ir kiek galėsiu, būtinai, prisidėsiu.

Tik norėčiau pasiūlyt vieną idėją: nekovokim prieš, palaikykim už. Jei nepatinka politikas, palaikykim jo oponentą. Jei nepatinka sprendimas, palaikykim kitą galimybę. Nukreipkim energiją ne į trūkumų ieškojimą, o racionalių sprendimų siūlymą, ieškojimą, priėmimą.

Pabaigai :]

Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.

Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.

Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.

Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus.  Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.

Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.

Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]

Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]

Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.

Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.

Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?

Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.

Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.

Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]