Urbokida

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Per TV vis sukasi laidos reklama: …“Kaip susirasti tinkamą vyrą ir padaryti svaiginančią karjerą?..“. Galiu sutaupyti Jūsų laiko – nereiks žiūrėti laidos :]

Tikslą lengviausią pasiekti tada, kai jo sieki. Todėl jei norit padaryti svaiginančią karjerą, užsiimkit jos siekimu, o ne žiūrėkit laidas apie tai :]

Sekmadienio rytą užkliuvau už straipsniuko.

Baltai pavydžiu. Nerealu šitaip sugebėti išnaudoti savo laiką. Pati antrą mėnesį nesugebu knygos užbaigti, nors man pačiai atrodo, kad kiekvieną laisvą minutę jai skiriu :D Vadinasi, galėčiau daugiau :]

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keista pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos – Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir „Ko nori merginos“, ir „Sandėrio sudarymas“, ir „Galvok ir turtėk“.

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Skaityti toliau.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Viduramžiais ne vieną mokslininką norėjo sudeginti ant laužo, nes jam atrodė kiek kitaip negu daugumai. Juk atradimas dažniausiai yra tam tikrų įtarimų (minčių) patvirtinimas arba paneigimas. Tai jei Žemė nėra bingvisatos centras, o kūnai turi visi vienodą laisvojo kritimo pagreitį, kodėl žinios trukdė Bažnyčiai? Ne tik dėl to, kad tai galėjo pakenkti jos įtakai. Šiandien visi mokomės mokykloje, kad tesam begalinės visatos dulkės. Ar tai kenkia tikėjimui? Kas nori, tas eina į bažnyčią. Be kita ko, tikybos pamokos jau įtrauktos į mokomųjų dalykų sąrašą bent pagrindinėj mokykloj tikrai. Esu įsitikinus, akd ne vienas fizikas ir biologas yra giliai tikintis žmogus ir nemato jokios problemos dėl mokslo ir tikėjimo suderinamumo.

Nuo mažens esam mokinami būti tokie, kaip visi. Neišsišokti, neišsiskirti. Gal šiek tiek išsiskirti, bet vis tiek būti tokie, kaip visi. [Mes vis dar tokie, kaip viduramžiais]. Tai reiškia, neleisti sau būti kūrybingiems, neleisti sau atrasti naujų įdomių dalykų. Yra žmonių, kurie tiki. Jie Dievą priima kaip aukščiausią visagalę butybę (energijos šaltinį). Yra žmonės, kurie stengiasi viską paremti žinojimu, argumentais ir faktais. Katrie geresni aš nežinau, man baisu tik dėl vieno. Argumentai ir faktai yra konkrečios žinios. Tai reiškia, kad jei mažai žinau, tai mažai ir įrodyti galiu. Grupė žmonių dažniausiai žino daugiau nei vienas (bet nebūtinai), bet žinios vis tiek yra ribotos. Vadinasi norint įrodyti iškeltą hipotezę reikia daug kantrybės ir noro rasti faktus , kurie įrodytų/ paneigtų hipotezę, tačiau iš praktikos žinoma, kad jei iš pirmo žvilgsnio procesas sudėtingas – minia atmes vienareikšmiškai. Tikėjimas irgi ribotas, nes yra tam tikros dogmos, nuo kurių nukrypti nevalia. Kiekviena religija skirtingai, tačiau kiekviena jų turi ribas, priešingu atveju bendruomenė suirtų. Jei kam įdomu, pasidomėkit socioliologijos mokslu, grupių psichologija. Sociologija labai gražiai sudėlioja kokia grupė yra žiauri :] Šiaip labai įdomus mokslas, bet čia gal kitą kartą…

Ką noriu įrodyti? Žvilgtelkit čia. Ar šis vyrukas šarlatanas ir apgavikas? Negaliu jo vadinti šarlatanu, nes negaliu įrodyti, kad jis meluoja (gal jei pasistengčiau, tai pavyktų), bet šiuo mometu – negaliu. Neturiu nei vieno argumento, kuris įrodytų, kad jis meluoja. Kita vertus, aš neturiu ir įrodymo, kad tai ką jis išdarinėja nėra melas (gal čia tik montažas?). Vadinasi sakyti, kad jis sako tiesą irgi negaliu. Galiu tik tikėti arba netikėti. Kokia išvada?

