Urbokida

Galva tuščia.  Nulis idėjų, nulis norų. Geriausia tokiais atvejais būtų pasiimti atostogų, bet jos tik ką baigėsi. Kaip tuomet pajudėti iš sąstingio taško?

Lengviausias būdas – inspektuoti savo rutiną ir užsilikusius darbas. Pradėti dėlioti prioritetus. Susirašyti viską iš eilės ir žiūrėti, kas skubiau, kas svarbiau. Jei viską galima atidėti, tuomet reiktų apsispręsti, ką atidedam ilgesniam laikui, ką trumpesniam. Nežinai, ko nori? Tuomet daryk, kas reikalinga. Norai kartais atslūgsta ir jiems reikia laiko susigulėt, kad pasirodytų aiškūs ir lengvai suvokiami. O ką nors daryti reikia visada, gal tik nevisada norisi.

Ir liuks, turim puikią dienotvarkę gal net kelioms savaitėms. Iki to laiko tikrai ir galva pabus, ir norai iš po apatijos išsilukštens :]

Verslo literatūroje, bent kiek teko skaityti, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo labiau skatina laikytis principų. Ta prasme susiformuot pasaulėžiūrą ir jos laikytis. O visai neseniai aptikau dar ir tokią mintį (šaltinio nebepamenu) „Lojalus klientas yra linkęs išleisti didesnes sumas bendravimui su pardavėju“. Galvoju, o kaip klientas? Kaip jo gaunama vertė?

Common sense‘as paskelbė įdomų straipsnį apie tai, ką siūlo Omnitel. Ir čia susimasčiau apie tą patį…. Šimtą metų esu Bitės klientė. Kai jiems skambinau dar rudenį ir sakiau, kad prakalbu tiek ir tiek, turiu pas jus kelis numerius ir dar va tiek žmonių atvedžiau, kad taptų Jūsų klientais, jie man tiesiai sako – Jūs nuolatinė klientė. Visos nuolaidos tik naujiems klientams.

Šiandien nebeliko nuolaidų net ir naujiems klientams….

Tai kokia tada prasmė būti nuolatiniu klientu, jeigu perbėgelis vertinamas labiau? Net ir šiuo atveju, kai Omnitel siūlo, kad uždės minimalų mokestį lygų pernai metų vidurkiui, reiškia, kad naudingiau yra perreiti pas kitą operatorių, nes ten galėsi rinktis minamalaus mokesčio dydį. Kas jei pernai mano vidurkis buvo 170Lt, o šiemet tikiuos išleisti tik 35Lt?

Taigi ir siūlau paklausyt verslo žmonių, reik susiformuot tinkamą pasaulėžiūrą. Nemyli – einu lauk :]

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.