Jei mes visi plius minus esam vienodi ir mus visus gamta/ Dievas/ UFO/ kita sukūrė apytiksliai vienodus (paklaida galioja visur) ir, kaip žinia, mokslas jau daug metų šaukia, kad žmogus neišnaudoja net ketvirtadalio savo smegenų galimybių, kas jei mes visi klystam ieškodami absoliučios tiesos? Kiekvienoj situacijoj galim įžvelgti teigiamų ir neigiamų dalykų. Bankrotas – turto/ padėties/ pasitikėjimo ir pan netektis, kita vertus puiki patirtis, kurią galima ateityje išnaudoti daug sudėtingesnėse situacijose. Dar vienas pliusas – nereikia atsiskaityti su kreditoriais :]

Tai jei mes visi vienodi ir turim beveik tokias pačias smegenis, gal naudojam skirtingas jų dalis? Vienam sekasi matematika, kitas labai greitai mokosi kalbų, tai gal jei abu pasiektų kažkokią nenaudojamą smegenų dalį, tai sugebėtų pirštų spragtelėjimu įžiebti ugnį? Gal mes su savo švietimo sistema sėdim įstrigę 5 procentuose smegenų ir dar visi toj pačioj vietoj ir iš čia visos mūsų problemos?

Kodėl Rytų kultūroj tiek daug dėmesio skiriama meditacijai (minčių valymui bendrąją prasme)? Kodėl ten gyvena daugiausia ilgaamžių? Kodėl jų senoliai tokie lankstūs ir fiziškai aktyvūs? Kodėl ten dauguma žmonių miršta iš senatvės, o ne nuo ligų? Gal tame ir yra problema, kad jei išdrįstumėm išlipti iš savo 5 procentų, tai ir gyvenimas pagerėtų ir patys savo galimybes atrastumėm. Pamatytumėm, kad šaunumas ne „Būti kaip visi’ , o tikslus pasiekti?

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“ Robin Sharma.  Vienuolis, kuris pardavė Ferrari.

Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats. Daugiau.

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo „nuopelnas“. Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.

Pradėjus naują veiklą, ima azartas. Kadangi pradžia, tiek jaudulio. Ar viskas teisingai suprasta? Ar viskas parengta? Kiek viskas kainuos? Ar niekas nepamiršta? Kuo toliau, tuo viskas sukasi greičiau. Pagreitis auga ir baisu, kad tuoj bus nebeįmanoma valdyti eigos. Manau, taip dažnai nutinka, kai pradedama nauja nepažįstama veikla.

Pradžioj visko norisi, viskas įdomu. Ieškai, dėliojies, svarstai. Apsisprendi. Pradedi ir tada atsiranda viduj kirbesys – ar tikrai verta? o kam man tie rūpesčiai?Ar tikrai man to reikia?

Kiek sutikau literatūroj, tai vadinama proto kalėjimu. Žmogus labai stipriai laikosi tradicijų ir nenori keistis. Kiekvienas pasikeitimas susiduria su stipriu pasipriešinimu. Tačiau atsilaikiusi naujovė, tampa kasdienybe, o tai reiškia – tampa priimtina. Juk kažkada ir dantų valymas buvo naujovė, o dabar…. Kuo daugiau kartų ši riba yra peržengiama, tuo daugiau situacijų tampa pažįstamos. Štai kodėl vadovai, užsiimantys verslu ne vieną dešimtį metų, taip lengvai dėliojasi verslo planus. Jiems situacijos pažįstamos, labai daug informacijos triukšmo yra atmetama, nes jie jau buvo tose situacijose. Jie turi daugiau erdvės mąstymui apie verslo plėjimą nei pradedantys. Juk pastarieji dar turi išmokti organizuoti veiklą procedūriškai (įmonės steigimas, organizacijos valdymo pagrindai, buhalterijos pagrindai ir pan).

Todėl manau,  sugebėjimas atrasti valdymo pultą ir išmokti juo naudotis, viena iš svarbiausių pamokų savęs pažinime ir ugdyme. Tai kartu ir sugebėjimas valdyti save. Nesileisti mėtomam vėjo į visas puses, o kryptingai siekti savo tikslų, išnaudoti galimybes ir nukreipti jas savo tikslams įgyvendinti.

Atsakymas gali keistis priklausomai nuo dienos, metų, aplinkybių, smulkmenų…. Bet klausimas visada išliks svarbus.
Atsakymai priklauso ir nuo žinių bagažo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir klausimų.

Čia turėčiau padėkoti savo mokytojui Romualdui Vaitulioniui. Jis išmokė svarbiausių dalykų –  mąstyti ir pasitikėti savimi. Iš jo ir sužinojau šią puikią schemą. Jei apskritimas yra žinojimas, tuomet ties jo riba atsiranda klausimai, ko dar nežinai. Kuo daugiau žinai, tuo  daugiau klausimų. Kuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau atsakymų ieškai. O tuomet atitinkamai žinojimas plečiasi ir pasaka be galo…

Sugebėti užduoti sau reikiamą klausimą, vadinasi koncentruoti save į tikslą. Rasti būdą, kaip jį pasiekti, realizuoti save. Kartais reikia tiesiog sustoti ir permąstyti viską iš naujo. Susidėlioti prioritetus iš naujo. Perbėgus akim per praėjusių metų tikslų sąrašą, matau, jog didžioji dalis buvo įvykdyta, o ne tokie svarbūs tikslai atsidėjo šiems metams. Tai buvo pasirinkta tikslingai. Už tai dabar sudėliojus pliusus ties atliktais darbais, užplūsta pasitenkinimo jausmas. Šitie klausimai jau atsakyti.

Bėgu per pavojų sąrašą ir sužinau, kad iš jų realus tik vienas. Jų sąraše 8. Kas būtų buvę, jei būčiau sąrašo neperrašius ištisus metus. Vis dar bijočiau, to kas nebaisu?

Kai  susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.

Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.

Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.

Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.

Iš gyvenimo

Vyro klausiu:

– Ar ne per daug mes skubam?

Jis atsako:

– Nemanau. Mes tiesiog gyvenam.

Verslo literatūroje, bent kiek teko skaityti, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo labiau skatina laikytis principų. Ta prasme susiformuot pasaulėžiūrą ir jos laikytis. O visai neseniai aptikau dar ir tokią mintį (šaltinio nebepamenu) „Lojalus klientas yra linkęs išleisti didesnes sumas bendravimui su pardavėju“. Galvoju, o kaip klientas? Kaip jo gaunama vertė?

Common sense‘as paskelbė įdomų straipsnį apie tai, ką siūlo Omnitel. Ir čia susimasčiau apie tą patį…. Šimtą metų esu Bitės klientė. Kai jiems skambinau dar rudenį ir sakiau, kad prakalbu tiek ir tiek, turiu pas jus kelis numerius ir dar va tiek žmonių atvedžiau, kad taptų Jūsų klientais, jie man tiesiai sako – Jūs nuolatinė klientė. Visos nuolaidos tik naujiems klientams.

Šiandien nebeliko nuolaidų net ir naujiems klientams….

Tai kokia tada prasmė būti nuolatiniu klientu, jeigu perbėgelis vertinamas labiau? Net ir šiuo atveju, kai Omnitel siūlo, kad uždės minimalų mokestį lygų pernai metų vidurkiui, reiškia, kad naudingiau yra perreiti pas kitą operatorių, nes ten galėsi rinktis minamalaus mokesčio dydį. Kas jei pernai mano vidurkis buvo 170Lt, o šiemet tikiuos išleisti tik 35Lt?

Taigi ir siūlau paklausyt verslo žmonių, reik susiformuot tinkamą pasaulėžiūrą. Nemyli – einu lauk :]

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]